Darbas, persipynęs su pomėgiu, teikia džiaugsmo

Mažeikiškę Birutę Steponavičienę nuo vaikystės traukė literatūra. Vėliau jos poezijos ir prozos kūrinėliai buvo spausdinami ne tik rajoninėje spaudoje, bet ir respublikiniuose leidiniuose. Kol gyvavo Mažeikių literatų klubas „Atotekis“, tol Birutė dalyvavo jo veikloje.
Iš šalies žiūrint visiškai netikėtai beveik prieš metus ji nusprendė realizuoti dar vieną savo svajonę – tapyti paveikslus.

SUNKŪS IŠGYVENIMAI
PADĖJO ATSISKLEISTI
Ne vienas iš mūsų gyvenime esame patyrę momentų, kai, žmogus, nebežinai, ko griebtis. Iš paskutiniųjų kabiniesi į gyvenimą, tarsi skęstantysis į šiaudą.
23 metus išdirbusi Mažeikių rajoninėje katilinėje Birutė neteko darbo. Taip susiklostė aplinkybės, kad cechas, kuriame ji dirbo, buvo reorganizuojamas, įdiegiamos naujos technologijos ir mažinami etatai.
Dar prieš tai teko išgyventi sunkią, ilgą ir labai varginančią tėvo ligą bei jo netektį. Tuo pat metu Birutei, vienai auginančiai du vaikus, ant galvos užgriuvo jų paauglystės problemos. Darbo praradimas labai smarkiai atsiliepė šeimos biudžetui, ėmė augti skolos už butą. Jį teko pusvelčiui parduoti. Žemė ėmė slysti iš po kojų, ir gyvenimas nusidažė vien tik juodomis spalvomis.
„Mano psichologinė būsena buvo tokia, tarsi krisčiau į gilią duobę, niekaip negalėdama pasiekti jos dugno. Kai ten atsiduri, prieš akis iškyla dilema: arba ieškai menkiausių kabliukų, į kuriuos tverdamasis galėtum kaip nors išsikapstyti, arba ne“, – savo sunkiausiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Jai pasisekė. Vaikai užaugo ir tapo savarankiški. Sūnus išvažiavo uždarbiauti į užsienį, dukra gavo darbą čia, o Birutė tapo prekybininke. Gyvenimas, rodos, stojo į normalias vėžes, darėsi ramesnis ir pastovesnis.
Birutė, kuri nuo vaikystės džiaugdavosi kitų piešiniais, tapytais darbais, niekada netikėjo, kad pati sugebėtų ką nors panašaus daryti. Tačiau širdies kertelėje visada kirbėjo noras išbandyti save.
„Pagalvojau, kad jei ne dabar, tai niekada neįgyvendinsiu savo svajonės į rankas paimti teptuką“, – apie savo pasiryžimą kalba Birutė.
ŽENGTI PIRMUOSIUS
ŽINGSNIUS PADĖJO
TAUTODAILININKĖ
Jau greit bus metai, kai Birutė peržengė šį slenkstį ir tapo paveikslus. Dabar ji sako:
„Tikiu, kad visos svajonės išsipildo. Jeigu seniai trokšti susipažinti su kokiu nors žmogumi, kada nors tu vis tiek su juo susitiksi ir susipažinsi. Taip atsitiko ir man su tautodailininke Danute Palekiene iš Daubarių.“
Ši moteris pradėjo tapyti, sulaukusi 50ies metų. Jos darbais Birutė seniai žavėjosi. Intrigavo dar ir tai, kad tokiam žingsniui moteris ryžosi anaiptol nebe jaunystėje.
2006ųjų vasarą mažeikiškių Rimos ir Boriso Sadauskų galerijoje vyko autorinė D. Palekienės darbų paroda. Čia Birutė su jos autore ir susipažino. Paprašyta pamokyti tapybos technikos, Danutė mielai sutiko. Birutė nuvažiavo pas ją į Daubarius, ir moterys labai greitai rado bendrą kalbą.
„Dabar jau Amžinatilsį Danutės vyras, kuris sekė mano pirmuosius bandymus, praeidamas pro šalį tarstelėjo, kad netiesa, jog gyvenime rankose nesu laikiusi teptuko. Tai man buvo ne tik puikus komplimentas, bet ir didžiulė paskata stengtis ir toliau dirbti“, – sako Birutė.
Ji prisimena ir pirmąjį tautodailininko, menines kalvystes meistro Česlovo Pečetausko įvertinimą. Pamatęs R. ir B. Sadauskų galerijoje pirmuosius Birutės darbus, jis pasakė: „Iš tos moteriškės kažkas išeis.“
Vis dėlto didžiausio džiaugsmo ir pripažinimo ji sulaukė tada, kai Sadauskai nusipirko tris jos darbus ir pasiūlė dirbti pas juos.
TAPYBA ATVEDĖ
Į MENO PASAULĮ
Nuo 2006ųjų rugsėjo Birutė dirba R. ir B. Sadauskų galerijoje pardavėja. Per beveik metus ji nutapė apie 50 paveikslų, sulaukė nemažai užsakymų. Moteris tapo aliejumi, guašu, tempera ant drobės ir kartono. Daugelyje jos piešinių vaizduojamos gėlės, yra nemažai abstrakcijų. Iš pradžių pabandžiusi kopijuoti, suprato, kad tai jai nepriimtina ir daugiau to nebedaro.
Tapyba Birutei atvėrė duris į naujas pažintis. Paraginta draugų, tautodailininkų, ji nusprendė stoti į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Kovo mėnesį parašiusi pareiškimą, laukia atsakymo. Būsimoji tautodailininkė nori ir siekia bendrauti su bendraminčiais, turinčiais tokių pat pomėgių ir interesų, taip pat vertinančiais dvasines vertybes. Be to, narystė šioje sąjungoje suteikia galimybę parodyti savo darbus visuomenei, susipažinti su kitų kūryba, lankyti parodas.
„Naujasis mano pomėgis suteikia daug gerų emocijų, įprasmina gyvenimą, nušviečia jį visai kitomis spalvomis. Viską, kas tave supa, fiksuoji kitaip, net ir žolė atrodo kitokia. Gamtoje stebiu šešėlių žaismą, spalvų harmoniją“, – savo naująją būseną apibūdina pašnekovė.
UŽSIIMTI KŪRYBA
NIEKADA NĖRA VĖLU
Meno pasaulyje vyrauja nuomonė, kad tam, jog menininkas galėtų kurti, jis neturi turėti kito darbo, o būti laisvas ir nuo nieko nepriklausomas nei fizine, nei dvasine prasme. Birutė su tokiu požiūriu nesutinka.
„Visų pirma kuriantis žmogus niekada negali būti alkanas, nes priešingu atveju jis bus piktas ir jo kūryboje jausime pagiežą. Kiekvienas žmogus turi turėti kokią nors garantiją ir būti užtikrintas, kad turės stogą virš galvos, nuolatinį atlyginimą, normalias buitines sąlygas. Tik tada jis jaus dvasinę ramybę ir tos šviesos rezonansas atsilieps jo kūryboje“, – įsitikinusi moteris.
Dabar turinti darbą ir galimybę kurti, Birutė nori įkvėpti kitiems drąsos ir pasitikėjimo savimi. Pasak jos, tarp mūsų yra daug dejuojančių ir nieko nedarančių. Daug kas nepagrįstai įsitikinę, kad metams bėgant jų „traukinys jau nuvažiavo“. Iš tiesų taip nėra. Kai užauga vaikai, atsiranda daugiau laiko sau. Prasideda kitas gyvenimo etapas: ieškojimų, bandymų, kūrimo. Tam yra ir geresnės sąlygos. Su amžiumi ateina patirtis, kantrybė, tikroji branda.
Birutė patenkinta dabartiniu savo gyvenimu. Visą dieną praleisdama galerijoje, ji gyvena tarp paveikslų. Į galeriją ateina ne tik tie, kurie perka, bet ir tie, kurie nori pasidžiaugti naujomis parodomis. Pastarieji domisi menais, kūryba, ir apie tai su jais galima ilgai diskutuoti. Užeina čia ir darbų autoriai, su kuriais bendravimas dar įdomesnis. Kalba nukrypsta apie klasikų kūrybą, jų gyvenimo detales.
„Mažeikiuose yra labai daug piešiančių, tapančių ir kitokia kūryba užsiimančių žmonių. Yra daug gabaus jaunimo, kuris lankosi galerijoje. Bendravimas su visais šiais žmonėmis plečia akiratį“, – pastebi Birutė, kuriai darbas čia ir visas laisvas laikas, praleistas prie molberto, jau tapo gyvenimo būdu.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: B. Steponavičienė prie savo darbų galerijoje, kuri dabar yra ir jos darbo vieta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*