„Mūsų su Arūnu šeimoje aš buvau reiklioji“, – apie savo vaidmenį namuose sakė S. Bernotienė. R. Čergelienės nuotr.
„Išsirengiau. Argi tai protinga ir ar daug kas tam ryžtųsi? Tačiau tokia mano natūra. Visada įsiveliu į dalykus, kuriuos daugelis stengiasi apeiti“. Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojos Sigutės Bernotienės žodžiai pokalbio pabaigoje. Vietoje taško – klausianti šypsena. Vienas iš atsakymų: panaši atvirumo padėtis yra drąsių ir laisvų žmonių privilegija. Nors šioje pozicijoje tampi pažeidžiamas, tai keistu būdu dažniausiai tampa ne tik sėkmės, bet ir laimingo gyvenimo sąlyga.
„Buvau visų galų meistrė, gyvenau lyg kare“. Taip apie savo sporto karjerą prisimena S. Bernotienė. Ji – buvusi daugiakovininkė. Bėgo, mėtė ietį, stūmė rutulį, šokinėjo į tolį ir aukštį. Pasiekė Lietuvos rinktinę, aukštą sporto kategoriją.
Ilgametė kūno kultūros mokytoja ir trenerė, Mažeikių rajono savivaldybės narė, dviejų suaugusių vaikų mama 51 metų Sigutė Bernotienė mero pavaduotoja tapo, šias pareigas palikus į Seimą išrinktam buvusiam mero pavaduotojui Kęstučiui Bartkevičiui. Nuo 2007-ųjų į rajono Tarybą renkamos politikės, partijos Tvarka ir teisingumas narės asmeninis gyvenimas iki šiol buvo žiniasklaidos užribyje. „Santarvės“ projektas „Žemaitė moteris šeimoje“ buvo gera proga į jį pakviesti vicemerę. Šalia kvietimo siūlėsi rašytojos Žemaitės paralelė, o ji atgręžė į prisiminimus apie politikės mamą.
– Didžiosios permainos valstietę Juliją Žymantienę ištiko, kai ji ėjo 49-uosius metus ir tapo rašytoja Žemaite. Pasiūlymą eiti vicemerės pareigas gavote panašaus amžiaus. Ar labai didelis tai buvo gyvenimo pokytis?
Tai buvo begaliniai didelės permainos. Visas šis gyvenimo etapas apskritai buvo perversmų metas. Vienu metu susidėjo man svarbiausi pokyčiai. Ypač sunku buvo todėl, kad tuo metu teko anapilin palydėti man artimiausią žmogų – savo mamą. Jos netekau spalio 18-ąją, ir beveik tuo pačiu metu man buvo duotas mėnuo, per kurį turėjau apsispręsti apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis. Liko ligotas tėvas, kuriuo teko pasirūpinti. Teko palikti darbą, kurį dirbau tris dešimtis metų, darbovietę, kuri buvo, galima sakyti, mūsų namų kieme. Reikėjo ryžtis atsisakyti planų ir įdirbio. Mokinių, su kuriais siejo stiprus ryšys. Gyvenimas neteko pagrindo, viskas ėmė slysti iš po kojų. Tai buvo bemiegių naktų laikas. Kažkas lyg supurtė. Klausiau namiškių, kaip jiems patiktų naujas mano darbo grafikas ir išaugusi atsakomybė. Kaip jiems patiktų gyventi šalia viešo asmens, kurio vaidmuo gali nemažai pareikalauti. Mūsų namuose – demokratiška, naujoms idėjoms palanki aplinka. Paremiame vieni kitus petys į petį – taip buvo šeimoje, kurioje užaugau, lygiai ir toje, kurioje užauginome savo vaikus. Praėjusių metų rudenį būta įvairių svarstymų, tačiau galiausiai namiškiai pritarė, kad man bus sveikiau keisti darbo pobūdį. Galbūt jie pritarė ir dėl to, kad manimi tikėjo. Be to, esu komandos žmogus. Ir ne kiekvienas gali ryžtis keisti gyvenimą – mesti verslą, vadovo tarnybą ar panašiai. Man buvo suteikta galimybė. Ir dabar aš naujų darbų, naujų potyrių, naujų idėjų sūkury.
Vis dėlto Jūs metėte mokyklą, atsisakėte verslo ir ėjote į mažų mažiausiai laikiną vietą…
Ši vieta tokia pat laikina, kaip ir mes visi šioje žemėje. Bet negalvoju, kas bus po dvejų metų. Nesirūpinu čia susikurti sau darbo vietos, nesiekiu būti nepakeičiama valdininkė. Kol esu čia, rūpinuosi tuo, kas vyksta čia ir dabar.
– Toks charakteris?
Visada įsiveliu į dalykus, kuriuos žmonės stengiasi apeiti. Tas polinkis – nuo vaikystės. Mūsų šeimoje aš, brolis ir sesuo augome nedideliame dviejų kambarių bute su bendra virtuve, ja dalijomės su rusų karininkų šeima. Ir ten mums buvo labai gerai. Tačiau niekada neužmiršiu, kai mane, liesą ir lankstaus kūno pirmaklasę, pastebėjo iš Vilniaus atvykusi cirko brigada. Mama manęs, tokios mažos, neleido. Tačiau penktoje klasėje mane aptiko ir nepaleido Panevėžio sporto mokyklos treneriai. Tiesa, kol galutinai užverbavo ir tėvai pagaliau ryžosi mane išleisti mokytis į tos mokyklos filialą Šiauliuose, praėjo dar metai. Per tą laiką išėjau, kaip aš sakau, kareivinių režimo kursą sporto stovyklose. Pirmąją savo patirtį Šiauliuose prisimenu, kaip įvairiausiose lengvosios atletikos rungtyse man atnešė sėkmę tada man nepaprastai gražios atrodžiusios violetinės puskojinės. Po to tėvai mane sulaikė dar metus, bet jau degiau kaip reikiant. Girdėjau, kaip mama vakarais visą savaitę įkalbinėjo tėvą išleisti mane į sporto stovyklą Ukmergėje. Toje stovykloje, į kurią buvo surinkti sportininkai iš visos Lietuvos, prasidėjo mano nuolatinė kova už būvį – vienokį ar kitokį. Įpratau prie pergalių ir pralaimėjimų. Išmokau įveikti baimę ir moralinius skrupulus. Pamenu, stovyklos kambariokėssurengė egzaminą – išlipti naktį pro langelį ir priskinti svetimų obuolių. Šitaip teko kovoti už pripažinimą, už galimybę būti lyderių grupėje. Prisimenu savarankišką kelionę traukiniu į Šiaulius. Pirmuosius išbandymus kambaryje be užraktų. Be to, sporto mokyklos laikotarpis mane išmokė, kad pusmetį gali būti žvaigžde, o po to tau gali pasakyti viso gero.
Su mama per mamyčių šventę. 1987-ieji. Asmeninio albumo nuotr.
– Mamos vaidmuo, Jums išvykus į internatą, baigėsi?
Jokiu būdu. Visą gyvenimą mama buvo mano geriausia draugė. Galėdavau su ja kalbėti bet kuria tema, ypač kai ištekėjau. Internate žinojau, kad mama man liko tvirtas užnugaris. Galėjau į ją kreiptis bet kuriuo klausimu. Visas problemas išspręsdavo taip, lyg jų nebūtų kilę. Tai buvo drąsus, tvirtas, teisingas, be galo darbštus ir labai taikus žmogus. Jos nevaržė tai, kad teturėjo vos keturių skyrių išsilavinimą. Visur, kur dirbdavo, įgydavo pasitikėjimą, iš darbininkės ar laborantės tapdavo meistre. Buvo mokyklos tėvų komiteto narė, atvirai bendraudavo su išsilavinusiomis bendruomenės moterimis. Sykį mano brolis mamos dėka atsidūrė Murmanske – užkrėstas mamos idėjos, kad Lietuvoje augintas bulves naudingiausia parduoti ten. Ji daug ką sumąstydavo, turėjo ką patarti, visada pirmoji skubėdavo į pagalbą. Jos charakterį atspindi ir tai, kad į jos laidotuves į Mažeikius iš įvairių kraštų atvyko aštuonios dešimtys žmonių. Buvo kilusi iš Rokiškio rajono,Obelių, augo kartu su trimis seserimis. Iš namų išvyko būdama penkiolikos. Mažeikiai, kur ji kartu su tėvu atvyko gyventi iš Radviliškio, buvo jai svetimas miestas, čia ji išgyveno vos trejus metus. Daugelį metų ji buvo bendruomenės siela – be jos neapsieidavo nei per vestuves, krikštynas ar laidotuves. Ji dirbdavo įvairiausius darbus.
– Kaip manote, kur šio bendruomeniškumo šaknys?
Manau, bendruomeniškumą perėmė iš savo tėvų. Jie turėjo kuliamąsias, iš jų vertėsi, tačiau varguoliams kuldavo javus dykai – jų eilė būdavo po visų kitų, kurie turėjo iš ko užsimokėti. Kūlimo mašinas senelis buvo įsigijęs iš santaupų, jas sukaupė dirbdamas Rygoje tramvajų tarnyboje. Panašus bendruomeniškumas iš kartos į kartą lydėjo ir mano tėvą. Jis padėjo leisti į mokslus sesers vaikus, gelbėjo kitai seseriai, kaip aš sakau, injekcijomis, mokantis siuvėjos amato. Buvo laikomasi principo: „Jei kam blogai – būk pirmas“. Mama man ne sykį sakydavo, kad materialių dalykų reikia labai nedaug ir jie nėra patys svarbiausi, svarbiau – žmogiškumas, savitarpio pagalba, bendrystė. Ne antpečiai, ne turtai. Tai, ką gavau iš mamos, stengiausi perduoti savo dukteriai. Esu labai dėkinga tam laikotarpiui, kai tėvai atsikraustė į Mažeikius. Turėjau galimybę pasidžiaugti mamos artumu. Prisimenu, skambina ir kviečia: „Padariau koldūnų“. Ir aš su šilčiausiais jausmais bėgu ten per pertrauką. Prieš Kalėdas stengdavosi visiems numegzti kojines. Rūpindavosi, planuodavo ir labai atsargiai ragindavo mane kartu nueiti į turgų vilnonių siūlų. Be jokio primygtinumo. Gerbdavo kitų planus. Nuolat prisimindavo tuos, kuriems galėtų padėti. Pažinojo visus mano ir brolio draugus, su visais bendraudavo.
– Ar šis mamos tvirtumas, tradiciškumas nesikirto su Jūsų laisvės potroškiu? Ar pavyko įgyvendinti gyvenimo svajonę?
Iš tiesų tai mama ir ugdė tą gyvenimo laisvumą, sprendimų laisvę. Juk dėl to, kad mama mane išleido į sporto mokyklą, tiek daug pasaulio pamačiau: Maskva,Leningradas, Talinas. Ne visiems mano bendraamžiams tai buvo prieinama. Sporto mokyklos disciplina taip pat suteikė valingumo. Turėjai būti punktualus, pasitempęs, pasiruošęs spręsti įvairiausius gyvenimo uždavinius. Mano gyvenimo svajonė buvo tapti trenere. Atsisakiau mokslų Kaune iš solidarumo su savo treneriu Šiauliuose ir likau studijuoti ten. Visada buvau komandos žmogus. Svajones koregavo atsakomybė, bet ir laisvė. Atsakomybė už savo auklėtinius mane išvijo į darbą, kai mano sūnui tebuvo vos du mėnesiai. Vėliau, kai jam buvo penki mėnesiai, o mano kolegė turėjo septynių mėnesių kūdikį, išvykome į stovyklą Tytuvėnuose. Tai buvo fantastiškas laikotarpis. Kartais naktį savo vaikus palikdavome auklėtiniams ir eidavome į ežerą maudytis.
– Kad taip gyventum, reikia pasitikėti savimi ir gyvenimu, kad jis neiškrės tau kiaulysčių. Reikia gebėjimo į daug ką žiūrėti paprasčiau, neįsitempus… be baimės, kad „kažkas dar ne taip pagalvos“…
Belsdama į stalą pasakysiu, kad gyvenime sutikau daugiausia gerus žmones. Drįsdavau būti atvira ir gaudavau atsaką. Iki šiol dėl to labai nusvilti nagų neteko. Buvo kai kurių situacijų, bet jas nurašau istorijai. Prisimenu, kaip man pradėjus dirbti antrojoje vidurinėje, dabartinėje „Gabijoje“, dvyliktokė, nugirdusi, jog norėčiau ištrūkti iš namų, bet neturiu kur palikti vaiko, nupirko man ir vyrui bilietus į kiną ir pasisiūlė pažiūrėti sūnų. Ir mes su vyru išėjome į kiną. Dabar tai turbūt atrodytų vėjavaikiška?
– Patirtis sako, kad šitaip elgiasi tik laisvi žmonės. Dėl to jie galiausiai laimi. Dabar, tiesa, turėtume reikalų su Vaiko teisių apsaugos tarnyba… Ar nemanote, kad dabartiniai įstatymo įpareigojimai tėvams visiškai atima iš vaikų savarankiškumą?
Dėl per didelės globos, kompiuterių ir interneto įtakos dabartiniai vaikai kitokie. O juk mes, būdami vaikai, savarankiškai paruošėme mokamą koncertinę programą su „Katiušos“ šokiu, įsikūrę sceną lauko tvartelyje.
Tarptautinės uždarų patalpų daugiakovės varžybos. Pirmo kurso studentė Sigutė Laukevičiūtė (būsimoji Bernotienė, dešinėje) ir Lietuvos daugiakovės rekordininkė Nijolė Kvietkauskaitė. Asmeninio albumo nuotr.
– Ar tas laisvės siekis nekrypo į laisvą gyvenimą be šeimos? Sportininkui, kaip ir artistui, ji ne visada svarbi…
Nebuvo kada net pagalvoti, kad galėčiau likti be šeimos. Su būsimu vyru Arūnu susipažinome besimokydami toje pačioje klasėje, vėliau – tame pačiame universiteto kurse. Susituokėme baigę trečiąjį kursą. Mudu – internato vaikai, kurie išmokyti savimi pasirūpinti. Jis labai savarankiškas. Iki šios dienos neteko vyrui pirkti drabužių. Kai užtrunku darbe per šventes, galiu nesukti galvos, kas pasirūpins mano tėvu. Vyras juo pasirūpins, užmigdys. Jis tai irgi atsinešęs iš savo šeimos. Kaip ir jo tėvas dirbo visokius darbus. Ištekėjau už vyro, kuriuo pasitikiu. Šeima man rodėsi natūrali tvirtovė. Nesakau, kad iš pradžių mudviem neteko patirti aštresnių kampų. Reikėjo, kaip ir visiems, prisitrinti. Tačiau nieko negalėčiau sudominti savo šeimos konfliktais. Turbūt atrodome nuobodūs. Bet ir aš pati apie tai, kad mano tėvai gali dėl ko nors nesutarti ar pyktis, sužinojau, kai mano pačios vaikai jau buvo 15 ar 16 metų. Iki tol net neįtardavome, kad tėvai gali konfliktuoti. Jie taip mokėjo spręsti visas problemas, kad mūsų, vaikų, atminty išliko tiktai gražios jų bendro gyvenimo akimirkos.
– Motina šeimoje paprastai suvokiama kaip švelnioji taikdarė, o tėvas – griežtas tvarkdarys. Ar ši klasika buvo būdinga Jūsų šeimai?
Mano tėvams ši formulė tiko. Vis dėlto mūsų su Arūnu šeimoje aš buvau reiklioji. Tai iš manęs, vos pravėrusios duris, buvo galima tikėtis „Kodėl batai ne vietoje“. Tai aš išversdavau iš lentynos dukros ar sūnaus drabužius, reikalaudama susitvarkyti. Vyrui tekdavo taikdario vaidmuo, jis kviesdavo į viską žiūrėti paprasčiau. Jis taip pat ir vadovavo visiems šeimos reikalams. Dar galiu pasakyti, kad anūkai mūsų šeimoje yra naujas etapas. Jiems leidžiame kur kas daugiau – net piešti ant sienų ar spintelės. Pakito mano požiūris į daugelį dalykų, taip pat ir į mažą žmogų, išmokau suvaldyti emocijas. Kitaip vertiname daiktus. Ar reikia dabar kam mano mamos taip sunkiai įsigytos ir saugotos sekcijos? O viso to, kas toje sekcijoje? Nereikia niekam. Iš tiesų žmogui reikia tik geros sveikatos, patikimo peties šalia – žmogaus, su kuriuo galėtų eiti į žygį, dar pavalgyti. Iki pilnos laimės žmogui reikia labai nedaug.
Su dukterimi Viktorija per Paskutinio skambučio šventę. 2005-ieji. Asmeninio albumo nuotr.
– Kokį vaidmenį Jūsų šeimoje suvaidino sportas? Ar užteko laiko svajonėms ir pasakoms?
Atviri, nuoširdūs pokalbiai buvo mūsų šeimos gyvenimo dalis. Iki šiol seku pasakas savo vyriausiajai – ketverių metų – anūkei. Džiaugiuosi, kad ji ir pati gali pasaką močiutei pasekti.
Jokiu būdu nieko nesigailiu pasirinkusi sportą. Didžioji mano gyvenimo svajonė – būti puikia trenere, kaip ir mano treneris sporto mokykloje. Ir dabar stresą ar blogą nuotaiką įveikiu bėgiodama Tirkšlių pušyne.
Sportas vertė nuolat treniruotis, išmokė suprasti, kad ne viską moki, ir to neslėpti. „Nesame visažiniai nė vienas. O jei galiu kam padėti – padėsiu“ – tai irgi sporto pamokos. Atsiradus vaikų, su vyru buvome įsitikinę, kad jie irgi turėtų paragauti sporto mokyklos duonos – geriau pajustų gyvenimą.
Sporto mokykloje įpratau sunkiai dirbti. Keldavomės šeštą valandą, kad prasimankštintume. Pusryčiaujame, tada dvi pamokos, po jų – pirmoji treniruotė. Tada priešpiečiai, atsėdime likusias pamokas, ruošiame namų darbus, ketvirtą valandą – vėl treniruotė. Po šešių – antroji namų darbų ruošos dalis, auklėtojos patikrinimas. Pusė devintos – visi į prausyklą, po jos – į lovą. Rytą tikrinama, ar lovos užtiesalas su kantu, ar nuvalytos dulkės. Nuo tada gyvenu kareiviškai. Tai pravertė labai reiklaus direktoriaus Prano Barvydo vadovaujamoje mokykloje. Joje perėjau ugnį, vandenį ir varines triūbas, išmokau nebijoti nieko. Žiemą – nuo aštuonių ryto iki trečios po pietų – ant slidžių. Savaitgaliais – sveikatingumo dienos. Dar dirbau ir sporto mokykloje. Vaikus savaitgaliais atveždavau pas auklytę. Mokiniai, prieš kuriuos jaučiau pareigą pasitempti, neleido stovėti vietoje. Aerobika, gimnastika, moterų grupė, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ – išbandžiau įvairiausius kūno kultūros mokytojos vaidmenis.
– Šiuo metu atsiranda nemažai neklasikinių šeimų ar bendrysčių: gyvenimo draugai, partneriai, sugyventiniai, draugai. Kaip vertinate kitokį pasirinkimą?
Man visą laiką atrodė, kad gyvenimas ne santuokoje yra labai nesaugus merginai. Tą kadaise teko kartoti sūnui. Jam sakydavau: jei turėtum dukterų, ar norėtum, kad jos gyventų taip nesaugiai – be santuokos? Santuoka – ne paso įrašas, o atsakomybės prisiėmimas. Tik tada galima kurti bendrus planus, susisieti bendru turtu. Nemanau taip pat, kad teisinga imtis atsakomybės auklėti vaiką dviejų tos pačios lyties asmenų šeimoje. Ar esame tikri, kad vaikas, kurio negalime paklausti, kokioje šeimoje norėtų augti, ar tikrai tokio auklėjimo jis vertas ir ar bus vėliau laimingas? Gal pasirodysiu senamadiška, tačiau esu už tradicinę, senovišką šeimą.
Ačiū už pokalbį.
Rasa ČERGELIENĖ
