Daugiausiai drąsos reikia pirmajam žingsniui žengti

Pokalbis apie Povilo Aušros keliones vyko prie didžiulio pasaulio žemėlapio. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dažnai nežinai, kokių įdomių patirčių turi ir apie kokius gyvenime patirtus nuotykius gali papasakoti aplink gyvenantys žmonės.
Iš Šilalės kilęs ir prieš dvejus metus Mažeikiuose „nusėdęs“ Povilas Aušra pasidalijo savo kelionių nuotykiais ir gyvenimo užsienyje patirtimi. Kai šalių, kuriose pabuvojai – daugiau nei trisdešimt, papasakoti yra ką.

Pasakojimas prie žemėlapio

„Kaip čia dabar pradėti pasakoti… Šalis, kuriose esu buvęs ar gyvenęs, vardinti pagal abėcėlę, ar eilės tvarka pagal tai, kur ir kada keliavau?“ – pokalbio pradžioje šypsojosi pašnekovas.
Šnekučiuodamiesi nueiname prie Povilo ir Agnės Aušrų kambario sienos, išklijuotos didžiuliu pasaulio žemėlapiu. Atsistojęs prie jo, šeimininkas ėmė pasakoti apie savo keliones.
Jis vieną po kitos vardijo šalis, kur pagyveno ilgiau ar pabuvojo trumpiau.
Stovint prie žemėlapio ir klausantis Povilo pasakojimų apie jo odisėjas, viskas atrodė paprasta ir lengva. O ar iš tiesų viskas taip?

Sumanė iškeliauti į pasaulį

P. Aušra prisiminė, kad nuo vaikystės jautė trauką Indijai. Jis galvoja, kad tą susidomėjimą Indijos kultūra, žmonėmis, gamta bus paskatinusios perskaitytos pasakos, matyti reportažai ar filmai.
Ir ilgainiui vyras sau iškėlė tikslą: Indiją pasiekti, keliaujant žeme.
Svajonės įgyvendinimui vaikinas ėmė ruoštis iš anksto. Jis Vilniuje neakivaizdžiai studijavo vadybą ir dirbo barmenu. Mokydamasis 3-iame kurse intensyviau nei anksčiau pradėjo mąstyti apie ateitį.
Išsilavinimas, samdomas darbas ar verslas, karjera, šeima, pinigai, būstas… Vaikinas tai vadina geru keliu, tačiau kai jam buvo 23 metai, toks kelias iškart po mokslų atrodė ne jam.
„Studijuodamas ketverius metus dirbau, neturėdamas atostogų, nieko nemačiau, o tik girdėjau draugų pasakojimus apie tai, kur jie buvo, ką patyrė. Ir jau paskutiniame kurse viską planavau taip, kad, pasibaigus studijoms, baigsis ir mano darbo įsipareigojimai, sutartys, abonentiniai mokesčiai“, – prisiminė pašnekovas.

Baigė studijas ir – į kelią

Taip 2011-aisiais P. Aušra, ką tik baigęs studijas ir „užrišęs“ visus reikalus Lietuvoje, išvyko į Švedijos miestelį Upsalą. Turėjo tikslą padirbėti, užsidirbti pinigų.
Po kurio laiko autostopu mėnesiui nukako į Graikiją. Tada laivais, autobusais – pusmečiui į Kipro salą. Du mėnesius dirbo, o likusį laiką mokėsi kalbų, bendravo su vietos žmonėmis, tyrinėjo apylinkes. Ir ten būdamas bandė gauti Irano ir Pakistano vizas tolesnei kelionei – Indijos link… Bet nesėkmingai, nes, kaip pats sako, nebuvo paruošęs namų darbų.
Teko vykti į Turkiją, vėliau – į Gruziją, kur gavo vizą kelionei į Azerbaidžaną. Tada pakeleivingomis mašinomis nukeliavo iki Baku – pas ten gyvenusią, ambasadoje dirbusią pažįstamą merginą.
„Ta mergina ir išaiškino: man vizų į Iraną bei Pakistaną gauti neįmanoma, nes esu užsienietis. Prisiminiau draugus Didžiojoje Britanijoje, paskambinau jiems ir paklausiau, ar negalėčiau atvykti. Paprašiau, kad atvykus padėtų įsikurti“, – pasakojo pašnekovas.

Pasirinko keliauti autostopu

Taip vaikinas autostopu keliavo per Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Vengriją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Ispaniją – iki Portugalijos. Tada per Portugaliją – vėl atgal į Ispaniją, Prancūziją, kol atsidūrė pas draugus Londone.
Didžiojoje Britanijoje P. Aušra „nusėdo“ metams. Ten dirbo, taupė pinigus, toliau planavo ateities keliones. Sužinojo, kur į kokias ambasadas kreiptis, kieno prašyti vizų, kieno – neprašyti. Ir pagaliau gavo Pakistano bei Indijos vizas.
Po metų, praleistų Londone, – vėl į kelią su kuprine, palapine ir kitais daiktais ant pečių.
Briuselyje lietuvis paprašė vizos į Iraną. Ją gavęs „nutranzavo“ į Austriją, kurioje savaitę, kol sulaukė atkeliaujant Irano vizos, pagyveno pas gimines.
Iš Austrijos Povilo kelias jį vedė į Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, vėl į Kiprą. Tada į Iraną, Pakistaną
ir į išsvajotąją Indiją.

Patyrė ir nemalonių nuotykių

Vis tik tas kelias nebuvo toks lengvas, koks atrodė, klausantis prisiminimų.
Būdamas Bulgarijoje P. Aušra susirgo vėjaraupiais. Normalu, kad į spuogais išbertą keliautoją vietiniai žmonės žiūrėjo nekaip ir nenorėjo sustoti, pavežti. Kol pasveiks ir kad niekas jo, sergančio, nematytų, Povilas lindėjo hostelyje – nakvynės, svečių namuose.
P. Aušrai teko pabuvoti ir areštinėje – dėl to, kad, nežinodamas pasikeitusių įstatymų, į Kiprą nuvyko be vizos, o už jos padarymą nesutiko vietiniams sumokėti didelių pinigų.
Pietų Pakistane užsieniečiams negalima būti be vietinių palydos. O lietuvis buvo vienas, tad prie jo greitai prisistatė ginkluota apsauga. Ir tris dienas nė per žingsnį niekur jo nepaleido vieno.
Pašnekovas prisiminė kitą Pakistane patirtą išgyvenimą – atsitiktinumas padėjo išvengti nelaimės.
„Norėjau nusipirkti traukinio bilietą, bet traukinys, kurio bilieto man reikėjo, buvo perpildytas keleivių. Pirkau bilietą kitai dienai. Vėliau sužinojau, kad tas perpildytasis traukinys, kuriame  turėjau būti ir aš, pateko į teroristų pinkles. Buvo susprogdintas geležinkelio ruožas, kuriuo tas traukinys važiavo. Žuvo nemažai žmonių“, – pasakojo P. Aušra.

Kelionė iš kelių etapų

Įveikęs visus kelyje pasitaikiusius sunkumus, lietuvis pasiekė Indiją ir tris mėnesius keliavo po jos miestus bei miestelius. Iš pradžių vienas, o paskui – drauge su ten sutiktu amerikiečiu.
Iš Indijos P. Aušra išskrido į Bankoką, vėliau – į Malaiziją, kur dalyvavo meditacijos stovykloje.
Vaikinas dvejus su puse metų nebuvo lankęsis Lietuvoje. Sumanė sugrįžti. Tačiau prieš tai, kaip pats juokauja, užsuko į Londoną įsigyti šiltų, žieminių drabužių. Buvo sausio pabaiga, tad, grįžus iš šiltųjų kraštų, teko pagalvoti apie tai, kuo apsirengti.
Galima sakyti, kad, iš Londono autobusiuku sugrįžus į Lietuvą, baigėsi pirmoji P. Aušros odisėjos dalis.

Tarp kelionių – pažintis su būsimąja žmona

Patirtus įspūdžius greitai pakeitė nauji planai. Prasidėjo kitas – kelionių, nuotykių ir įdomių pažinčių – etapas.
Tris mėnesius praleidęs tėvynėje P. Aušra nuotoliniu būdu ieškojo darbo kokioje nors užsienio šalyje. Pavyko susirasti darbą Olandijoje. Ten jis gyveno ilgiau nei metus, per tą laiką pakeitė dvi darbovietes.
„Olandijoje planavau kelionę į Pietų Ameriką. Bet nesukaupiau reikiamos pinigų sumos, o be to, susipažinau su mergina. Ji paprasčiausiai priėjo ir pasakė, kad nori su manim keliauti, jeigu kur keliausiu. Pradėjome drauge planuoti kelionę. Dviem savaitėms grįžau į Lietuvą, per tą laiką apsilankiau Mandalų festivalyje, kuriame susipažinome su Agne“, – pasakojo Povilas.
Bet, susipažinus su būsimąja žmona, kelionės nesibaigė.

Iš plačiojo pasaulio į Mažeikius

Su draugais ir kelionių partnere tapti panorusia mergina P. Aušra keliavo po šalis aplink Baltijos jūrą. Iš Oslo skrido į Maskvą, iš jos – į Dubajų. Iš Dubajaus – į Nepalą, kur Povilas ir jo kelionės draugė gavo Indijos vizas. Pasibaigus kelionei po Indiją, bendrakeleivė grįžo namo.
Povilas turėjo tikslą toliau vykti į Tailandą, Vietnamą, Laosą ir Kambodžą, bet vienam keliauti tapo nebeįdomu.

Povilo Aušros (dešinėje) ir amerikiečio pakeleivio „skrydis“ prie Tadž Mahalo. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Be to, prasidėjo intensyvus Povilo ir Mažeikiuose tuo metu jau gyvenusios alytiškės Agnės susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Gimė simpatija, šilti jausmai.
Sprendimą paskatino ir viena neilga pažintis. Po ketverių klajonių metų Povilas Irane sutiko vengrą. Gražus, sportiškas, įdegęs ir plačia šypsena pasipuošęs vyras vaikinui papasakojo, jog tokiu būdu – kelionėse – jis gyvena jau 20 metų. Tačiau taupo pinigus ir pirks Vengrijoje namą.
„Jis buvo vienas. O aš nebenorėjau būti vienas. Pajutau, kad nuo visko noriu atsipūsti. Nutariau nebekeliauti. Parskridau į Londoną, tada – į Vilnių ir atsidūriau Mažeikiuose. Taip dvejus metus čia ir gyvename. Susituokėme. Planavome drauge išvykti, bet gimė sūnus. Ateityje būtinai kur nors lėksime. Aišku, ne taip ekstremaliai, kaip keliavau būdamas vienas“, – kalbėjo pašnekovas.

Apie keliones – skaičiais

Keliaujantieji autostopu savo keliones skaičiuoja įveiktais kilometrais. P. Aušra pakeleivingomis mašinomis yra nuvažiavęs 26 tūkst. kilometrų.
„Tranzuoti“ jam yra tekę dykumoje, tvoskiant 40 laipsnių karščiui. Yra tekę Gruzijoje sningant miegoti šlapiais drabužiais. Teko šalti būnant Šveicarijos kalnuose, nes nepasirūpino šiltais drabužiais. Povilui yra tekę miegoti automobiliuose, po tiltais, stotelėse, miškuose, ant suoliukų, šventyklose ant grindų, svetingų žmonių namuose ir tik kartais – hosteliuose.
Sutiktų žmonių, užsimezgusių pažinčių, nuoširdžių pokalbių suskaičiuoti, ko gero, neįmanoma.

Nepatinka miestai be dvasios

Kai Povilo kas paklausia, kokia šalis jam labiausiai patiko, jis į šį klausimą negali atsakyti vienareikšmiškai. Aplankytos šalys yra skirtinguose žemynuose, kiekviena turinti savitumų. Grupuoti ir apibendrinti galbūt galima pagal tai, koks mietas gražiausias viename ar kitame žemyne, kur įspūdingiausia gamta.
„Nepale didžiausią įspūdį paliko kalnai ir skurdžiai gyvenantys, tačiau nuoširdūs, draugiški nepaliečiai. Europoje labiausiai patiko Šveicarijos kalnai ir Kroatijos pakrantė, salos. Vidurio Azijoje labiausiai patiko Turkijos gamta ir žmonės“, – mintimis dalijosi P. Aušra. Vis tik jis aiškiai žino: labiausiai nepatiko dirbtinai sukurtas Dubajus. Kas iš to, kad nusifotografuoji prie aukščiausių, tviskančių pastatų, jei miestas neturi dvasios…

Sutikti žmonės atvėrė akis

Pašnekovas sako, jog kelionės ir sutikti žmonės pakeitė jo mąstyseną, aprangos stilių, gyvenimo būdą. Povilas tapo vegetaru. Kelionės patvirtino supratimą, kad tyrinėjimo prasme pasaulis yra didžiulis, tačiau jis labai mažas šiandieninio transporto galimybių prasme. Kelionės padėjo įsisąmoninti: problemos, tokios, kaip policija, ginkluota apsauga, trikdžiai dėl vizų, pinigų stygius, – laikinos ir išsprendžiamos.
„Man akis atvėrė meditacijos stovykla. Ir, žinoma, sutikti žmonės. Užsimezgė daug pažinčių, teko išgirsti daugybę įvairių istorijų. Nejučiomis tas istorijas pradedi lyginti su savo gyvenimu. Pasirodo, kitiems yra blogiau nei tau. Arba geriau – ir tada pagalvoji, jog yra kur pasistengti“, – šypsojosi keliautojas.

Visi nori tų pačių dalykų

Pasak jo, žmonės klaidingai galvoja, kad kelionėms reikia drąsos. Jos reikia tada, kai žengi pirmąjį žingsnį – atsisakai įprasto gyvenimo, turėto darbo. Kai apsisprendi ir tą pirmąjį žingsnį žengi, kai su žmonėmis bendrauji, klausi, aiškiniesi, viskas tampa paprasčiau, nei manei.
„Visų tautų žmonės, visų šalių gyventojai nori vieno: sotaus gyvenimo, gražių namų, tvirtų šeimų ir įdomaus laisvalaikio. Ir su visais galima rasti bendrą kalbą. Jei ne sakiniais, tai pavieniais žodžiais. Arba gestais. Ir visi yra linkę padėti. Bet yra sąlyga: pats turi būti nusiteikęs pozityviai ir taip pat žvelgti į pasaulį“, – pokalbį apibendrino P. Aušra.