Muziejininkė Aldona Butkuvienė palėpėje rastą „lobį“ pavertė solidžia paroda. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių muziejuje atidaryta unikali paroda „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“.
Joje išvysite praėjusiame šimtmetyje leistų autorių įvairia tematika sukurtų 120 mažo formato reklaminės grafikos kūrinių, kurie parodos lankytojų patogumui padidinti.
Parodoje rasite degtukų dėžučių etikečių serijų ir pavienių egzempliorių, atspindinčių to laiko pramonės ir prekybos užsakymų įvairovę.
Didžiausia dovana – ugnis
Prisijaukinti ugnį buvo vienas iš mūsų protėvių siekių: jie laukdavo, kol ugnį įžiebs žaibas, patys stengdavosi ją įskelti titnagu ar trindami medines lazdeles… Išmokus ugnį išgauti, atsirado kita problema – kaip ją išlaikyti.
„Didžiausia dovana jauniems žmonėms atsiskiriant nuo tėvų šeimos būdavo laužo ar židinio ugnis. Tam reikėjo kažkokios priemonės, indo, kuriais galėtų ją pernešti“, – teigė parodos autorė, muziejininkė Aldona Butkuvienė.
Prie Nilo gyvenantys žmonės džiovindavo švendres, merkdavo jas į dervą ir uždegę pernešdavo ugnį į naujus namus. Indėnai ant lazdos džiovindavo sugautą žuvį ir ją uždegdavo. Romėnai dėdavo žarijas į molinį indelį, pildavo riebalų ir gaudavo kažką panašaus į žvakę. Vėliau gyvulinių riebalų pildavo į akmenyje esančią duobutę, įstatydavo strypelį, kuris galėjo ilgai degti – taip atsirado įvairios žvakės.
Užsidegdavo kišenėje
Nepalankūs orai: lietus, sniegas, vėjas – ugnį užgesindavo, tad reikėjo sugalvoti, kaip ugnį įžiebti paprasčiau.
Kinai jau VI amžiuje naudojo kažką panašaus į mūsų degtukus – tik jie buvo grubūs, primenantys skaldytas malkas. Tokie degtukai maždaug XII–XIV šimtmetyje pakliuvo į Europą. Senojo žemyno šalys, lenktyniaudamos išradimų srityje, ieškojo būdų, kaip pagaminti patogius, greitai užsidegančius ir nepavojingus degtukus.
„Čia daug pasidarbavo anglai, gaminę vieno metro degtukus, kurie buvo labai nepatogūs. Prancūzai juos sumažino, tačiau degtukai su baltuoju fosforu buvo labai pavojingi, skleidė nemalonų kvapą ir labai greitai įsižiebdavo – užtekdavo brūkštelėti per bato padą. O kartais jie užsidegdavo net kišenėje“, – apie pirmuosius degtukus pasakojo A. Butkuvienė.
Degtukų gamybos atsisakė
Prancūzai chemikai kenksmingą baltąjį fosforą pakeitė raudonuoju, o visiškai saugų degtuką 1848 metais pagamino švedų farmacininkas – tas degtukas pripažintas ekologišku ir patogiu, gerai užsidegančiu. Išradėjo įgytas patentas buvo parduotas pramonininkams, tad būtent švedai pradėjo gaminti degtukus, panašius į dabartinius.
„Tuos degtukus siųsdavo ir į Lietuvą, tačiau atvežtiniai degtukai buvo labai brangūs. Mūsiškiai verslininkai pradėjo statyti manufaktūras, fabrikėlius, kuriuose degtukus gamino patys.
Kauno gubernijoje buvo keturi, Vilniuje, Ukmergėje – po vieną fabriką, o seniausias fabrikas „Baltan“ veikė Klaipėdoje.
Kauno verslininkai supirko fabrikų akcijas ir 1926 metais pastatė naują fabriką, kurį pavadino „Liepsna“ – čia degtukai buvo gaminami iki 2008 metų. Vėliau nebegamino dėl to, kad drebulės, kaip medienos, mažėjo, parsivežti buvo labai brangu, o dar medieną reikia apdirbti… Dėl didelės savikainos degtukų gamybos buvo atsisakyta, bet dar ilgai buvo pardavinėjamos sandėliuose likusios atsargos.
Buvo laikotarpis, kai „Liepsna“ vadinosi „Startu“, bet tas vardas neprigijo ir fabrikui grįžo senasis pavadinimas.
Daugiau nei šimtas eksponuojamų degtukų dėžučių kai kuriems mažeikiškiams priminė jaunystės metus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Gamino ir Mažeikiuose
Degtukai buvo gaminami ir Mažeikiuose – 1897 metais iš Viekšnių į Mažeikius atvykęs Leizeris Faivušas Mecas toje vietoje, kur dabar yra bravoras, nusipirko žemės, pasistatė gyvenamuosius namus ir prie nuosavos kavos malimo gamyklėlės įkūrė degtukų šiaudelių fabriką, kuriame dirbo septyni vyrai ir viena moteris.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Meco įmonėje jau dirbo daugiau kaip 60 darbininkų. Degtukų šiaudelių fabrikas kelis kartus degė, todėl darbas vyko su pertraukomis.
1930 metais degtukų šiaudelių gamybos įmonė buvo likviduota, jos įrenginiai išvežti, parduoti arba sunaikinti.
Tais pačiais metais laikraštyje „Žemaičių prietėlius“ pasirodė straipsnis, kad Mažeikiuose žadama statyti didžiausią Lietuvoje degtukų fabriką ir reikės daug darbininkų, bet vėliau atėjo žinia, kad pradėjęs kurtis fabrikas likviduojamas, jo likvidatoriais paskirti broliai Šadauskai, kurie, pasinaudoję proga, toje pačioje vietoje įkūrė alaus bravorą.
Etiketė sukurta Kaune
Parodos idėja A. Butkuvienei kilo tada, kai, tvarkydama savo sodybą, gyvenamojo namo palėpėje rado seną sąsiuvinį su suklijuotomis degtukų dėžučių etiketėmis. Jų ten buvo apie 140.
„Tos etiketės buvo apgraužtos, apipelijusios. Parodžiau sąsiuvinį kolegoms, tada jie ir patarė etiketes sutvarkyti. Sąsiuvinį reikėjo mirkyti, paskui etiketes nulupti ir išlyginti. Rengdama parodą norėjau parodyti tą laikmetį, kada etiketės buvo sukurtos – tai maždaug XX amžiaus penktas ar šeštas dešimtmetis“, – kalbėjo muziejininkė.
A. Butkuvienė nerimavo tik dėl to, kad gyvendama Mažeikiuose, čia dirbdama, tarp tų etikečių nerado nieko, kas būtų susiję su mūsų miestu. Muziejininkei pasisekė, kad susirašinėjo su Kauno karo muziejaus darbuotojais, kurie atsiuntė etiketę su Mažeikių herbu – tą etiketę, išleistą 16 milijonų tiražu, 1969 metais sukūrė Kauno dailės kombinato dailininkas Antanas Algimantas Sprindys.
Beje, 1969 m. balandžio 5 dienos laikraštyje „Pergalės vėliava“ buvo išspausdintas M. Tamašausko straipsnis, kuriame rašoma: „Kauno „Starto“ medžio apdirbimo kombinatas ruošiasi išleisti 16 milijonų tiražu seriją degtukų dėžučių, kurių etiketėse bus Mažeikių herbas.“
„Sierčikus“ perkrikštijo į degtukus
Pasak A. Butkuvienės, degtukų dėžučių etiketės – ne tik mažo formato grafikos kūriniai, bet ir informatyvūs meniniai simboliai, daug pasakantys apie laiką, vietą, įvykius.
Degtukų dėžučių etikečių kolekcionavimas vadinamas filumenistika. Anksčiau svetimybe „sierčikai“ vadintus degtukus šiuo žodžiu perkrikštijo kalbininkas Jonas Jablonskis.
Degtukų etiketėms projektuoti, jų poligrafijai buvo keliami dideli reikalavimai. Kamerinėje erdvėje vaizduojamą temą visada riboja standartai ir nėra paprasta suformuoti poveikį žiūrovui turinčią idėją.
„Etikečių piešiniai gana įvairios tematikos: jie ragina saugoti gyvūniją ir augmeniją, istorinius paminklus, dirbant laikytis saugumo technikos taisyklių, taip pat gali reprezentuoti ne tik miestą, istorinę heraldiką, bet ir pavienę įstaigą, periodinį leidinį, net konkretų renginį“, – teigė parodos autorė.
Ilgalaikė laikmena
A. Butkuvienė pastebi, kad degtukų dėžutes, jų etiketes kolekcionuoja įvairūs žmonės, dažniausiai – vaikai ir seneliai.
Penktadalis visų kolekcininkų yra moterys. Apskritai, tai bene pigiausia kolekcionavimo rūšis. Galima nusipirkti degtukų etikečių, leidžiamų ištisomis serijomis.
„Degtukų dėžučių etiketės labai įdomios ir informatyvios. Jų lengvai nesuklasifikuosi, nes būna pačių įvairiausių motyvų, netgi šūkių ar pamokymų. Dabar degtukai gaminami Lenkijoje, Baltarusijoje ir ant jų dėžučių klijuojamos lietuviškos etiketės. Degtukų dėžutes su savo reklaminėmis etiketėmis turi didieji prekybos centrai, klubai, kavinės…“ – pasakojo muziejininkė.
Degtukų dėžutės etiketė – ilgai išliekanti laikmena. Ji tinka ir reklamai – dauguma žmonių degtukus naudoja bent vieną kartą per dieną, vienoje dėžutėje yra vidutiniškai 40 degtukų, todėl žmogus tą etiketę tiek kartų ir pamato.
Saulius RUDŽIONIS
