Pokalbis su Janina Butnoriene buvo įrėmintas jos atliekamų dainų: pasitiko su daina ir išlydėjo su daina.
Kalbėjomės antrojo aukšto kambaryje, kuris, kaip paaiškino šeimininkė, negyvenamas ir pašildomas tik prieš literatų (būta ir kitokių) susiėjimus.
Kaip parodė tolesnis mūsų pokalbis, Janina moka ne tik rašyti eiles ar dainuoti. Liaudiška svetainė, sueigų vieta, apdailos lentelėmis iškalta jos pačios rankomis.
IEŠKO PRIEŠNUODŽIŲ RUTINAI
Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo „Erdvė“ narė Janina vardija organizuotus susibūrimus ir rodo ant sienų paliktas svečių padėkas. Tarp jų ne tik mažeikiškių, bet ir kūrėjų iš visos Lietuvos pavardės. Veiklos Janinai reikia kaip priešnuodžio rutinai. Kad išgirstų save ir kitus. „Reikia šviesių dienų, kaip dvasiai – sekmadienio“, – sako ji.
Labiau siekia tvarkingo sielos gyvenimo, taip apie ją pasakyta mažeikiškių literatų išleistame kūrybos almanache. Janina prasitaria, jog po kai kurių susibūrimų pasijaučia lyg apvogta, ypač jei ten vartojama alkoholinių gėrimų.
Moteris vengia silpnų žmonių draugijos. Jai įdomesni dvasiškai stiprūs žmonės, iš kurių galima pasimokyti. Aistringai vairuotojai, išmaišiusiai daugelį Lietuvos kampelių, teko susidurti su visokiais žmonėmis. Pašnekovė džiaugėsi, jog jai pavyksta greitai susidraugauti ir išsaugoti ilgalaikius santykius. Džiaugėsi, jog sulaukia palaikymo iš kunigų.
Kai kalbėjome, naktys dar buvo ilgesnės už dienas. Janina tuo džiaugėsi – gali daugiau laiko skirti kūrybai. Rašo naktimis, pasnaudžia, ir vėl sėda rašyti. Anot Janinos, dėl eilių kokybės galima ginčytis (ji prisiminė vienos lituanistės piktą kritiką apie vietos literatų kūrybą), tačiau produktyvumo jai nestinga.
VEIDAS – ELGESIO SU SAVIMI ATSPINDYS
Prižiūrėti reikia ne tik sielą, bet ir kūną. Su Janina pakalbame ir apie grožio paslaptis. Tuo labiau kad pašnekovė jau yra parengusi leidyklai knygą, kaip išsaugoti grožį ir nesenti, pagrįstą savais patarimais. Nors jaunatviškai atrodanti moteris savo amžiaus neišdavė, bet keliais patarimais sutiko pasidalyti.
Janina sportuoja ir mėgsta save palepinti perlinėmis voniomis. Medicininį išsilavinimą turinti moteris žiemą patarė vartoti maisto papildus, o vasarą – daug daržovių. Nepigiai kainuojančiais vitaminais odą atnaujina iš vidaus. Esama ir pigesnių būdų: kas rytą apsitrina sausu šepečiu, veidą prausia kontrastinėmis vonelėmis iš įvairių žolelių. Veidą valo bei atgaivina natūraliu mineraliniu vandeniu. „Kaip prižiūrėti save, pataria vidinis balsas, per daugelį metų sukaupta patirtis bei perskaityta literatūra“, – sako ji.
Janinos nuomone, dvasinė stiprybė prisideda prie moters grožio – tai esą atsispindi veide. Jei moteris leidžia save skaudinti, raukšlės išvagoja veidą. Pašnekovė prasitarė, jog gyvenime tenka sulaukti piktų replikų. Moka nuo to atsiriboti. Mintyse apie save nubrėžia ratą, kurio neįveikia pikti žodžiai.
„Kiek pajuokos sulaukiau 1994 metais išleidusi pirmąją savo knygą. Pravardžiuodavo „vienatvės kvietka“, – nutęsia J. Butnorienė, dabar jau dešimties knygučių autorė.
KASETES IŠPLĖŠIA IŠ RANKŲ
Vaikystėje Janina muziką išgaudavo ir vaikiškos lovelės gardelėmis, vėliau klausytis radijo eidavo už kelių kilometrų. Religinės giesmės jos gyvenime atsirado atsitiktinai. Turguose pardavinėjusios savos kūrybos kasetes J. Butnorienės žmonės teiraudavosi religinių giesmių. Viena garso įrašų firma paskatino mažeikiškę to imtis.
Janina prisiminė, jog už pirmuosius Kalvarijos kalnus, įrašytus A. Dargio studijoje, atlikėjai gavo stulbinamą honorarą. Po to pasipylė žmonių užsakymai, o kartu su jais pasitaikydavo ir žmonių išpažinčių.
Giesmių giedotoja neįžvelgia nieko blogo, kad savo kūrybą pardavinėja turguose ar per atlaidus.
„Einu ten, kur mane palaiko“, – lakoniška giesmių atlikėja. Moteris juokauja, jog savotiškos kūrybos įvertinimas ir tai, kad jos įdainuotas kasetes vagia, net iš rankų išplėšia.
„Pijokų „poezija“ – paskutinioji šiemet išleista J. Butnorienės knygelė, jau pačiu pavadinimu pasufleruojanti, apie ką ji. Jos veikėjai – realūs žmonės. Knygelės pabaigoje pridedama atmintinė alkoholikui. „Teko gyvenime tokia laimė gyventi šalia alkoholikų, bet nepritapti“, – sako autorė.
NAMĄ „PASTATĖ“ PER DIENĄ
„Esu savo likimo šeimininkė“, – tvirtina Janina. Ir pateikia vieną iš pavyzdžių, kai su jauniausiuoju sūnumi (tuomet vos metukų) pagal skelbimą laikraštyje išvažiavo dirbti į Trakų rajoną – vieniša mama su mažu vaiku ant rankų išsiruošė į kitame Lietuvos gale esantį kurortą.
Janina tiki stebuklais. Tai galinti paliudyti savo patirtimi. Kartą gavo siuntinį iš Vokietijos. Sunerimo, nes manė, jog viduje – bomba. Išvyniojus paaiškėjo, jog tai Marijos keliauninkės statula, siunčiama religijos puoselėtojams.
Kartu su statula buvo įdėtos fotografijos, kuriose liudijama apie statulos keliones po visą pasaulį. Laiške, tarp kitko, užsiminta ir apie neprivalomą auką. Anot Janinos, buvo paminėta nemaža pinigų suma. Kai po kurio laiko sutaupytus pinigus mažeikiškė išsiuntė į Vokietiją, atsitiktinai tą pačią dieną nuosavame miške aptiko „šeimininkavusius“ vagis. Rado jų jau paruoštą išvežti medieną.
Moteris pasidžiaugė, kad vagys jai padarė paslaugą: nebereikėjo papildomų išlaidų už darbą, tad paaukoti pinigai grįžo su kaupu. Janina tai vadina ženklu: miške ji lankosi itin retai, o dar kiek uždelsus – būtų aptikusi tik kelmus.
Gyvenimas Janiną daug ko išmokė: organizuoti koncertus, rūpintis aparatūra, statyti namus (mat turėtus sudegino trumpam įleisti nuomininkai).
Naujasis namas, parsivežtas su tralu, išdygo per… vieną dieną. Soduose nusižiūrėtą namą pargabeno į miestą, sudegusios sodybos vieton.
Vėliau jį tobulino, pristatė ūkinius pastatus.
Moteris viena užaugino keturis vaikus. Negana to, dar vieną priglaudė iš internato.
Paklausus apie vyrų dėmesį, kurio gražiai moteriai neturėtų trūkti, Janina prasitarė, kad dešimt metų laukė mylimo žmogaus apsisprendimo. Santykių rezultatas – ketvirtąjį, jauniausiąjį sūnų, teko auginti vienai.
Ar žavi moteris, bendraudama su vyrais, naudojasi kerais? Janina pirmenybę teikia nuoširdžiai šypsenai. Neslėpė, jog tai yra padėję susitarti su policininkais. Tiesa, vairuodama šventintą mašiną greičio neviršija ir būna atsargi.
RŪPINASI KITŲ KŪRYBOS LEIDYBA
Daugelyje nuotraukų Janina atrodo tarsi ponia iš praėjusio šimtmečio: skrybėlės, vualiai. Prekybos vietose jos galvą dažnai puošia karūna.
J. Butnorienė taip susikuria savo teatrą, žaidimą, praskaidrinantį nuotaiką. Ir į teminius vakarus ateinančias moteris paragina iš spintų išsitraukti ilgas suknias.
Janina rūpinasi ir kitų pažįstamų literatų kūrybos leidyba. Vienas pavyzdžių – aštuoniasdešimtmečio žemališkio viso gyvenimo kūrybos (atlaikiusios pelių dantis ir senuko artimųjų raginimus laikraščio iškarpas sudeginti) knyga.
Po 40 metų vien jo dėka į Janinos rankas sugrįžo laikraštyje išspausdintas jos eilėraštis. Iškarpą išsaugojusiam senukui moteris nutarė savaip atsidėkoti – išleisti jo eilėraščių knygą.
Anot pašnekovės, tokį jos elgesį aplinkiniai kartais vadina kvailu. Janina tvirtai laikosi pozicijos: knygos yra turtas, investicija, nors ir ne pinigine išraiška.
Janina šiltai kalba apie savo kūrybą. Kol ieško nuotraukos laikraščiui, siūlo paskaityti jos eilėraščių. Jai tai savęs išsakymas, o kartu ir pabendravimas su Aukščiausiuoju.
„Gėris sugrįžta, o blogį stengiuosi nusipurtyti kaip žąsis“, – sako ji. Apie gyvenimą pašnekovė pasakoja lengvai ir paprastai, tarsi vengdama skaudžių temų. Gal todėl, kad visa tai jau išsakyta kūryboje? Apie tai liudija kad ir vienintelė jos kūrybos eilutė: „basa ir nuoga per gyvenimo nuolaužas“.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
