Daugiau nei pusketvirto tūkstančio kilometrų per Europą su motoroleriu – mažeikiškis Dmitrijus Demidovas įvykdė vieną iš savo planų. Per vienuolika parų trisdešimt vienų metų vyras iš Barselonos Ispanijoje grįžo į gimtuosius Mažeikius.
TIKSLAS – ŠVEICARIJA
Dmitrijus pasakoja, kad „pasivažinėti“ motoroleriu planavo jau seniai. Autobusais, automobiliais, motociklais jau keliauta, tad reikėjo rasti kitokią priemonę. Tuo metu Ispanijoje dirbęs mažeikiškis tam tikslui ir nusipirko motorolerį. Bet iškeliauti, kaip buvo suplanavęs, kovo pradžioje nepavyko, nes Europą padengė sniegas.
Tad grįžo namo autostopu, po mėnesio tokiu pat būdu atgal – kad pajudėjęs iš Barselonos įgyvendintų savo planą.
„Pirmąją dieną nuvažiavau keturis šimtus kilometrų. Galima ir daugiau, bet nereikia, nes labai vargintų. Iš tiesų turistaujant normaliausia būtų nuvažiuoti du ar tris šimtus kilometrų per dieną,“ – apie galimybes keliauti motoroleriu pasakojo Dmitrijus.
Pagrindinis vyriškio kelionių tikslas buvo Šveicarijos Alpės. Tad kelionės trečiąją dieną pasiekęs šį kraštą Dmitrijus niekur nebeskubėjo – per dieną nukeliaudavo po du šimtus kilometrų.
„Trys dienos Šveicarijoje. Vieną dieną iš viso nevažiavau, nes lijo, snigo. Pusė kelių, kuriais buvau numatęs važiuoti, buvo uždaryti dėl sniego, tad teko apvažiuoti ištisus kalnynus,“ – apie kelionę spaudžiant minusinei temperatūrai dėstė mažeikiškis.
Kol grįžo į Mažeikius, Dmitrijus keliavo per Ispaniją, Prancūziją, Šveicariją, netyčia kirto gabaliuką Italijos, po to – Austrija, Vokietija, Čekija, Lenkija ir galiausiai – Lietuva.
SU ZIPU KALBĖDAVOSI
Pasakodamas apie kelionę, Dmitrijus dažniausiai kalbėjo daugiskaita – mes važiavome, mes ilsėjomės, mes kirtome 2288 metrų aukščio perėją. Pasirodė, jog mažeikiškis omenyje turi save ir savo kelionės palydovą – motorolerį. Tai 49 cm3 variklio tūrio, penkerių metų senumo Piaggio Zip 2T.
„Aš tikrai su juo kalbėdavausi,“ – nusišypsojo vyriškis.
Dmitrijus prisiminė sunkiausią kelionės etapą, kai reikėjo įveikti minėtąją perėją. Tuomet Zipas (taip vadina motorolerį – K. V.) pradėjo streikuoti.
„Pusantro metro sniego, begalinis šaltis, negali sustoti pasišildyti, nes motocikliukas gali nebeužtempti į kalną. Turėjai važiuoti iki pat viršaus – apie pusantros valandos. Tai vis drąsinau Zipuką, kad mes įveiksime. Ir įveikėme!“ – šūktelėjo Dmitrijus ir pridūrė, kad viskas gyvenime vyksta gerai, jei esi pozityviai nusiteikęs.
Su Zipu keliautojas dalijosi ir įspūdžiais: „Ėėė, ar tu matai, kur mes važiuojame?! Ir lekiam toliau drrrrrr į viršų“.
Tokie šūkaliojimai Šveicarijos Alpėse būdavę dažni – pro akis slinko atviruko verti vaizdai – į dangų kylančios aštrios tarsi peiliai kalnų viršūnės, iš slėnio kylantis rūkas…
Nusileidus nuo kalnuotųjų vietovių mažeikiškis Zipui pažadėjo 98 markės benzino. „Na, sakau, atvažiuosime į Miuncheną, aš gersiu alaus, o kadangi tu nieko negeri, tai įpilsiu geresnio benzino… Tad taip ir bendraudavome,“ – nusijuokė Dmitrijus ir pridūrė, kad visgi šis planas abiem neišdegė. Miunchenas pasirodė didesnis nei manė, tai nebeliko laiko linksmybėms, reikėjo ieškotis nakvynės.
TRAUKĖ DAINAS
Lenkijoje keliautojas savo „draugą“ linksmino koncertu: po atviru, žvaigždėtu dangumi jis lėkė viduriu kelio užvertęs galvą ir dainavo visokias dainas.
„Tikras „Pūko“ top dešimt. Net nežinau, kodėl taip yra, bet tokiose kelionėse neatsimeni nė vienos mylimos dainos, o trauki visokias butkutes, gegužio žiedus ir panašiai,“ – stebėjosi vyriškis.
Dainas keliautojas traukė kiekvieną dieną. Kai rytais jam mojuodavo maršrutinių autobusų vairuotojai, jis taip pat atsakydavo dainomis ir į viršų pakeltu nykščiu – „liuksu“.
Dmitrijus džiaugiasi, kad per visą šią kelionę neįvyko nė vieno incidento. Šeimininko drąsinamas motoroleris traukė, kiek galėdamas, o sutikti žmonės linkėjo tik gero.
Kas mokėjo angliškai, tie pasilabindavo, pasiteiraudavo apie kelionę. Kiti, atvirkščiai, į ekstravagantiška šukuosena pasipuošusį vyrą nedrįsdavo nė žvilgterėti. O apsistojus nakvynės į mišką žmonių neužklysdavo, nebent užsukdavo kokia stirnaitė ar laukiniai ožiai aplink palapinę lodavo…
Mažeikiškis prisiminė, kaip sustojęs mažame Šveicarijos miestelyje šiurpino vietos gyventojus. Ten rado šildomą stotį. O po kelionių drėgmėje ir šaltyje, šilumos taip norėjosi! Stotyje keliautojas išsidėliojo mantą, kad išdžiūtų. Čia pasiliko ir pailsėti. Kadangi nakčiai stotis automatiškai užrakinama, kad neužsitrenktų durys, Dmitrijus užkišdavo šaukštą.
Kaip vieną iš įdomesnių žmonių mažeikiškis prisiminė Austrijoje sutiktą degalinės darbuotoją. Moteris užkalbino keliautoją, tačiau vienas nemokėjo vokiškai, kita – angliškai. Taip ir būtų nesusikalbėję, jei ne vienas žodelis.
„Pradėjau piltis benziną ir jis perbėgo per viršų. Ir nusikeikiau aš taip riebiai rusiškai. O ji stovi ir sako: „O šitą tai supratau“. Tad pradėjome šnekėtis normalia kalba, kam mums čia anglų ar vokiečių… Pasirodo, ji atvažiavusi iš Piterio ir jau dešimt metų ten gyvena,“ – apie pažintį pasakojo Dmitrijus.
Prakalbęs apie degalus, mažeikiškis suskaičiavo, kad Zipukas, per visą kelionę nuvažiavęs 3580 kilometrų, „išgėrė“ apie šimtą litrų benzino.
BE ŽEMĖLAPIO
Ratuotas vyras ne tik sutiko geranoriškų žmonių, bet ir nepateko pareigūnų akiratin, nors teko važiuoti greitkeliais, kuriuose motoroleriu apskritai draudžiama važiuoti…
Kalbant apie kelionę paaiškėjo, kad Dmitrijus į Lietuvą važiavo be žemėlapio. Tiesiog užrašų knygutėje buvo užsirašęs keletą miestų, kad žinotų, kuria kryptimi reikia važiuoti. Deja, kelionę apsunkino dėl sniego uždarytos kalnų perėjos.
„Atvažiuoji prie perėjos, žiūri, uždaryta. Vėliau atvažiuoji į tą patį kelią iš kitos kalno pusės, ir dar nuvažiavus penkiasdešimt kilometrų tau pasako, kad šioji perėja vėl uždaryta. Ir vėl važiuoji pusantro šimto kilometrų aplinkui, kad pakliūtum į vietą, kuri realiai yra vos už trisdešimties,“ – važinėjimąsi ratais prisiminė keliautojas.
Per tuos klaidžiojimus mažeikiškis visai neplanuotai atsidūrė Italijoje. Leidosi nuo kalno su mintimi, kad tuoj bus Austrija, o pamatė itališkus skiriamuosius ženklus.
Galų gale pasiekus Austriją, vyriškis vėl nuklydo – šimtą kilometrų nuvažiavo ne ta kryptimi. Paskui tiek pat teko grįžti atgal.
„Nesuprantu, kaip aš dvi valandas važiavau ne į tą pusę. Gal buvau užsikaifavęs, gal nenorėjau galvoti, kad ne ten važiuoju? Nors iš tiesų kartą buvau suabejojęs, paklausiau vietinių, vienas senukas pasakė – taip, taip, gerai važiuoji. Na, ir važiavau…“ – didžiausią nuklydimą prisiminė vairuotojas.
GRĮŽO SU NUOSPAUDOMIS
Po kelionės Dmitrijui liko įspūdžiai ir „mazoliai“… ant užpakalio. Vyriškis nusijuokia: iš pradžių manęs, kad kokie spuogeliai „išdygę“, tačiau tai buvusios kuo tikriausios nuospaudos.
„Apskritai motoroleris nepritaikytas tokioms ilgoms kelionėms. Pirmas dienas ir nugarą labai skaudėdavo nuo sėdėjimo, nuo kuprinės,“ – prisiminė keliautojas, kas dieną vidutiniškai važiavęs po dvylika valandų.
Tiesa, iš Mažeikių jis išvyko su 24 kg svorio kuprine. Po kelionės etapo autostopu iki Ispanijos, ji keliais kilogramais palengvėjo. Prieš sėsdamas ant motorolerio, Dmitrijus savo mantą sudėjo į krepšius, pritvirtintus prie motorolerio, ant pečių vežėsi tik kilimėlį ir smulkmenas. Tarp jų – ir Prancūzijoje nusipirktą peiliuką.
„Jis man labai patinka, su juo lašinius pjaustydavau. Tokių skanių buvau pasisūdęs, kad norėjosi labai greitai suvalgyti, kad nebemasintų. Ėjau dėl jų iš proto,“ – nusijuokia mažeikiškis.
Pasiteiravus apie kitą „meniu“, Dmitrijus vardija, kad iš namų buvo pasiėmęs porą kilogramų lašinių, konservuotos mėsos, kruopų, džiūvėsėlių, šokolado. Vis darydavo kavos pertraukėles.
„Nieko nepirkau, tik kai kur – po šviežią bandelę. O ir namo dar parsivežiau maisto. Tai nežinau, ar aš mažai valgiau, ar tiek daug buvau prisidėjęs,“ – svarstė mažeikiškis.
Vos grįžęs į gimtąjį miestą ir porą dienų pailsėjęs Dmitrijus jau kuria planus, kur vėl keliaus. Šįkart – dviračiu.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo.: Dmitrijus, nusipirkęs Zipuką, po kelionės planavo jį parduoti, tačiau po tiek įveiktų kliūčių ir išbandymų, šios minties atsisakė.
Mažeikiškio kelionės tikslas buvo – Šveicarija ir joje stūksančios Alpės.
Kai tik pamatydavo žadą užtraukiantį kraštovaizdį, Dmitrijus Zipukui šūktelėdavo: „Ėėė, ar matai, kur mes važiuojame?“
