Didžiausias džiaugsmas – pasisekę vaikų gyvenimai

„Važiuokite iki juodo kryžiaus, paskui pamatysit baltą kryžių, o tada pasiklauskit, kur gyvena Pocevičienė – visi pasakys,“ – taip kelią į savo namus apibūdino dvylika vaikų užauginusi Juzefa Pocevičienė.
Gausią šeimą dorai išauginusią žemališkę Prezidentas apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

NESITIKĖJO VAŽIUOTI
Į VILNIŲ
Žvali septintą dešimtį perkopusi Juzefa sakė gyvenime nė nepagalvojusi, kad kada nors teks garbė susitikti su Lietuvos Prezidentu. Kai iš Šerkšnėnų seniūnijos gavo laišką su kvietimu vykti į Prezidentūrą, moteris sako šią mintį iškart atmetusi: „Pirmiausia tokį pasiūlymą atmečiau – nevažiuosiu. Ką aš ten darysiu? Vilniuje apskritai nesu buvusi, tad kaip aš ten jausiuos?“
Juzefai ramiau ant širdies pasidarė, kai atvažiavusi dukra pasakė, jog į Prezidentūrą kviečiama ne viena ji, o visa šeima. Tik tuokart sakė nedrąsiai sutikusi važiuoti. Tiesa, žemališkė pripažino, jog kai reikėjo grįžti namo, tai nelabai ir norėjosi.
„Vilnius toks įspūdingas! Gaila, kad nedaug buvo laiko pavaikščioti po miestą. Visam grožiui pamatyti tikriausiai neužtektų nė savaitės. O kokios spūstys! Greičiau tikslą pasiektum pėstute nei mašina. Aplankėme keletą bažnyčių, Vilniuj jų daug – viena prie kitos. O ko man, senam žmogui, daugiau bereikia? Prezidentūroje buvo baisiausia – ir malonu, ir jaudulys didžiulis. Bet viskas pavyko labai šauniai,“ – įspūdžiais dalijosi Juzefa.
Septyniasdešimt septintus metus einanti moteris sakė, jog Vilnius vilioja atgalios. Vasarą ji ketina praleisti porą savaičių pas ten gyvenančią dukrą Editą.
Sako – sostinės vaizdas, kaip ir kaimo: „Po trobų langais, kaip ir pas mus, suverstos malkos – vienos skaldytos, kitos – ne. Tad jaučiaus kaip namuose“.
KOLŪKYJE
VOS PRASISUKDAVO
Juzefa net neįsivaizduoja, jog šeima galėjo būti mažesnė – yra, kaip yra. Pati moteris taip pat kilusi iš daugiavaikės šeimos. Augo su šešetu brolių ir seserų.
Su šviesios atminties vyru susituokė būdama 21ų. „Mes su vyru gyvenome kaimynystėje. Jis buvo už mane penkiolika metų vyresnis. Niekad nė negalvojau, kad galėtume sueiti. Bet pamažu draugystė virto stipresniu jausmu. Jis buvo labai darbštus, stengėsi dėl šeimos. Į kolūkį kiekvieną dieną eidavo, kad tik nebūtų jokių priekaištų, taip pat sukdavo mažą bizniuką – į Rygą veždavo parduoti aviną ar jautuką, o grįždavo su batukais kuriam nors vaikui ar petliavotos duonos visą krepšį prisidėjęs. Tuo metu duona buvo deficitas, patys kepdavom,“ – gražiai kalbėjo apie prieš septynerius metus Anapilin išėjusį vyrą.
Iš Kukių kaimo į Žemalę persikėlusi gyventi šeima iš kolūkio nesulaukusi jokios pagalbos.
Mažamečius auginančiai motinai lygia dalimi su kitomis kaimo moterimis būdavo skiriamos normos, o jei šeima norėdavusi daugiau užsidirbti ir prašydavo tuo metu didesnio lauko linų rauti – atvirkščiai – sutikimo negaudavo: „Kada spėsit, tiek vaikų turėdami?“
Žemališkė patikino, jog tuo metu visoje Lietuvoje tokia pati situacija buvo: „Kalbėjau su kitomis į Prezidentūrą atvykusiomis motinomis – jos taip pat nesulaukdavo paramos iš tuometinių kolūkių vadovų. Bet tada gyvenimas nebuvo toks modernus, iš dalies buvo lengviau. Mokyklose užtekdavo uniformų. Vienam vaikui nuperki, tai išaugtą drabužį kiti nešioja. Sutvarkai, išlygini – ir pirmyn į mokyklą. O jei dabar reikėtų leisti vaiką į mokyklą, niekaip neišgalėčiau. Juk dabar jaunimas kad tik mandriau…“
Juzefa pagalvojusi prasitarė, jog tuo metu, kai vienas paskui kitą gimė vaikai, vargo buvę daugiau nei džiaugsmo. Bet dabar moteriai didžiausia laimė – matyti pasisekusius vaikų gyvenimus.
PAMETINUKŲ
VAIKŲ ISTORIJOS
Apie vaikus Juzefa galėtų pasakoti ilgai ir ne vien dėl to, kad jų daug – 12. Senolė apie kiekvieną papasakotų po atskirą istoriją – kiekvieno gyvenimas turiningas. Svarbiausia – visais jais moteris didžiuojasi – nė vienas nepaklydęs klystkeliuose, visi darbštūs ir energingi.
Juzefa vaikus pradėjo vardinti nuo vyriausio – jai taip lengviau prisiminti pagal gimimo metus. Visi vaikai gimę kas dveji treji metai. Kai pradėjo visus vardinti, tai tik teliko įsivaizduoti pilnus namus zujančių vaikų.
Vyriausiasis, Edvardas, šiemet atšventė 55ąjį gimtadienį, skirtumas tarp jo ir jaunėlės Editos šiek tiek daugiau nei 20 metų. Edita labiausiai nutolusi nuo tėviškės – gyvena Vilniuje.
Kiti arčiau: kas ūkininkauja Ukrinuose, kas gyvena ir dirba Mažeikiuose, Bugeniuose, Žemaičių Kalvarijoje, Kuršėnuose ar čia pat Žemalės apylinkėse.
„Su manim gyvena tik Jonis. Vienintelis iš vaikų dar nesukūręs šeimos. Tinginėlis šiuo klausimu,“ – juokavo už būrį dorai išaugintų vaikų Prezidento apdovanota Juzefa.
Beveik visi vaikai baigę tuometinius technikumus, aukštąsias mokyklas: „Pati baigiau tik keturias klases. Vyras ketino mokytis toliau, bet tėveliai nebegalėjo išlaikyti, tad ir jam mokslus teko mesti. Abu supratome, jog išsilavinimas vaikams labai svarbus – tad stengėmės išleisti juos iš paskutiniųjų.“
Žemališkė patikino, jog nė vienas iš dvylikos vaikų neseka tėvų pėdomis ir neturi didelės šeimos. Daugiausia jų turi penktasis vaikas, Antanas – jis auklėja 4 atžalas.
VISI SUSIRENKA RETAI
Didelę šeimą užauginusi Juzefa sako, jog visi dvylika vaikų draugėn susirenka retai – kartą ar du per metus. Dideliame kambaryje visi vos telpa – išsitempia du stalus, jei trūksta, dar kokį atsineša. Kur tilptų, jei suvažiuotų ir visi anūkai (jų – 23), moteris gūžčiojo pečiais.
„Turime vieną šeimos tradiciją, kai susirenka visi vaikai. Kartą per metus susitinkame giedoti Kalvarijos Kalnus. Sugalvoja vaikai, susiorganizuoja ir sulekia visi. Tai per Adventą, tai per Gavėnią, kada tik išeina…“ – vaikų energija žavėjosi moteris, ir pati nestokojanti žavesio bei žvalumo.
Nuotraukos iš asmeninio albumo:Juzefa – viena iš Prezidento apdovanotų, daugiausia vaikų užauginusių motiną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*