dienomis apgynė Parlamentą. Vilnius, 1991 m. sausio 13 d. Fotografas Marijonas Baranauskas.
Nuotr. iš Lietuvos valstybės naujojo archyvo
1991-ųjų sausio 13 d. sovietų kariai, norėdami užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės siekius, užėmė televizijos bokštą bei rengėsi Seimo šturmui.
Šiems kėslams sutrukdė beginkliai Lietuvos žmonės, kurie apgynė vos prieš metus paskelbtą šalies nepriklausomybę.
Tragiškomis sausio dienomis, kai žuvo keturiolika Laisvės gynėjų, prie Seimo barikadų stojo ar mūsų mieste budėjo nemažai mažeikiškių.
Po trisdešimt dvejų metų savo prisiminimais jie dalijasi su „Santarvės“ skaitytojais.
Gandų buvo įvairių
Mažeikiškis Kazimieras Ramanauskas taip šiandien apibūdina 1991-ųjų sausį: „Labai įdomios ir labai įtemptos dienos.“
Praėjus metams nuo sausio įvykių, 1992-aisiais, mažeikiškis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, šis įvertinimas jam skirtas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku – už drąsą ir pasiaukojimą, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais.
„Dar ir dabar, po daugiau kaip trijų dešimtmečių, negaliu iki galo papasakoti, ką mes, būrelis mažeikiškių, veikėme tomis dienomis. Galiu tik pasakyti, kad vykdėme specialias užduotis, kurios mums buvo iškeltos tam tikrų struktūrų. Įtampa buvo didžiulė. Tik pamiegi kelias valandas sugrįžęs į namus, po to – telefono skambutis. Ir vėl išleki“, – pasakojo K. Ramanauskas.
Situacija ir mūsų mieste buvo įtempta – sklido gandai apie nuo Ežerės atvažiuojančius sovietų karius, laukymėje prie televizijos retransliatoriaus degė laužai, žmonės budėjo ir prie buvusio centrinio pašto pastato, o prie buvusio karinio komisariato M. Pečkauskaitės gatvėje stovėjo sovietų karių šarvuotis.
Apie pasekmes negalvojo
Prisimindamas tas dienas K. Ramanauskas sakė: nors įtampos buvo pakankamai, tačiau baimės nejautė. Galvojo: sulaikys, tai sulaikys… Visi, kurie tuo metu vykdė svarbias užduotis, budėjo prie laužų Mažeikiuose ar sostinėje, buvo nusprendę eiti iki galo.
„Apie kokius nors apdovanojimus ar privilegijas mes tuo metu negalvojome. Tiesiog veikėme, kaip mums atrodė būtina ir naudinga Lietuvai. Po kurio laiko ir patys nustebome, kai mus pagerbė apdovanojimais: nuvykome į Vilnių, medalius įteikė tuo metu Aukščiausios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis, grįždami užsukome į kavinę ir surengėme sau šventinę vakarienę“, – pasakojo mažeikiškis.
Atminimo medaliais 1992-ųjų sausį buvo apdovanotas mažeikiškis Vidas Biliūnas, o tų pačių metų kovą – Jonas Liaudinskas, Jadvyga Bičkuvienė, Antanas Kazlauskas ir Jonas Gedvila.
Jono STRAZDAUKSO nuotr. (iš redakcijos archyvo)
K. Ramanausko nuomone, šiuo metu ginti mūsų institucijų susirinktų gerokai mažiau žmonių. Jaunimas dabar iš valdžios moka reikalauti, o apie tai, ką jis duoda valstybei, kol kas nesusimąsto.
Gaudė bet kokią informaciją
Tomis įtemptomis sausio dienomis prie senamiesčio pašto ir centrinio pašto mikrorajone pastato būriavosi gal šimtas mažeikiškių. Nuo ketvirtos valandos ryto senamiestyje budėjo ir tuometinis Muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas.
„Nežinau, iš kur buvo pasklidusi informacija, kad nuo Latvijos atvyksta tanketės, todėl ir susirinkome ginti pašto. Ką veikėme? Buvome kaip sargybiniai: kalbėjomės, gaudėme bet kokią mus pasiekiančią informaciją apie įvykius Vilniuje, ją aptarinėjome. Baimės nebuvo, tai, ką jaučiau, galėčiau įvardyti kaip vidinį nerimą ir netikėjimą, sukosi mintys: „Negali būti, kad jie čia praeis.“ Tarėmės, kaip čia stovėsime, kaip ginsimės, žodžiu, buvome nusiteikę karingai. O kaip iš tikrųjų viskas būtų pasisukę, jei gandai būtų pasitvirtinę ir iš Latvijos mus būtų pasiekę kariškiai, niekas dabar nežino“, – kalbėjo R. Grušas.
Kitą vakarą mažeikiškis pedagogas praleido prie centrinio pašto ir televizijos retransliavimo bokšto. Susirinkus prie laužų kažkas kažkam pajuto nuoskaudų, vyko ne vienas piktas pokalbis. R. Grušui labiausiai įsiminė vieno žmogaus pasakymas: „Baikite aiškintis tarpusavio santykius, ne to čia susirinkome.“
Po kelių dienų prasidėjo tolesnis Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimas visose sferose. Žmonės grįžo prie darbų, prie kasdienio gyvenimo, kurį vis sukrėsdavo incidentai pasienyje.
Gniuždė bejėgiškumas
Tomis sausio dienomis R. Grušas nerimavo ne tiek dėl savęs, kiek dėl artimųjų – sostinėje tuomet mokėsi dukra. Ji tą naktį paskambino tėvams, pasakodama, kad girdi šaudymus, sproginėjimus, gal karas prasidėjo… „Sunku, kai esi bejėgis tuo metu kuo nors padėti savo vaikui. Tik patariau: „Sulauk rytojaus, o tada skubėk namo – arba autobusu, arba mes patys atvažiuosime paimti“, – pasakojo mažeikiškis.
Klausimo, ar eiti tomis dienomis budėti prie laužų, net nekilo. Žmonės vadovavosi vidine nuostata: reikia.
„Tą nusiteikimą galiu palyginti su kitu, kai manęs paprašė diriguoti Sąjūdžio susirinkime Mažeikiuose pirmą kartą dainuojamai „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Du dirigentai atsisakė. Net nemąstydamas tuomet priėmiau kvietimą, nes Lietuvos istoriją žinojau nuo A iki Z. Ir lietuvybė, ir patriotiškumas man buvo ne skambūs žodžiai, jie paprasčiausiai buvo širdyje“, – kalbėjo R. Grušas.
Maistu aprūpino vilnietės
Sausio 14-ąją, nuo ankstaus ryto, Vilniuje su būriu mažeikiškių budėjo ir rajono Sąjūdžio grupės vadovas Antanas Poškus.
„Baigęs pamainą Termofikacinėje elektrinėje išsiruošiau į Vilnių. Rytą nuo Mažeikių Sąjūdžio būstinės Vydūno gatvėje dviem pilnais autobusais pajudėjome sostinės link. Apie vienuoliktą valandą buvome prie Seimo rūmų, pasiglėbesčiavome su čia sutiktais mažeikiškiais, kurie atvažiavo savo automobiliais, su sostinėje besimokančiais studentais iš mūsų rajono ir prisistatėme vadovybei. Mums buvo paskirta stovėti prie pietinės rūmų pusės – nuo Martyno Mažvydo bibliotekos, kur ir susikūrėme laužą. Atmosfera buvo draugiška, tokios dar nebuvo tekę patirti. Apie politiką jokių kalbų nevyko, vienintelis tikslas buvo atlaikyti tą naktį ir sulaukti pamainos“, – prisiminė A. Poškus.
Fotografas Algimantas Žižiūnas. Nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Niekas net neprisiminė, kad į kelionę reikėjo pasiimti kokio nors maisto, tačiau, pasak mažeikiškio, nė vienas neliko alkanas – vilnietės krepšiais nešė užkandžius, dešreles, žmonės ant laužų virė ar iš termosų pilstė arbatą…
Įtampa kilo po vidurnakčio
Po kelių valandų budėjimo prie Parlamento grupė mažeikiškių nuvyko prie televizijos bokšto. Ten juos pasitiko klaikūs vaizdai: ant sniego dar matėsi kraujo žymės, šturmo metu išverstos tvoros, šarvuočių vėžės. Ir minios žmonių, kurios gėdino kareivius, o jie miniai grasino automatais, nieko neleido artyn.
„Didesnis nerimas kilo vidurnaktį, kai per garsiakalbį į visus kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir pranešė, kad laukiama puolimo. Moterys, vaikai ir visi, kas bijojo ar neapsisprendė pasilikti ir gintis, buvo raginami palikti rūmų aikštę. Tik vyrai buvo raginami pasilikti, jie turėjo susikabinti rankomis ir sudaryti kelis žiedus. Nežinomybė truko apie tris ar keturias valandas, įtampą didino viena kita pro rūmus į Šiaurės miestelį pravažiuojanti sovietų kariškių tanketė. Apie penktą valandą ryto įtampa nuslūgo. Vieni iš mūsų nuėjo nusnausti į autobusus, kiti nuvykome į Sporto rūmus, kur laukėme eilės, kad galėtume pagerbti žuvusius žmones. Prie parlamento prabuvome iki vienuoliktos valandos, tada mus pakeitė kita atvykusių mažeikiškių grupė. Kiek žinau, taip grupės keitėsi ar keturias, ar penkias paras“, – apie įvykius sostinėje pasakojo A. Poškus.
Mažeikiškio manymu, tuo metu susiklostė Lietuvai patogus momentas – Sovietų Sąjunga griuvo, pavyko minimaliomis aukomis iškovoti laisvę, iš sovietų piliečių tapti laisvais lietuviais.
Suprantama, kaip visur ir visada yra žmonių, nepatenkintų dabartine padėtimi, vienokiais ar kitokiais valdžios veiksmais, tačiau, jeigu kiltų pavojus, anot Sąjūdžio grupės pirmininko, tikrai ne mažiau žmonių – ir tas pats jaunimas – eitų ir gintų savo Tėvynę.
