Dievo gimimas žmogumi – stebuklas, prilygstantis pasaulio sutvėrimui

Nuotr. iš redakcijos archyvo

Prasidedantis šventinis savaitgalis daugybę žmonių pakvies prisėsti prie vaišių stalo. Apmąstymams ir laukimui skirtą advento rimtį seniai užgožė margaspalvė ir triukšminga metų pabaigos mugė, įtraukianti kiekvieną, kuris peržengia prekybos centro slenkstį. Kun. rel. m. mgr. Antanas Mačius, Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras, didžiųjų metų švenčių išvakarėse su „Santarvės“ skaitytojais dalijasi pamąstymais, kas yra adventas, pasninkas, kam skirta Kūčių vakarienė ir ką žmogui reiškia Dievo Sūnaus gimimas.

Adventas (išskirti) yra Kristaus laukimas. Toks laukimas, kaip laukiame sugrįžtant mylimo, brangaus žmogaus, kurio seniai nematėm. Tada niekas nerūpi – nelabai norisi valgyti, neskubame eiti į pasilinksminimų vakarus, neįdomios tampa televizijos laidos. Laukiame susitikimo su Dievo Sūnumi ir šis mūsų laukimas yra džiugus, pilnas vilčių.
Nereikia painioti advento ir gavėnios laikotarpio. Gavėnios metu, prieš Velykas, Kristus priima mūsų visų naštą ir neša kryžių į Golgotos kalną. Tą naštą jis prisiima iš meilės žmonėms, kad mes nepražūtume. Dėl mūsų jis aukoja savo gyvybę, todėl tikrai negražu būtų, kad tuo metu, kai Kristus kenčia, mes švęstume ir nesilaikytume rimties.
O visi advento laikotarpio sekmadienių skaitiniai liepia su džiaugsmu atsiversti.
Jonas Krikštytojas prie Jordano upės sako, kad reikia keisti savo gyvenimą. Jei turi dvejus marškinius, vienus atiduok tam, kuris neturi. Muitininkams liepia būti sąžiningiems – neimti daugiau, nei reikia. Kareivius jis moko mylėti žmones: neskriausti jų ir nenaudoti be reikalo jėgos ar ginklo.
Raginu ir aš advento metu atidžiau pažvelgti į save, įvertinti tai, kuo esame turtingi, ir pasvarstyti, ar viską gerai darome. Jei turime daug priešų, jei su visais pykstamės, jei aplink matome tik blogus žmones – gal ir patys nesame labai geri? Mažiau dėmesio skirdami pramogoms ir televizoriui, surastume laiko pavaikščioti gamtoje ir paprašyti, kad Dievas parodytų, ko mums trūksta.
„Ir Dievas parodo – mes pradedame taisytis. Svarbu, kad norime pasikeisti. Juk, stodami prieš Dievo teismą, būsime vertinami ne pagal tai, kuo buvome ir ką padarėme, bet pagal tai, ką norėjome padaryti, kuo norėjome tapti“.
Kūčių vakarienė irgi yra metas, kai svarbus mūsų noras pasikeisti. Nebūtina ant stalo sukrauti 12 patiekalų ir viską padaryti taip, kaip kiti daro. Svarbiau iš tiesų vieniems kitų atsiprašyti ir atleisti. Mintyse įvardijant, ką blogo esame padarę ir ko nenorėtume kartoti. Kūčių vakarienės metu svarbiau ne patiekalus skaičiuoti, bet dalytis tema „Ką Dievas mano gyvenime šiais metais nuveikė, kaip aš Jėzų geriau pažinau“.
Susėdę paskutinį kartą valgyti vakarienės, žinome, kad šiąnakt gims Jėzus. Į žemę ateis pats Dievas, todėl susirinkę prie stalo, ruošiame Jėzui kelią, tiesiname takus į mūsų širdis, į mūsų gyvenimus. Dalydamiesi kalėdaitį, atsiprašome, panaikiname kliūtis, kurias vieni kitiems statėme, susitaikome su tais, ant kurių pykome. Taip priimame Dievo Sūnų į savo šeimą. Jėzų – taikos, ramybės, atlaidumo kunigaikštį simbolizuojančiu kalėdaičiu galime dalytis ir nesulaukę Kūčių vakaro, prieš šventes susėdę savo darbo kolektyvuose, pažvelgę vieni kitiems į akis ir atsiprašę tų, su kuriais elgėmės neteisingai.
Net ir valgymas per Kūčias turi kitokią prasmę. Jei iš širdies laikeisi pasninko, per šventę ir paprastas batonas būna skanesnis. Svarbiausia yra suvokti pasninko reikšmę – prisiminti, jog laukiame Kristaus gimimo ir dėl jo kažko atsisakome, kažką paaukojame, suvaldome save, ugdome savo valią.
Jei žmogus vietoj atsibodusios mėsos penktadieniais valgo brangų ungurį – ar tai pasninkas? Dirbdamas Mažeikių statybos treste suvirintoju, daug vyresnius kolegas gėdinau, kad jie penktadieniais geria „šnapsą“. Sako, mes laikomės pasninko – nevalgom mėsos. O juk svarbiausia ne tai, ką valgom, o ko atsisakom.
Dabar kasdien per visas reklamas girdime, kad artėja didžiausia metų šventė – dovanos, nykštukai, burtai, stebuklai… O vis dėlto Kalėdos – tai ne dovanos ir ne nuolaidos, o Jėzaus gimimo diena. To, kuris atėjo mūsų išgelbėti, atidaryti mums vartų į dangų, parodyti pavyzdį, koks yra Dievas ir koks turi būti žmogus. Jėzus yra mūsų mokytojas, visais atžvilgiais pakeitęs žmogaus gyvenimą. Ir visas šventės spindėjimas, šurmulys ir linksmybės – tik dėl to, kad Dievas atėjo į mūsų tarpą. Linkiu visiems krikščionims šv. Kalėdų rytą patirti tikrą, tobulą džiaugsmą.

Kun. rel. m. mgr. Antanas MAČIUS
Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras