Dionizo Poškos gimtinei Lėlaičiuose – bijotiškių dovana

Bijotų ąžuoliukas Lėlaičių dvarvietėje, 2022-06-05.
Povilo ŠVEREBO nuotr.

Šie metai Lietuvos muziejininkystės istorijai yra išskirtiniai. Sukanka 110 metų, kai mūsų kraštietis, kraštotyrininkas, poetas, žodininkas Dionizas Poška Bijotuose, išpuvusiame ąžuolo kamiene, vadinamame Baubliu, atidarė pirmą visuomenei prieinamą muziejų.

Apie kultūrą ir jos sąlygas

Iki tol senienos buvo kaupiamos privačiose dvarų, universitetų kolekcijose, kurių paprasti žmonės negalėjo matyti. Kilmingieji kaimynai stebėjosi tokiu keistu Dionizo poelgiu, nesuprasdami jo, nes mužikams esą tai vis vien nesuprantama.

D. Poška, kaip Apšvietos epochos vienas pirmeivių Žemaičiuose, mąstė plačiau. Jis suvokė, kad žmogui kultūra yra vienas iš dvasinio augimo kelių.
Prancūzų filosofas Šarlis Furjė apie tai rašė paprasčiau. Kad apie kultūrą esą bus galima kalbėti tada, kai moteris nuo puodų bus nuvesta iki operos. Atrodo, kad dabar mąstytojui reikėtų galvoti atvirkščiai: kokiu būdu vyrą iš garažo būtų galima pakylėti iki operos suvokimo.

Apie Bijotų šventę ir ąžuoliukus

Bijotiškiai, suvokdami Baublio svarbą šaliai, ne be reikalo pretendavo ir pelnytai tapo Lietuvos mažąja kultūros sostine – 2022 m. Jiems atsivėrė platesnės finansinės galimybės garsinti savo kraštą, į turiningus renginius kviestis įvairius svečius ir taip džiuginti saviškius, išleisti knygos „Bijotai“ antrąją dalį.
Kadangi literatūrologo Vytauto Vanago iškeltą teiginį, kad D. Poška yra gimęs ne Skaudvilės ar Kaltinėnų apylinkėse, o Lėlaičių dvare, Žemalės parapijoje, teko pagrįsti tiesioginiais dokumentais – tėvų santuokos, paties būsimo poeto krikšto, mamos mirties metrikų įrašais, todėl buvau pakviestas į Lietuvos mažosios kultūros sostinės atidaromąjį renginį skaityti pranešimą „Dionizas Poška ir jo gimtieji Lėlaičiai“.

Šventinę Bijotams dieną buvo ne tik pristatyta minėta knyga, bet ir vyko mokslinė konferencija, kuri natūraliai peraugo į „Poezijos pavasarį“. Jo metu buvo įteikta D. Poškos premija, kuri šiais metais atiteko Liudvikui Jakimavičiui, skambėjo ne tik jo, bet ir kitų poetų eilės ir dainos.
Įdomu, kad tarp pripažintų poetų savo kūrybą skaitė ir vietiniai poetai, jaunimas. Iš jų taip pat buvo išrinktas geriausias ir jis premijuotas.
Knygos sudarytojui, pranešėjams, poetams buvo įteikti maži ąžuoliukai su ant lentelių užrašytu tekstu: „Aš esu ąžuolas. Įleidau šaknis istoriją ir tradicijas / puoselėdamas šiame Bijotų krašte. / Jūsų rūpestingumu, iš mažos gilės kilęs, / užaugsiu didžiu ąžuolu.“

Apie ilgą kelią į Lėlaičius

Jau renginio metu pažadėjau, kad ši dovana bus nuvežta ir pasodinta gimtajame D. Poškos Lėlaičių dvare, kur jis praleido pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus. Deja, Bijotų ąžuoliuko kelias nebuvo toks lengvas.
Jis savo rauda net kreipėsi į patį renginio kaltininką Dionizą: „Aš, mažas Bijotų ąžuoliukas, pakliuvęs į nenaudėlio Povilo Šverebo rankas, dvi naktis ir dienas praleidęs sostapilėje, penkias paras prakentęs Telšiuose ir pusdienį pasisvečiavęs Sedoje, 2022 birželio 5 d., kai tavo broliui, plunksnos krebždentojui, Vytautui Mačerniui suėjo 101-i nuo jo gimimo, apie 22 val. pasiekiau man numatytus Lėlaičius Žemalės parapijoje ir buvau įtupdytas į nederlingą, smėlėtą žemę. Norėčiau čia bujoti ir drūtu ąžuolu išaugti, duoti žmonėms pavėsį ir dvasinę naudą, kad jie nebūtų pridvėsę. Gal ir jūs mane užjausite, gailia ašarėle pavilgysite mano šakneles, mažindami atsiskyrimo su gimtine skausmą.“

Konferencijos metu ąžuolas buvo pasodintas Bijotuose, 2022-05-27.
Povilo ŠVEREBO nuotr.

Dabar jis dar galėtų pridurti, kad yra paskendęs garšvų lapijoje, miltligės užpultas, karts nuo karto įvairių pavargėlių aplankomas ir dabar Aukščiausiojo vos ne kasdieną palaistomas.
Apie vis dar vyraujantį nežinojimą

Renginio metu teko pabendrauti ir su vyriausiąja muziejininke, dirbančia Baubliuose, Lina Bajoriene. Ji papasakojo, kad per metus tenka pravesti nemažai ekskursijų. Kai sužino, kad keliautojai yra iš Mažeikių rajono, būtinai paklausia, kur yra gimęs Baublių muziejaus įkūrėjas.
Iki 2022 m. gegužės 27 d. jai dar neteko išgirsti teisingo atsakymo.
Manau, kad kai kurie gal ir žinojo, bet paprasčiausiai nenorėjo demonstruoti savo žinių. Vis dėlto, anot Linos, daugelis, išgirdę atsakymą, nuoširdžiai stebisi.

Suprantu, kad Mažeikių rajonas niekada negalės lygintis su Šilalės kraštu, kur Bijotuose savo darbais D. Poška tvirtai įaugo į Lietuvos kultūrą, o jo pastatyti Baubliai tapo savotišku bendrakultūriniu reiškiniu, bet ir mes turime teisę glaustis ir ieškoti dvasiai atramos prie šio didžiojo tautos ąžuolo. Juolab kad Lėlaičiuose ne tik prabėgo jo pirmi penkeri gyvenimo metai, bet senojoje Žemalės bažnyčioje buvo palaidota Dionizo mama ir tikriausiai trys jo jaunesnieji broliai. Šventovės varpinėje tebeskamba jo netikro brolio (vienos mamos, bet skirtingų tėvų) padovanotas varpas, o Lėlaičiuose guli muziejininko gimtojo slenksčio akmuo.
Mes dažnai ieškome atskirties taškų, bet žymiai svarbesnės yra jungtys, per kurias einame į bendrystę. Manau, kad po poros metų, kai švęsime poeto 260-ąsias gimimo metines, Žemalė kartu su Bijotais galėtų driokstelėti, nustebindami ne tik save, bet ir kitus.
Istorikas Povilas ŠVEREBAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto