prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Penktadienį, spalio 4 dieną, 56 šalies miestuose ir miesteliuose buvo degamos žvakės organų donorams pagerbti. Šios iniciatyvos autorė – Lietuvos asociacija „Gyvastis“. Jau kelerius metus iš eilės prie akcijos „Už organų donorus“ prisijungia ir Mažeikių miesto bei rajono žmonės.
Viekšniuose ši akcija pirmą kartą buvo surengta prieš devynerius metus, Mažeikiuose – prieš aštuonerius. Prie jos prisijungė ir kiti rajono miesteliai.
Donorų paaukotais organais džiaugiasi ir mažeikiškiai. Virginijaus Tautvido krūtinėje plaka donoro širdis, persodinta šiek tiek daugiau nei prieš metus.
Sužibo kaip padėka
Organų donorystė – kilnus poelgis, kuris gali išgelbėti gyvybes ir pagerinti daugelio žmonių gyvenimą. Specialistų teigimu, vienas donoras gali išgelbėti net septynias gyvybes.
Kaip padėka donorams ir jų artimiesiems Mažeikiuose bei kitose mūsų rajono vietose sužibo daugiau nei pusė tūkstančio žvakučių.
Žvakučių, išdėstytų stilizuota širdies forma, deginimo – kaip padėkos donorams akcijos – iniciatorė yra Lietuvos asociacija „Gyvastis“. Tai savanoriška, nepolitinė, nepriklausoma visuomeninė inkstų ligomis sergančiųjų, transplantuotųjų ir laukiančiųjų transplantacijos, jų artimųjų, medikų ir kitų organų donorystei pritariančių asmenų sąjunga.
Donorystės sostinė
„Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė „Santarvei“ sakė, kad šių metų žvakučių degimo akcija išskirtinė tuo, kad šiemet Lietuva ir Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlieka ypatingą misiją – Lietuva tapo Europos organų donorystės sostine. Tai didelė garbė mūsų šaliai.
A. Degutytė pasakojo, kad, „Gyvasties“ iniciatyva pagerbiant organų donorus, sostinės Rotušės aikštėje buvo uždegta 2081 žvakutė. Būtent tiek mūsų šalies organų donorų nutiesė tiltus tiltus naujam gyvenimui nuo 1970 metų, kuomet Lietuvoje buvo atlikta pirmoji transplantacija.
Renginyje mintimis ir pasakojimais dalijosi donorų artimieji, recipientai, reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai.
Pirmoji šalyje
1970 m. vasario 18 d. prof. Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda Vilniuje atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją. Ši data laikoma transplantacijų eros Lietuvoje pradžia.
Nacionalinis transplantacijos biuras buvo įkurtas 1996 sausio 16 d. Dabar organų donorystės ir transplantacijos sistemą Lietuvoje sudaro Nacionalinis transplantacijos biuras, 3 regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai, 23 donorinės ligoninės ir 2 transplantacijos centrai.
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė A. Degutytė „Santarvei“ sakė, kad šiais metais paruoštų organų donorų rodikliai yra geresni nei pernai.
„Vis tik artimųjų atsisakymai aukoti organus siekia 38 proc. Jei atsirado 100 potencialių donorų, daugiau nei trečdalis artimųjų donorystės atsisako. Šie rodikliai nėra labai geri. Buvo laikas, kai džiaugėmės, jog atsisakymai siekė vos 23 proc. Atsisakydavo tik kas ketvirtas žmogus. Visuomenė vis dar bijo, tiki mitais“, – kalbėjo A. Degutytė.
Gyvenimas – dešimtmečiams
Sumažėjo ir prašymų Donorų kortelei gauti. Donoro kortelė – tai patvirtinimas, kad jos turėtojas savanoriškai ir neatlygintinai išreiškė valią po savo mirties transplantacijai dovanoti organus ir (ar) audinius.
A. Degutytė kalbėjo, kad tokie svyravimai gali kilti dėl daugelio priežasčių. Netinkamai perduodama informacija – yra tik viena iš jų. „Santarvei“ paklausus, kad galbūt yra abejojančių transplantacijos sėkme, A. Degutytė atsakė: „Galbūt ir yra, tačiau šios abejonės visiškai nepagrįstos.
Jeigu žiūrėtume rodiklius, yra labai sėkmingų atvejų, kai su persodintu inkstu žmogus gyvena iki trisdešimt metų. Mes galime sakyti, kai kuriais atvejais tai – didžioji žmogaus gyvenimo dalis. Kitais atvejais po persodinto organų, kaip, pavyzdžiui, po inkstų transplantacijos, moteris gimdo vaikus, po vyrų širdies transplantacijos šeimose gimsta vaikai. Po transplantacijos žmonių gyvenimas pasikeičia kardinaliai, pagerėja jo kokybė.
Filmo herojus
Šiuo metu organų transplantacijos Lietuvoje laukia beveik penki šimtai žmonių. Tarp jų: 133 – inksto, 99 – kepenų, 50 – širdies, 4 – plaučių, 3 – širdies-plaučių komplekso, 1– kasos-inkstų komplekso, 167 – ragenų. Iš jų – 21 vaikas.
Vienas iš laimingųjų, kuris sulaukė donoro širdies, yra mažeikiškis V. Tautvidas. Jis tapo vienu pagrindinių Dominyko Kubiliaus sukurto LRT dokumentinio filmo „Prisikėlimas“ pirmosios dalies herojų.
Filme mažeikiškio istorija pasakojama nuo jo atvykimo į Vilnių, Santaros klinikas, kai buvo sužinota, jog yra V. Tautvidui tinkanti donoro širdis.
Tai buvo nustatyta atlikus pirminį organo donoro ir recipiento parinkimą pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą. Paaiškėjo, kad būtent ši širdis labiausiai tinka mažeikiškiui.
Padėjo nuvykti
Donoro širdis V. Tautvidui buvo persodinta praėjusių metų rugsėjo 5-ąją.
Atliekant organų transplantaciją, labai svarbus yra laikas, per kurį būtina atlikti operaciją. V. Tautvidui laiku nukeliauti į Vilnių padėjo Mažeikių rajono savivaldybė su vicemere Kristina Juškevičiene.
Mažeikiškio Virginijaus istorija, jo artimųjų mintys buvo įamžintos dokumentinio filmo „Prisikėlimas“ pirmojoje dalyje. Visas dokumentikos dalis galima susirasti ir peržiūrėti „Youtube“ ir „LRT EPIKOJE“.
Prieš daugelį metų
V. Tautvidas, kalbėdamas su „Santarve“, sakė, kad jo sveikata pradėjo blogėti gana seniai. Maždaug prieš aštuonerius metus vyriškį ištiko insultas. Po jo susilpnėjo ir širdis.
V. Tautvidui medikai įdėjo širdies stimuliatorių, kuris pagerino ir palaikė širdies darbą bei ritmą. Tai truko kelerius metus, po to širdis vėl ėmė silpti.
Pasak „Santarvės“ pašnekovo, širdies problemos kamavo ir jo pačius artimiausius žmones – tėvus. Jiems abiem širdies darbą palaikė stimuliatoriai. Tėvuko jau nebėra tarp gyvųjų, o 82 metų mama artimuosius džiugina būdama šalia.
Buvo sustojusi širdis
V. Tautvidas pasakojo – prieš kelerius metus, kai buvo prasidėjusi Covid-19 pandemija, jo sveikata pradėjo silpti.
„Mane pradėjo dusinti, buvo sunkus kosulys, medikai darė testus ir tyrimus dėl Covid-19, bet tai nepasitvirtino. Prasidėjo bronchitas. Tuomet nepagalvojau, kad visa tai gali būti susiję su širdimi. Bet kuo toliau, tuo labiau silpo širdies raumuo. Paėjęs vos kelis žingsnius uždusdavau, lyg būčiau nuėjęs kilometrą“, – pasakojo mažeikiškis.
Dokumentiniame filme Virginijaus žmona prisiminė, kaip jos sutuoktiniui buvo sustojusi širdis – nustojo veikti širdies stimuliatorius. Laimei, gydytojams pavyko sutuoktinį atgaivinti.
Paskutinė diagnozė
Praėjusių metų pradžioje V. Tautvidui medikai diagnozavo paskutinę širdies nepakankamumo stadiją. Todėl specialistai prakalbo apie dirbtinę arba donoro širdį.
„Santarvės“ paklaustas, kaip reagavo į tokią žinią, vyriškis atsakė, kad yra labiau optimistas nei pesimistas.
„Didelio pasirinkimo nebuvo – arba tokia širdis, arba tokia. Atsisakius operacijos manęs lauktų mirtis. Tačiau daug didesnė tikimybė buvo, kad po donoro širdies transplantacijos viskas bus gerai. Šių minčių vedamas pasiryžau transplantacijai, kai tik sulaukiau skambučio ir pranešimo apie atsiradusią donoro širdį“, – pasakojo mažeikiškis.
Donoro širdies jam teko laukti apie devynis mėnesius, visą tą laiką vyriškis periodiškai lankėsi pas gydytojus.
Plaka jau metus
Didžioji diena išaušo praėjusių metų rugsėjo pradžioje. Iš rugsėjo 5 dienos į 6-ąją transplantavo donoro širdį. Operacija vyko apie trylika valandų.
Po to ne vieną dieną mažeikiškiui teko praleisti reanimacijoje, vėliau – reabilitacijoje. Nuo tos dienos prabėgo jau daugiau nei metai. V. Tautvidas vis dar lankosi pas gydytojus, reikalui esant, guli ligoninėje.
Ir dabar, bendraudamas su „Santarve“ telefonu, jis gydėsi Vilniuje. Pasak mažeikiškio, širdis dirba gerai, bet vis išlenda tai viena, tai kita sveikatos problema.
V. Tautvidas kalbėjo, kad yra be galo dėkingas visai medikų komandai, padėjusiai prisikelti antram gyvenimui. Dar didesni dėkingumą jis jaučia donorui ir jo artimiesiems.
Duomenų neturi
V. Tautvidas sakė nieko nežinantis apie donorą – ar tai buvo vyras, ar moteris, iš kokio miesto ar šalies. Vienintelė informacija, kurią jis gavo, buvo apie donoro amžių – nuo 50 iki 55 metų. Pašnekovas pajuokavo, kad dabar jam sunku pasakyti, kokio amžiaus iš tiesų yra.
„Dabar nežinau, kaip sakyti, kiek man metų. Skaičiuodamas pagal širdį, turėčiau būti mažiausiai penkeriais metais jaunesnis. Man vasario mėnesį sukako šešiasdešimt metų, – juokdamasis kalbėjo mažeikiškis. – Jubiliejų pasitikau ligoninėje.“
Iki sveikatos pablogėjimo V. Tautvidas dirbo vairuotoju. Dabar, sakėsi, apie darbą negalvojantis, norintis tik vieno – galutinai pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Mažeikiškis sakė, kad po transplantacijos didelių pokyčių jis nepajuto, pomėgiai, skoniai nepakito. Bent jau kol kas.
Šiuo metu jo darbingumas siekia 30 procentų.
„Santarvės“ pašnekovas sakė tikintis, kad sveikata tik gerės.
Nusiteikęs optimistiškai
„Gulint ligoninėje, su daug žmonių tenka pabendrauti. Matyti ir liūd-nų atvejų, kai žmonės miršta, nesulaukia donorų, bet yra nemažai ir sėkmės istorijų. Teko sutikti žmogų, kuris po širdies transplantacijos gyvena jau aštuoniolika metų. O man dar praėjo tik metai. Tad viskas dar priešakyje“, – kalbėjo optimizmo neprarandantis V. Tautvidas.
Jis džiaugėsi turintis šeimą, žmoną Aldoną, kuri visada buvo šalia, net ir pačiomis sunkiausiomis ir beviltiškiausiomis jo gyvenimo minutėmis.
„Be artimųjų būtų sunku viską ištverti. Tikiu, kad ir jiems buvo nelengva. Daug ką tuo metu jie ir nutylėjo apie tikrąją mano sveikatos būklę po transplantacijos. Tačiau dabar galime tik pasidžiaugti, kad viskas baigėsi gerai. Pradėjau gyventi jau antrus savo naujojo gyvenimo metus“, – kalbėjo V. Tautvydas.