Dovanotam arkliui į dantis nežiūri?

Birutė RUDOKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Garliavos istorija suskaldė visuomenę: vieni kaltina valstybės pareigūnus, smurtu išplėšus mergaitę iš saugių namų, o kiti džiaugiasi, kad pagaliau įvykdytas teisingumas ir mergaitė išvaduota iš kalėjimo. Ginčai, kas kaltas vadinamojoje pedofilijos byloje, o kas teisus, verda gatvėse, šeimose, kolektyvuose. Ir tai, atrodo, nieko nebestebina…
Tačiau ne taip seniai patyriau, kokie ne ką mažiau kategoriški ir pikti mes galime būti ir susidūrę su gerais, bent mano galva, dalykais. Vienas verslininkas  kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas padėti išdalinti beveik  toną svogūnų sodinukų daugiavaikėms ar tvarkingoms sunkiau besiverčiančioms šeimoms.
„Menka ta mūsų dovana. Tiesiog mums liko svogūnų sodinukų, tikimės, kad kažkam pravers“, – nuo padėkos žodžių gynėsi žmogus.
Nežinau, kaip baigėsi sodinukų istorija. Tačiau šis žingsnis susilaukė ne vien teigiamo vertinimo.  Savo ausimis girdėjau, kaip plieskėsi viename kolektyve kolegų aistros „už“ ir „prieš“. Vieniems užkliuvo, kad dovanoja tik sodinukus, o ne kokius kopūstus ar kitokias vertingesnes daržoves, kitiems – kodėl tik atlikusius sodinukus, o ne užaugintus svogūnus. Esą jokios naudos iš sodinukų, o tik papildomas vargas ir panašiai. Ech, tinginiui duok kiaušinį ir dar nulupk…
Visą Nepriklausomybės laikotarpį mus remia, šelpia įvairios labdaros organizacijos ar atskiri piliečiai. Viena iš tokių labdarų – maisto produktų paketai mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Tačiau seniūnijų darbuotojams tenka ne tik atlaikyti tokių žmonių antplūdį, bet ir išklausyti jų priekaištų ar įžūlių replikų: tai tų produktų per mažai, tai ne tokių tikėjęsi ir panašiai. Netgi pasigirsta kaltinimų, kad galbūt cukraus, aliejaus ar kitokių „gerųjų“ produktų bus pasiėmę tie, kurie juos dalija.
„Niurgzlių yra visur – jie nepatenkinti maisto produktais, kitokia labdara. Bet tokių, kurie pasako ačiū, yra gerokai daugiau“, – atlaidūs kaltintojams produktų dalintojai.
Kad lietuviai didžiausi niurgzliai, mažiausiai patenkinti gyvenimu iš visų Europos Sąjungos šalių gyventojų, parodė ir Europos Komisijos sociologinių tyrimų tarnybos „Eurobarometer“ prieš kelerius metus atliktas tyrimas. Vargu ar per tą laiką mes pasikeitėme…
Na, niekas neneigia, kad maisto daviniai prastėja. Bet galbūt Europos Sąjungos Komisija šitaip lietuvaičius baudžia už bambėjimą? Ar tą duosi, ar kitką – vis tiek mums bus negerai…
O patys nesate patekę į nepatogią padėtį dėl savo dovanų? Jau įprastas tapo pakvietimas
su nuoroda, kad „dovana turėtų tilpti į vokelį“. Iš vienos pusės – galbūt tai patogu ir vienai, ir kitai pusei. Senų tradicijų prisiminimas net šypsnį sukelia: jaunavedžiai būdavo priversti sukti galvas, kur dėti per vestuves gautus penkis dulkių siurblius, šešis kavos servizus, nežinia kiek kitokių indų ar patalynės komplektų? Neretai ne viena dovana laukdavo tinkamos progos ir iškeliaudavo į kitus namus. Duok Dieve, jei per klaidą nepatekdavo į dovanotojo rankas…
„Vokeliai“ išgelbėjo nuo tokių situacijų ir nuo varginamų dovanų paieškų. Tačiau yra ir antroji medalio pusė. Kiek kokia proga tų pinigėlių į stebuklingą voką įdėti, kad neapsijuoktumėte  ar nebūtumėte apkalbėtas? Kaip tai nutiko mano vienai pažįstamai.
Moteris buvo pakviesta į krikštasūnio vestuves. Dėl susiklosčiusių aplinkybių puotoje dalyvauti negalėjo. Jaunavedžius pasveikino prie bažnyčios, iš visos širdies įteikė vokelį su 500 litų – tiek leido jos biudžetas…
Kai susitiko su krikštasūnio tėvais, šie negalėjo atsidžiaugti prašmatniomis vestuvėmis, svečių dosnumu. Jų dovanotų pinigėlių beveik pakakę už puotą sumokėti. Esą vos ne visuose vokuose buvusi tūkstantinė suma. Jaunojo tėvas dar pridūręs, kad mažesnė suma vestuvėms tiesiog nepadori. Tik 500 litų teišgalėjusi padovanoti moteris pasijuto nejaukiai…
Prisiminiau ir savo kelerių metų senumo istoriją. Prieš Kalėdas sutikau buvusį klasioką. Žinodama, kad jo gyvenimas ne rožėmis klotas, į kišenę įbrukau penkiasdešimt litų. Vyras sutriko, norėjo pinigus grąžinti, tačiau palinkėjusi gerų švenčių, nuskubėjau. Po keleto dienų tuos pinigus radau… pašto dėžutėje. Imti sunkiau nei duoti… Taip tada įvertinau klasioko elgesį…
Dabar svarstau: o galbūt čia buvo įžeisto žmogaus poelgis – per mažai daviau? Deja, to nebesužinosiu, jis jau išėjęs Amžinybėn…
Vienas ir už duonos riekę padėkos, o kitas ir duonos kepalą gavęs liks nepatenkintas ir mintyse tave kur nors pasiųs…
Į dovanotojo piniginę netgi kunigai žiūri, rodos, pašaukti tarnauti ir už dyką. Viena kaimo moterėlė pasakojo, kaip supykdžiusi kunigėlį, per kalėdojimą paaukojusi jam netikusią pinigų sumą. Šis tiesiai šviesiai pasakęs, kad dėl tokios menkos sumos į vienkiemį keliauti jam neapsimoka.
Gyvenimas rodo, jog posakis, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri, atgyvenęs.
Žiūri, žiūri, oi kaip žiūri…