Dvylikos vaikų dovana perlinių vestuvių proga – skrydis lėktuvu

Dargužiškių kaime, prieš pusantro šimtmečio statytame dviejų galų name gyvenantys Julijona ir Antanas Galdikai, į gyvenimą išleidę dvylika atžalų, atšventė perlines vestuves – 30 metų gyvenimo kartu jubiliejų. Vaikai ta proga tėvus pirmą kartą gyvenime skraidino lėktuvu.


VAIKŲ DOVANA –
SKRYDIS VIRŠ SODYBOS
Galdikai iki šiol negali pamiršti vaikų surengtos staigmenos ir patirtomis emocijomis, vienintelį kartą gyvenime skridus lėktuvu, dalijosi su „Santarve“.
„Aš galėčiau dar kartą skristi, o vyras bijojo. Pakilome, apskridome savo sodybą, apsisukome… Kaip gražiai sodyba atrodė!“ – prisiminė įspūdžius Julijona, šį rudenį atšventusi ir savo septyniasdešimtmetį. Jubiliejaus proga vaikai vėl surengė įspūdingą šventę su fejerverkais. Mama prašiusi vaikų neišlaidauti, tačiau šie neklausę.
J. Galdikienė vaikais nesiskundžia: nors kai kurie sūnūs ir mėgsta išlenkti taurelę, yra darbštūs, dori žmonės. Visi turi savo gyvenimus, darbus, tačiau ir tėvams padėti nevengia: atsitikus kokiai bėdai vaikai sulekia, padeda.
„Visi darbai tada eina kaip nuo rankos“, – paantrino Antanas, dešimčia metų jaunesnis už žmoną.
VADINA TIKRU TĖVU
Galdikai užaugino tris dukteris ir devynis sūnus. Jauniausiasis sūnus, kasdien užsukantis į tėvų sodybą, perkopė 25 metus, o tikslių vyriausiųjų vaikų gimimo datų mama prisipažino negalinti atsiminti.
Pašnekovė atviravo, jog pirmieji šeši vaikai yra iš pirmosios santuokos, tačiau antrasis vyras Antanas juos priėmė kaip savo vaikus, o šie jį myli kaip tikrą tėvą ir net kitaip nevadina.
Prieš daugiau nei tris dešimtis metų iš Kretingos rajono kilusio ir į Naująją Akmenę, kur tuomet gyveno Julijona, atvykusio dirbti jauno vyriškio nenubaidė moteris su „nemaža šeimynėle“, nes pats kilęs iš dar didesnės šeimos – turi aštuonis brolius ir tris seseris.
„Mano tėvai užaugino didelę šeimą, aš – taip pat. Nenusižengiau tėvams… Jei Dievas taip sutvėrė, taip ir turi būti“, – įsitikinęs Antanas.
Dabar Galdikai tikina, jog gyvenime visko buvo, tačiau nė karto vienas prieš kitą rankos nepakėlė.
Julijona pasakojo dažnai apmąstanti visą savo gyvenimą: turbūt taip žadėta buvo, kad pirmasis vyras girtavo, naktimis negrįždavo. Po vienuolikos metų bendro gyvenimo moteris nebeištvėrė…
„Jaunos mergos vyrų negauna, o aš, boba su dideliu būriu vaikų, gavau tokį gerą vyrą. Visi man pavydėjo. Jau tiek metų gyvename nesibardami, nesimušdami. Svarbiausia, kad yra kas nors toje galvelėje“, – šmaikštavo moteriškė.
Į ŠOKIUS NEIŠLEIDO
J. Galdikienė pasakojo savo vaikams sakydavusi, kad šie neskubėtų „ženytis“, pirma padraugautų. Bet kol jauni – kvaili. Vaikai esą tėvų nepaklauso – susituokia ką tik susipažinę. Juokais prasitarė kartą norėjusi net vieno iš sūnų vestuves atšaukti, tačiau alus buvęs užsakytas ir svečiai sukviesti.
„Aš, sena moteris, matau ir žinau, ar bus kas iš to, ar ne. Gali pamatyti žmogų iš karto. Nemėgstu nevalyvumo…“ – aiškino pašnekovė ir pridūrė, jog išgyvenanti dėl vaikų, kai šiems nesiseka su antrosiomis pusėmis.
Nė vienas iš galdikiukų (antrojo vyro vaikų) negirtauja, nė vienas nerūko. Tačiau ir jiems tenka susibarti su žmonomis. Kartais giminėje pajuokaujama, kad marčios per daug gerus vyrus gavo: iš darbo girti negrįžta, į kailį neduoda, panų neturi, niekur nesibasto.
Julijona sakė griežta mama buvusi – juk devynis „pacanus“ išauklėti ne juokas. Iš armijos yra gavusi net pagyrimo raštą už puikų sūnų elgesį tarnaujant.
Išdaigų vaikai mamai per gyvenimą nėra iškrėtę – laiko nebuvo. Buvo didelė šeimyna, reikėjo ir pavalgyti, ir apsirengti visiems. Vyras nuo saulės iki saulės dirbo kolūkyje, o didieji sūnūs padėdavo namuose. Vaikai neretai skųsdavosi, kad neturi laiko nė į šokius išeiti.
„Mano vaikai nelakstydavo niekur, o be to, aš ir neleisdavau. Prisimenu – tempdavo šieną šakėmis tokie mažiukai. Namie reikėjo mamai padėti. Ne kaip dabar vaikai – pas draugus krepšinį žaidžia, duodasi po kaimą“, – replikavo moteriškė.
SALDAINIAI –
ANŪKAMS NE VAIŠĖS
Galdikai tvirtino, jog reikėtų gerai paskaičiuoti, kiek anūkų turi. Atrodo, keturiasdešimt, ir tris proanūkius. Vienas sūnų jau vejasi tėvus: augina dešimt vaikų.
Anot pašnekovų, baisu pasižiūrėti, kaip vaikai dabar auklėjami. Tėvai bijo žodį pasakyti, bijo subarti. Julijona vaikų taip neauklėjusi. Nėra nė vieno mušusi: užtekdavo žodį griežtą pasakyti.
„Mano vaikai žinojo, kas yra galima ir kas ne. Jie patys ir lovas pasiklodavo… Dabar to jau nebėra. Ar svečiai, ar kas, vaikai tuoj supuola prie stalo, saldumynus išnaršo… Bet ir tas neskanus, ir kitas neskanus. Viskas neskanu. Aš jiems paaiškinu, kad pirmiausia prie stalo turi sėstis suaugusieji, tik po to mažieji. Mušti negalima, bet lepinti taip pat nereikia“, – nurodė daugiavaikė mama ir patarė griežčiau auklėti vaikus.
Vyras Antanas žmonai paantrino, jog jų laikais buvę kitaip: paprasčiausias ledinukas iš parduotuvės šventė būdavo. Dabar anūkų nebepavaišinsi saldainiais ir nenupirksi bet ko per gimtadienį.
ANŪKŲ ŪKININKAVIMAS
NEGUNDO
Julijona ir Antanas Galdikai, į gyvenimą išleidę gausų būrį vaikų, rankų sudėję nesėdi – ūkininkauja. Sveikata pašnekovai nesiskundžia ir ūkio dar neatsisako. Turi šiek tiek žemės, laiko per 50 kiaulių, tris melžiamas karves, dvi augina kitiems metams.
„Rodos, nieko čia nėra, bet minam ir minam visą dieną po savo sodybą. Atšvenčiau septyniasdešimtmetį, sakiau – galiu jau ir pailsėti, bet kol dviese krapštomės, nematome jokio sunkumo“, – pasakojo moteriškė.
Darbo daug, bet laikai dabar esą nepalyginamai geresni. Esi pats sau ponas: nespėjai šiandien padaryti, padarysi rytoj. Paskutiniais kolūkio metais Julijonai jau buvo įgrisę: šventa ar nešventa, Nauji metai ar kita šventė, vyrą visada siųsdavo prie darbų, nes esą niekas kitas taip, kaip Antanas, darbų nenudirbdavo. Šeimininkai parodė šūsnį iškarpų iš laikraščių, kuriose aprašyti vyro laimėjimai.
„Korespondentai manęs klausdavo, kodėl man taip sekasi? Nežinau, gal toks pasisekimas žmogaus… Prireikdavo dirbti net iki pirmos valandos nakties, tačiau ryte pamatęs suvestines džiaugdavausi rezultatais. Dešimtuke visą laiką buvau. Surinkau visus straipsnius – bus ką anūkėliams prisiminti“, – šyptelėjo Antanas, dabar svajojantis savo ūkį perduoti anūkams.
Galdikai tikino norų ir minčių dar daug turintys… Julijona norėtų tvarkingai pagyventi atnaujintuose namuose, o Antanas, kitąmet švęsiantis šešiasdešimtmetį – pavasarį pastatydinti dar vieną fermą. Tačiau abu apgailestauja, kad jaunimas nebenori į kaimą eiti…
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Galdikai, į gyvenimą išleidę dvylika vaikų, džiaugiasi, kai šiems sekasi savose šeimose, ir išgyvena, jei kuris patiria nesėkmę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto