Vos prasidėjusi vakcinacija nuo koronaviruso susilaukė skandalų dėl pažeidimų pervežant vakciną, dėl paskiepytų asmenų, kurie nebuvo įtraukti į skiepijamųjų sąrašus. Šiame pareiškimų, paaiškinimų ir nuomonių chaose labiausiai išryškėja žmonių pasipiktinimas ir dezinformacija, kuri kyla dėl žinių stokos.
Tikriausiai daugelis yra girdėję nuomonių, kad esą skiepytis išvis nevalia, reikia pasikliauti gamta, o neseniai pasirodžiusi koronaviruso vakcina – išvis bandymas su žmonėmis… Tiems, kurie tiki tokiais ir panašiais teiginiais, vertėtų žinoti šiek tiek istorinių ir mokslo patvirtintų faktų.
Prieš 225 metus anglas Edvardas Dženeris atliko eksperimentą – paėmė šiek tiek pūlinio medžiagos iš karvių raupais sergančio žmogaus (karvių raupai žmogui nepavojingi, nors jų simptomai panašūs į labai švelnią raupų formą) ir įskiepijo aštuonerių metų berniukui.
Praėjus daugiau nei mėnesiui, ši procedūra buvo pakartota, tačiau jau panaudojus žmonių raupais sergančiojo pustulės (odos paviršiuje susidariusio pūlinuko). Kaip ir tikėjosi E. Dženeris, berniukas raupais nesusirgo.
Šio ir kitų tyrimų rezultatus E. Dženeris išdėstė knygelėje, kurią savarankiškai išleido po trejų metų. Knygai pasirodžius, vakcinacijos praktika greitai paplito, ji tapo privaloma britų armijoje bei laivyne. Ilgainiui ją priėmė visas pasaulis.
XIX a. prancūzų biologas ir chemikas Lui Pasteras ištobulino skiepų techniką. Pradėjęs tyrinėti juodligę (infekcinę ligą, kuri puola raguočius, kitus gyvūnus ir žmones) L. Pasteras įrodė, kad ją sukelia bakterijos, ir atrado būdą, kaip pasigaminti vakciną. Susilp-ninta juodligės bakterijų vakcina sukeldavo švelnią ligos formą, kuri nebuvo mirtina, o gyvulys įgydavo imunitetą. Domėdamasis vakcinacija L. Pasteras ištobulino techniką, kaip skiepyti žmones nuo pasiutligės. Medikai ir mokslininkai suprato, kad šis būdas gali būti taikomas žmonėms, apsisaugant nuo daugelio kitų sunkių ir neretai mirtinų užkrečiamųjų ligų: epideminės dėmėtosios šiltinės ir poliomielito.
Taip medicinos mokslas pradėjo naują erą. Tik dėl vakcinacijos pasauliui pavyko išnaikinti tokias mirtinas ligas kaip raupai, sumažėjo sergamumas difterija, stablige, virusiniu hepatitu B ir kitomis itin pavojingomis užkrečiamomis ligomis. Nuo XIX a. vidurio vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo beveik dvigubai. Prie šių permainų neabejotinai prisidėjo ir E. Dženerio bei L. Pastero atradimai.
Kad ir kokie įtikinami būtų medicinos istorijos faktai, vakcinacijos skeptikai apie savo abejones (ar tiksliau – gilius įsitikinimus) visuomet mėgo kalbėti garsiau. Šiais laikais žmonės nebijo mirtinų ligų, anksčiau gąsdinusių žmoniją, todėl nemąstydami įsitraukia į antivakcininį judėjimą.
Vakcinacijos skeptikai, nors ir matydami aplink daug sergančiųjų, žinodami, kad kasdien fiksuojama dešimtys ar net šimtai mirčių vien mūsų šalyje, vis tiek bando kitus paveikti – primygtinai siūlo ignoruoti skiepijimąsi nuo koronaviruso. Juos palaikantys žmonės, deja, vadovaujasi ne mokslo žiniomis, o emocijomis.
Skleidžiamos realybės neatitinkančios melagienos, neva koronaviruso skiepu pasiskiepiję žmonės miršta, šios vakcinos sukelia nevaisingumą ar lemia kitokių ilgalaikių sveikatos sutrikimų.
Pastarųjų dešimtmečių patirtis liudija, kad mitai neatsiejami nuo bet kokios vakcinacijos, tačiau jeigu jais tikėsime ir dabar nesiskiepysime, neapsisaugosime nuo koronaviruso, niekaip nesukursime kolektyvinio imuniteto, kuris yra būtinas norint išgyventi ir greičiau susigrąžinti judėjimo, bendravimo laisvę ir jos teikiamus malonumus. Be viso to, svarbus ne tik koronaviruso, bet ir kitų baisių infekcinių ligų, anksčiau nusinešdavusių milijonus gyvybių, sutramdymas, kadangi mokslininkai įspėja: jei kolektyvinis imunitetas susilpnės, jos gali vėl išlįsti į dienos šviesą.
Praėjusių amžių ir šių dienų patirtys skatina mus būti protingus: prieš priimant svarbius asmeninius sprendimus dėl vakcinacijos, vadovautis moksliniais tyrimais ir kompetentingų specialistų pateikiama informacija.
Būkime sąmoningi susidūrę su mitais, klausydamiesi žmonių, kurie nuolat kritikuoja mokslininkų ir valdžios sprendimus, skirtus COVID-19 pandemijai suvaldyti. Ir galiausiai pasikliaukime blaiviu protu, kuris sako, kad iš dviejų bėdų reikia rinktis mažesnę.
Karolina Kotryna PETRAUSKAITĖ
