E. Būta: „Susivienykime ilgalaikiams ir reikšmingiems dalykams“

Eduardas Būta įsitikinęs: reikia pradėti vienytis ne vienadieniams reikalams,
o ilgalaikiams reikšmingiems dalykams.

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu, mūsų rajonas prisijungė prie Žemaičių kalbos metų. Nors Žemaičių kalbos metams nebuvo patvirtinta jokia programa, nebuvo numatytas biudžetas programai vykdyti, vis tik tikimasi, kad šie metai suteiks naujų impulsų žemaičių kalbos puoselėjimui ir gerbimui.
Tuo labiau tai yra svarbu, nes 2010 m. Tarptautiniame ISO registre žemaičių kalba įregistruota kaip savarankiška gyva kalba: ISO 639-3.
Apie Žemaičių kultūros draugijos Mažeikių skyriaus iniciatyvas kalbuosi su aktyviu jos nariu Eduardu Būta, neseniai pateikusiu siūlymų Savivaldybei Žemaičių kalbos metų tema.

– Ko jūs tikitės iš mūsų rajono prisijungimo prie Žemaičių kalbos metų?
– Nemanau, kad įvyks stebuklas ir visi mūsų rajono žemaičiai grįš prie žemaičių kalbos. Bet neabejoju: galima pasistengus kai ką padaryti, kad pasididžiavimo savo kraštu atsirastų daugiau. Siekdami to, parašėme raštą rajono Kultūros komisijai, kurį norėčiau visą paskelbti ir laikraščio skaitytojams.

– Tai gal ir pradėkim nuo pirmo punkto. Turėtų atsirasti užrašai prie pagrindinių kelių įvažiuojant į miestą: „Mažeikē. Truopnos Žemaitėjės miests“. Kodėl toks užrašas?
– Aš manau, kad ir istoriškai, ir dabartinių modernių laikų požiūriu, mes esame Žemaitijos miestas. Toks užrašas lyg ir patvirtintų mūsų tapatybę, garsiai apie tai pranešdamas tuo abejojantiems.
Apie tai jau garsiai yra pranešę Telšiai, kad yra Telšē, Žemaitėjės suostėnė, Varniai – Varnē, Žemaitėjės šėrdės, Rėitavs.
Mums dar norisi tikėti, kad tebesame truopnos Žemaitėjės miests, kad didžioji dalis mažeikiškių moka ir kalba žemaitiškai.

– Taip pat pakalbėkime apie mūsų miestelių ir kaimų vietovardžius…
– Dažnai važinėju motociklu ir seniai matau, kad nemažai Skuodo, Telšių, Plungės rajonų vietovardžių yra parašyti žemaitiškai. Užrašai yra skirtingų dydžių, dažniausiai ant medinių skydų ar tiesiog lentų, kaip ir tos vietos žmonių meno kūriniai. Juk kiekviename kaime ar gyvenvietėje rasi nagingą prie meno linkusį žmogų, stipresnį patriotiškai nusiteikusį ūkininką.
Tai tikrai nekainuos didelių pinigų. Tik reikia iniciatyvaus žmogaus, o jeigu vietos žmonės to nesiima, bendruomenių pirmininkai, seniūnai gali paskatinti.

Svarbu dar, kad užrašymas būtų be klaidų. Pridėjome ir su kalbininku Juozu Pabrėža suderintą vietovardžių sąrašą. Tiesa, ten nėra visų kaimų, tik tie, kur gausiau žmonės gyvena, bet visada rasis, kas pakonsultuos. Tuo labiau kad išeidami senieji kaimų gyventojai išsineša ir kaimo teisingą pavadinimą. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Plinkšėmis. Senieji, jau išeinantys, išėję sakė Plinkšės, o per paskutinius dešimtmečius imta sakyti Plinkšiai. Ir dabar žemaitiškai jau reikėtų rašyti Plinkšē, nes žmonės jau taip vadina.
Blogiau yra su naujai įvardytais vietovardžiais: žmonės sako, kad nuo amžių buvo Balėnai, Kalnijai, o kelio nuorodos skelbia Balėnos, Kalnijos. Žmonių ausiai tai dar nėra priimtina, dėl to ir reikia rašyti, kaip žmonės vadina: Balienā, Kalnėjē.

Koks smagumas perskaityti vietovardį to kaimo ar miestelio žmonių kalba parašyta! Juk tai priduoda žaismingumo, savitumo ir puikumo ne tik mums, bet ir turistams.

– Dabar – apie Žemaičių dūdų šventę. Kodėl siūlote vedėjams kalbėti žemaitiškai?
– Kažkaip ne visai teisingai atrodo Žemaičių dūdų šventė be žemaičių kalbos. Kokį spalvotumą, gražumą ir pasididžiavimą savo miestu turėtų suteikti šventė, kai vedėjų lūpose skambėtų žemaičių kalba! Tuo labiau kad didžioji dalis mūsų rajono kultūros žmonių iš tikrųjų yra žemaičiai. Ir ne kokie nutautėję, o savo vertę jaučiantys žemaičiai.
Būtų tikrai gaila ir apmaudu, kad, prisijungus prie Žemaičių kalbos metų, Dūdų šventė vėl būtų vedama bendrine lietuvių kalba.

– O kaip įsivaizduojate baigiamąjį Žemaičių kalbos metų renginį?
– Jis turėtų vykti mūsų kultūros centro didžiojoje salėje. Iš pradžių turėtų būti pagerbti ir žemaitiška medžio drožėjų ar kalvio darbo meškute apdovanoti iniciatyvas parodę mūsų miestų ir seniūnijų žmonės, o po apdovanojimų galėtų būti parodytas ir grupės „Skylė“ pastatytas, žemaitiškai dainuojamas miuziklas.

– Gal dar ką galite pasiūlyti, norintiems ką nors prasminga nuveikti Žemaičių kalbos metų proga?
– Išradingumui ribų tikrai nėra. Kad ir žemaitiški įmonių, parduotuvių pavadinimai. Pavyzdžiu gali būti mano „Raktu meistarnė“, gali būti ir viduje žemaitiški užrašai: iejėms, išejėms, kabiniets, drabožėnė… Atrodytų, nieko čia tokio, smulkmena, o žmogų, ypač jauną, veikia, atmintyje pasilieka. Po kiek metų, žiūrėk, ir atmins.

– Paskutinis klausimas: o kaip su kasdienio bendravimo kalba? Su vaikų ir tėvų kalba?
– Čia pats skaudžiausias mums, mažeikiškiams, klausimas. Kai vaikus auginam, esam jauni. Retas kuris klausosi, kaip pats kalba ir kaip vaikus moko kalbėti. O vaikas nuo pat darželio didžiąją laiko dalį praleidžia ne namuose. Darželių auklėtojos, mokytojos mokyklose ne visos yra pagal kilmę žemaitės, o ir žemaitės būdamos, žemaitiškai retai kalba, gatvės kalba yra vadinamoji puskalbė…

Kai subręsti kaip tėvas ir išgirsti savo vaikų kalbą, nesakau, kad jau būna vėlu, bet tikrai yra sunku ką nors pakeisti. Noriu tikėti, kad vaikai, girdėdami šeimoje tėvus, bendraujančius žemaičių kalba, ją išmoksta patys nenorėdami to pripažinti. Ir kai patys subręs, grįš prie tėvų ir bočių kalbos, o ne gėdysis jos.
Ir dar noriu paagituoti žmones: mes išmokom susivienyti, susimesti šventėms, skiriame laiko ir pinigų pramogoms, būtų galima pradėti vienytis ir padarant ilgalaikius reikšmingus dalykus.
Kviečiu visus pagal savo išgales prisidėti prie Žemaičių kalbos metų, kad tai, ką šiemet nuveiksime, būtų gerų darbų pradžia ir stimulas tolesniems darbams.
Jūratė MEDEIKYTĖ

DĖL RENGINIŲ, PRISIJUNGUS PRIE ŽEMAIČIŲ KALBOS METŲ
2022-03-15
Žemaičių kultūros draugija džiaugiasi, kad ir Mažeikių rajono savivaldybė prisijungė prie Žemaičių kalbos metų. Tikimės, kad šiais metais bus daugiau žemaitiškumo.
Savo ruožtu, kaip Žemaičių kultūros draugija, norėtume pasiūlyti:

  1. Pastatyti prie pagrindinių įvažiavimo į miestą kelių Mažeikių pavadinimą žemaitiškai (nors po vieną per metus).
  2. Seniūnijose vietovardžių pavadinimus parašyti žemaitiškai. Pridedame su kalbininku Juozu Pabrėža suderintus miestelių, gyvenviečių ir kaimų teisingus užrašus. Kiekviena lenta – tos vietovės žmonių meno kūrinys.
  3. Žemaičių dūdų šventės vedėjams renginio metu kalbėti žemaitiškai.
  4. Lapkričio pradžioje Mažeikių kultūros centre organizuoti baigiamąjį Žemaičių kalbos metų renginį, kuriame būtų apdovanoti gražius darbus nuveikę žmonės, vyktų meninė programa.
    Tikimės, kad bendromis jėgomis suaktyvinsime rajono gyventojų domėjimąsi žemaičių kultūra, kalba bei prisidėsime prie mūsų krašto reprezentavimo, jo patrauklumo, išskirtinumo kūrimo, o kartu – ir etnokultūrinių vertybių išsaugojimo.

Žemaičių kultūros draugijos Mažeikių skyrius, Eduardas Būta

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto