Edmundas Kučinskas: „Nesu be nuodėmės“

Per trisdešimt kūrybinio darbo metų dainininkas Edmundas Kučinskas sutelkė ne tik gausų būrį gerbėjų, bet ir įgijo nemažai priešų. O kalbų kalbelių, gandų gandelių, girdėtų apie šį atlikėją, matyt, ne vienas galėtume papasakoti. Girtuoklis, paleistuvis, egoistas…
E. Kučinskas prisipažįsta skaudžiai išgyvenantis dėl nepelnytos (kartais galbūt ir pelnytos) kritikos. Nemėgstąs žiniasklaidos dėl sukurtų (kartais ir tikrų) skandalų.
Kelerius metus dainininkas maištavo, gynėsi nuo žurnalistų, kaip nuo įkyrių musių, atsisakydavo duoti interviu. Dabar, matyt, prasidėjo atšilimo metas – E. Kučinskas pats pasisiūlė susitikti su „Santarve“.

– Edmundai, prisipažinsiu, kad mane labai nustebino Jūsų pasiūlymas susitikti. Mes, žurnalistai, esame girdėję apie Jūsų požiūrį į žiniasklaidą.
– Mano negatyvi nuostata apie žiniasklaidą nėra laužta iš piršto. Su jumis kalbėsiu atvirai. Manau, kad dabartinės spaudos nėra už ką gerbti. Negi dėl to, kad esu dainininkas, apie mane reikia rašyti nebūtus dalykus, apdrabstyti purvu, apspjaudyti?
– Taip būna?
– Be abejo! Pastaruoju metu žiniasklaida visiškai prarado savigarbą. Žinau tokių žurnalistų (galiu ir pavardes paminėti), kurie už penkiasdešimt litų purvais apipiltų ir tėvą, ir motiną.
Pabrėžiu, aš neapibendrinu, nesakau, kad visi leidiniai vienodi. Yra labai normalių, gerbiančių ir pašnekovus, ir skaitytojus, tačiau daugelis… Už straipsnį gauna keletą litų, o velniui parduoda dūšią. Skaudu, kai nepagalvojama, kokias pasekmes vienas ar kitas straipsnis atneš to žmogaus artimiesiems, giminaičiams, draugams.
– Viename interviu sakėte, kad pats kuriate skandalus apie save.
– Niekada šitaip negalėjau sakyti. Galbūt kažką abstrakčiai pasakojau. Anksčiau žurnalistai nebuvo tokie šlykštūs. Dabar niekas su tavimi nebendraus, jeigu tu norėsi kalbėti tik apie savo kūrybą, dainas. Su tavimi kalbės tik tada, jeigu papasakosi apie tai, kaip girtas gulėjai patvoryje, kiek kartų ir su kuo buvai pabėgęs nuo žmonos.
Manau, kad žiniasklaida neturėtų taip nuvertinti žmonių. Tikrai ne visiems yra įdomu raustis po nešvarius skalbinius. Yra daug normalių žmonių, kuriems įdomu žinoti, kaip gimsta daina.
– Skandalai yra populiarumo sudedamoji dalis. Nebijote, kad žiniasklaida pradės kapstytis ir po Jūsų brolio Rimvydo privatų gyvenimą?
– Oi, aš apie tai nepagalvojau. Reikėtų jo paklausti.
– Joks dainininkas aš nesu, todėl nieko nebijau, – atsainiai numoja ranka Rimvydas. – Atvažiuoju iš namų, padainuoju ir atgal važiuoju. Su niekuo nebendrauju, nesiveliu į jokius skandalus. Be to, niekam nesu įdomus. Absoliučiai! Esu kūno kultūros mokytojas. Manau, ir toliau juo būsiu. Tiesa, prisimenu vieną frazę iš vieno brolio interviu: „Buvo tokie laikai, kai buvau taip nusigyvenęs, jog net mokytoju dirbau“.
– (Edmundas susiėmęs už galvos kvatoja) O aš nepagalvojau…
– Aha, tu nepagalvojai. O ką turėjo pagalvoti visi Lietuvos mokytojai? Dabar galiu pasakyti, kad aš tiek nusigyvenau, jog išėjau į šou verslą, – santūriai šypsosi Rimvydas.
– Jis teisus. Tikrai gerai pastebėjo. Apskritai niekada nelindau į spaudą, specialiai nekūriau skandalų apie save. Buvau kvailys ir galvojau, kad dainininkas turi būti mėgiamas arba ne tik už tai, ką jis daro scenoje. Tačiau dabar tokie laikai, kai apie žinomą žmogų būtinai norima kažką iškapstyti. Nėra žmonių be nuodėmių. Nėra! Jeigu norėsime, pas bet kurį galime atrasti tokių dalykų, kuriuos gražiai perfrazavus galima taip pateikti, jog tas žmogus pasirodys esąs paskutinis niekšas.
– Gal norėdamas, kad apie Jus būtų rašoma, specialiai vieną žurnalistę pasiuntėte rusiškų keiksmažodžių kryptimi?
– Mano nuomone, ta žurnalistė – labai netaktiškas žmogus. Prie manęs ji buvo priėjusi kokius penkis kartus. Jai sakiau, kad viskas gerai, dėl pašnekesio tikrai nebus jokių problemų, tik prašiau palaukti, kol padainuosiu. Po tų penkių pasakymų, ji įsiveržė į persirengimo kambarį su kamera ir pradėjo kišti mikrofoną man į akis. Esu nervingas, ambicingas, kaprizingas, tačiau manau, kad bjauriau pasielgė ji, o ne aš.
– Koks skirtumas yra tarp viešojo Kučinsko ir tikrojo?
– Į tokius klausimus man labai sunku atsakyti. Manau, kad daug nesiskiriu. Tačiau kai žmogus jaučia į save nukreiptą kamerą, jis elgiasi kiek kitaip. Prieš kamerą tikrai nekalbėsi taip pat, kaip šnekučiuodamasis su gerais draugais. Viešumas įpareigoja pasverti žodžius. Scenoje taip pat stengiesi viską nudailinti. Tiesa, dabar toks laikmetis, kai ir scenoje gali sau leisti „išmesti“ vieną kitą buitinę frazę. Tai suteikia nuoširdumo ir natūralumo pojūtį.
– Jums svarbu, ką apie Jus kalba, kokį Jus mato? Sklinda kalbos, kad tarp klausytojų būna ir Jūsų šnipų, kurie klausosi, ką apie Jus kalba žiūrovai.
– Manau, tai labai normalu. Kiekvienam žmogui svarbi visuomenės nuomonė. Tikrai negaliu pasakyti, kad man nusispjauti į tai, ką apie mane šneka. Jeigu išgirstu, kad kažkas kažkur apie mane blogai kalba, naktį nemiegu. To nė kiek neslepiu.
– Negi per trisdešimt kūrybinio gyvenimo metų nepripratote prie apkalbų?
– Ir šuo kariamas pripranta. Ateina metas, kai šis pokalbis įgauna tikrąją prasmę. Galų gale suvoki, jog jeigu kreipsi į tai dėmesį, sudžiūsi, žlugsi fiziškai ir moraliai. Ypač dabar, kai interneto svetainėse apie save gali perskaityti tokių dalykų, kad… Tiesiog stengiuosi save apsaugoti nuo neigiamo poveikio. Pavyzdžiui, jau porą metų mane atakuoja SMS žinutėmis. Nuo baisiausių, šlykščiausių užgauliojimų iki liaupsių. Žinau, kad jas rašo vienas ir tas pats žmogus. Pradedi galvoti, kad galbūt jis yra ligonis, gal nenormalus, gal maniakas arba norintis iš to užsidirbti. Puikiai žinau, kas ta moteris yra.
– Gal ji Jus myli?
– (atsidūsta) Abejoju…
– Nebandėte pakeisti telefono numerio?
– Negaliu nuolat keitinėti numerio – man telefonas reikalingas darbui. Pagaliau perskaičiau psichologo komentarą apie tuos dalykus, supratau, kad geriausia reakcija – ignoravimas. Dabar visai tų žinučių nebeskaitau: pamatau svetimą numerį ir iš karto ištrinu. Pradėjau ramiau miegoti.
– Esate pripažinęs, kad tapote vieno romano herojaus prototipu…
– (veido mimika, rankų gestais dainininkas rodo, kad pataikiau į dešimtuką) Va, matote… Tai ji…
– Norite pasakyti, kad autorė yra ta žinutėmis Jus terorizuojanti moteris?
– Taip, tai ji… Iki šiol kiekvieną dieną ji man siunčia žinutes. Niekada jos nesu matęs. Gerai, papasakosiu jums tą istoriją, nors žinau, kad šioje situacijoje vis tiek liksiu kvailys. Prieš kokius metus mane pradėjo atakuoti liaudyje vadinami „švyturėliai“ (paskambina ir numeta skambutį).
Tai mane labai nervina. Keletą kartų skambinau tuo numeriu. Neatsiliepė. Galų gale išgirdau moters balsą. Paaiškinau, kad kažkas iš šito numerio man labai trukdo gyventi. Ji pradėjo teisintis, kad, matyt, jos dukra skambinėjanti.
Sakau: „Būkite gera, paaiškinkite jai, kad ji labai man trukdo“. Po kelių dienų man paskambino ta mergaitė, išbarė, kad esu piktas dėdė ir man rūpi tik, kad žmonės pirktų mano diskus. Esą ji už mane balsavusi NML ir Eurovizijos atrankoje, dėl to mama labai supykusi ir nebepirksianti kažkokių žaidimų. Gaila, vaikas kenčia. Skambinu tai poniai. Prašau, kad nebaustų mergaitės, ir pažadu nupirkti tą žaidimą.
Daugiau jokių pokalbių nebebuvo, tik pasipylė šlykščios žinutės, kuriose visokiais žodžiais keikiama mano žmona Galina, mane vadina gaidžiu, š… gabalu ir kitaip. (Brolis patikslina, kad Edmundas paminėjo patį švelniausią variantą. „Sunku patikėti, kad išsilavinusi moteris taip gali rašyti“, – lingavo galva Rimvydas.) Taip, juk ji – docentė! Neiškentęs rašau: „Atsiliepk“. Ji neatsiliepia. Po kelių savaičių gaunu žinutę: „Pagalvok, kas čia tau rašo“, o vėliau: „Toks yra mano mažytis kerštas“. Nežinau, už ką ji man keršija!
– Gal iš tikrųjų ta moteris Jums neabejinga?
– Nesąmonė! Matyt, ji taip nori užsidirbti. Skaitydamas tą jos knygą, vos neapsivėmiau! Baisu! Ar ta knyga turi kokią meninę vertę?
– Kaip apibūdintumėte savąjį gerbėją?
– Manau, kad tai – vyresnio amžiaus žmogus. Manau, penkiasdešimtmetis dainininkas niekada nebus įdomus dvidešimtmečiams. Natūralu, kad žmogui patinka scenoje matyti savo bendraamžį. Tačiau drįstu pasakyti, kad mano klausytojas turi įgimtą dvasingumą, jausmingumą, jei norite, inteligenciją. Manau, kad inteligentas nėra tas, kuris turi du bakalauro ir du magistro diplomus. Žinau, kurie turi docento vardą, tačiau prie kapo nenusiima kepurės. Inteligencija – įgimtas dalykas. Kodėl aš taip manau? Nedainuoju tokių dainų, kurios man nepatinka. Jeigu atsiranda keli šimtai ar keli tūkstančiai klausytojų, kuriems patinka mano dainos, vadinasi, esame bendraminčiai. O mano muziką reikia mokėti įsiklausyti. Be kita ko, yra jaunų žmonių, kuriems mano muzika yra priimtina, nes girdi, kas vyksta už balso. Pavyzdžiui, yra durys. Baltos, lygios, paprastos, kainuojančios kokį penkiasdešimt litų. Tačiau jos gali būti ir kitokios – meniškai padarytos, išraižytos, skoningai nudažytos. Į tokias gražu žiūrėti. Manau, kad mano muzika būtent tokia, tik reikia įsiklausyti.
– Esate patyręs jausmą, kuris sumaišo protą, pakerta kojas, atima kvapą?
– Žinoma, esu! Apskritai meilė yra liga. Kaip alkoholis, narkotikai. Dažnai įsimylėjęs žmogus nebekontroliuoja savo elgesio, pridaro visokiausių nesąmonių. Ir man pačiam teko būti tokiu ligoniu. Su amžiumi tai rečiau pasitaiko. Būkim biedni, bet teisingi – nugyvenau jau pusę amžiaus, man penkiasdešimt, todėl laikas būtų ir nurimti. Šiaip visada būdavau greitas įsimylėti…
– Kalbama, kad esate didelis mergišius…
– Visada maniau, kad scenoje vyras turi atrodyti vyriškai, negali pamiršti „užmesti akį“ į salėje sėdinčias moteris.
Būdamas scenoje, artistas privalo patikti moterims, atėjusioms į koncertą. Jos turi jausti, kad ant scenos stovi patinas, o ne kažkoks tarpinis variantas. Nemanau, kad žiūrovės to nesupranta. Juk į mano koncertus ateina moterys, turinčios gyvenimo patirties. Juokinga žiūrėti, kaip paauglės garbina savo dievaičius, per koncertą nusimauna kelnaites ir meta į sceną. Absurdas!
Labiausiai mane nervina, kai sako, jog esu moterų numylėtinis. Nesąmonė! Pažiūrėkite į mano veidą. Pasižiūrėkite! Aš jums gražus?
– Visai nieko…
– O aš sau visai negražus! Žiūriu į veidrodį ir labai realiai save vertinu. Negražus! Va, mane vadina Kriugeriu. Ir ta pravardė man labai patinka. Taip, aš nesu žmogus be nuodėmės! Nesu!
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
E. Kučinsko brolis Rimvydas (dešinėje) mano esąs neįdomus žiniasklaidai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*