Ekspedicijos dalyviai į Sibirą grįžtų dar kartą

Priiskovojos kapines aptverti buvo per sudėtinga, tad ekspedicijos dalyviai tvorele papuošė pastatytą kryžių. Gintauto ALEKNOS nuotrauka

Liepos 30-osios naktį Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas, parskraidinęs bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos komandą. 11 žmonių, įveikdami laukinės gamtos sąlygas, dvi savaites tvarkė tremtinių kapus ir susitiko su lietuviais, likusiais gyventi Sibire.
Tai jau trečia Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ir „Lemties“ bendrijos surengta ekspedicija – prieš trejus metus mokiniai vyko į Permės kraštą, pernai – prie Baikalo ežero.

Netikėtumų pavyko išvengti

Liepos 16-ąją į kelionę kartu su „Lemties“ nariais išsiruošė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai Samanta Uikytė ir Modestas Inta, matematikos mokytojas Stasys Dambrauskas, direktoriaus pavaduotojas ūkiui Algirdas Šadauskas, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokinys Manfredas Radzys ir savanoris Simonas Sprindys.
Komandos atlikti darbai: aplankytos 28 kapinės, devynios iš jų visiškai sutvarkytos, dvi – aptvertos tvorele. Taip pat pastatyti penki pačių dalyvių pagaminti kryžiai, vienas jų aptvertas.
Nors židikiškių mokyklos suburta komanda vyko į visiškai nežinomą Krasnojarsko kraštą, S. Dambrauskas „Santarvei“ sakė, kad netikėtumų ekspedicijoje patirti neteko.
„Prieš išvykstant, ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna mus instruktavo, papasakojo, ko tikėtis Sibire, tad teko tik nusiteikti, kad nebus lengva“, – pasakojo mokytojas, į tokią kelionę leidęsis jau antrą kartą.
M. Inta, nors su Sibiru susidūręs iki šiol nebuvo, „Santarvei“ sakė, kad į ekspediciją vyko visiškai be baimės.
„Vykdamas žinojau apie visokius pavojus, kaip antai, meškos, tačiau nesijaudinau. Tiesą sakant, net norėjau kokią išvysti, tačiau neteko“, – juokavo mokinys.
S. Uikytė prisipažino nerimavusi, tačiau ne dėl gamtos sąlygų, o dėl vietos gyventojų. Mokinė nuogąstavo, kad Rusijoje lietuviai gali būti sutikti priešiškai, tačiau liko maloniai nustebinta vietos žmonių požiūrių į ekspediciją ir jos dalyvius.

Gamtos iššūkiai: žolės, uodai ir meškų pavojus

Sąlygos laukinėje taigoje išties buvo nelengvos: svilinantis karštis, žmogaus nepažabota augmenija, nemalonūs vabzdžiai.
S. Sprindys, užrašinėjęs Sibire nuveiktus darbus ir ekspedicijos įspūdžius, beveik pačioje dienoraščio pradžioje užsiminė apie parazitus, visą kelionę lydėjusius komandą.
„Vos įėję į taigą, buvome užpulti uodų, nuo kurių gynėmės tinkleliais, purškalais ir pirštinėmis. Deja, dauguma jų nepadėjo“, – rašė savanoris. Taigoje netrūko ir erkių, mašalų.
Eidami per taigos šeimininkių – meškų – išgulėtas pievas ekspedicijos nariai stengėsi nuolat triukšmauti – jie buvo įspėti, kad tokiu būdu žvėris, galintis būti netoliese, išsigąsta ir pabėga, – taip išvengiama galimo susidūrimo.
Kitas iššūkis – žmogaus nepaliesta Sibiro gamta. Čia S. Sprindys dienoraštyje užsiminė apie gausybę purvo: „Juokinga, kai pradžioje, saugodami savo naujus batus, visi stengėsi ieškoti kuo sausesnės vietos, o dabar, po pelkės ir keliolikos kilometrų, visi einame, nematydami kliūčių“.
S. Dambrauskas atkreipė dėmesį į taigos augmeniją. Beveik dviejų metrų ūgio mokytojas pasakojo ėjęs per aukštesnes už jį patį žoles…
Bene labiausiai ekspedicijos dalyviams įsiminė Sibiro gamtos didingumas. „Medžiai, miškai, kalnai… Kiek esu keliavęs, niekada nemačiau tokio grožio“,– sakė M. Inta.

Mokiniams ištvermės netrūko

Bendrijos „Lemtis“ narė mažeikiškė Gražina Žukauskienė, pernai vadovavusi židikiškių komandai,  neslėpė pasididžiavimo jauniausiais ekspedicijos nariais. Ji sakė, kad mokiniai dirbo nepaisydami juos puolančių uodų, erkių. Antrąją savaitę prie komandos prisijungęs Kultūros ministras Šarūnas Birutis stebėjosi jų stiprybe.
„Džiugu, kad tokie jauni žmonės palieka pėdsaką Lietuvos istorijoje. Labai tikiuosi, kad jie savo pasakojimais dalysis su bendraamžiais, tad vėliau atsiras vis daugiau norinčiųjų keliauti. O kai mes pasensime, jie mus pakeis“, – „Santarvei“ sakė bendrijos narė, į Sibirą vykusi jau 21-ąjį kartą.
S. Dambrauskas pasakojo, kad ekspedicijoje geriau pažino savo mokinius: „Juk tokioje kelionėje kartu būnam ir dieną, ir naktį, ir džiaugsme, ir varge“.
Pedagogas įsitikinęs: toks iššūkis, kaip sunki, išbandymų kupina kelionė, subrandina jaunuolius – mokiniai, pernai dalyvavę ekspedicijoje, į mokyklą grįžo kitokie – patriotiškesni, brandesni.

Pasikeitęs santykis su Lietuvos istorija

Ekspedicija, kurios tikslas – sutvarkyti lietuvių kapus ir susitikti su tautiečiais, likusiais Sibire, priverčia permąstyti šalies istoriją. Tai patvirtina jos dalyviai.
„Mes atvažiavome tik pabūti, padirbėti, o tremties laikotarpiu žmonės buvo ten nuvežti ir su duonos kriaukšle palikti vidury laukinės gamtos… Ten imi suvokti, kokia lietuvių tautos stiprybė, kokie žmonės ištvermingi, nes jie sugebėjo išgyventi“, – kalbėjo S. Dambrauskas.
Kelionės metu komanda susipažino su trimis lietuviais, likusiais gyventi Sibire: Danute, kuri pati buvo ištremta, ir Jonu bei Stasiu, gimusiais Krasnojarske.
Tautiečiai maloniai juos priėmė ir suteikė pagalbos. Mokytojas S. Dambrauskas vietinius lietuvius pavadino kaimo šviesuliais, keliančiais tautinį pasididžiavimą. M. Inta sakė: vos pamatęs šiuos žmones jis atspėjo, kad tai – lietuviai.
„Net nežinau, kodėl taip pamaniau. Sutikęs žmogų pirmąkart, jo tautybės nežinai, bet, matyt, nuojauta pakuždėjo“, – svarstė gimnazistas.

Važiuotų dar kartą

S. Sprindys dar ekspedicijos pradžioje rašė: „Prieš aplankydamas pirmąsias kapines, nejaučiau jokios mūsų ekspedicijos „dvasios“. Viskas atrodė tik kaip vėl kita kelionė. Tačiau, pamatęs paminklus su lietuviškais vardais kažkur Sibire, į šiaurę nuo Mongolijos, kai pakėlėme ir vėl pastatėme tą nuvirtusį kryžių, ar pakabinus nors ir mažą trispalvę, patriotiški jausmai ir pagarba Sibiro lemties ištiktiems žmonėms ateina greitai ir ilgą laiką nepasitraukia.“
Mokiniai ir mokytojas sutartinai teigė, kad, turėdami tokią galimybę prisiliesti prie Lietuvos istorijos, ekspedicijoje sudalyvautų dar kartą.
S. Uikytė pridūrė: kitąkart, prieš važiuodama, pasimokytų rusų kalbos – keliaujantiesiems į kaimyninę šalį ji tikrai reikalinga.