Elena Armalienė: „Patirti vargai ir skausmai užsimiršta, o širdies gėla išlieka visiems laikams“

Armaliai tarp tremtinių, plyname lauke pastačiusių ne tik barakus, bet ir plytų fabriką. Apie 1953 m.

Sediškiui Antanui Armaliui ir nuo Panevėžio kilusiai Elenai Glebavičiutei buvo lemta susitikti Krasnojarsko krašte. Tiesa, abiejų jaunuolių šeimos susidūrė dar šiek tiek anksčiau – tik netiesiogiai – tris savaites į tremtį jas vežusiame traukinyje.
Šiandien savo šeimos gyvenimo istoriją mums pasakoja Joana Armalytė-Stropienė ir Elena Glebavičiutė-Armalienė.

NORĖJO VAŽIUOTI PASKUI SAVUS

Prie pat Sedos, prie senojo Kalvarijos kelio, Kalnijų kaime, stovi didelė Armalių troba – dviejų galų, dar su dvivėrėmis durimis, su dideliais ir aukštais kambariais, nepakeistais šių laikų remonto. Po langais – gėlių darželiai.
Ir dabar ten gyvena Armalių dukra Joana, gimusi 1934-aisiais. Amžių nugyveno su vyru Antanu Stropumi. Sugyveno jie aštuonis vaikus ir visus laimingai užaugino.
Joana papasakojo, kaip skausmingai Armalių šeimos gyvenimą palietė antrasis rusų atėjimas. Jos tėvas Antanas Armalis buvo miręs 1941 metais, palikęs žmoną, besilaukiančią šešto vaikelio.
1949-aisiais Karoliną Armalienę išvežė su penkiais vaikais, mat šeštoji mergaitė svečiavosi Mosėdyje. Nujausdama išvežimą Karolina kurį laiką vaikus buvo išmėčiusi pas gimines, bet tuo laiku beveik visus jau buvo susirankiojusi…

Mūrininkės. Užrašas Stasės Armalytės išsiųstos nuotraukos kitoje pusėje.

Mosėdyje, pas vyro seserį, buvo likusi tik Joana. Teta, visų vadinta Marise, buvo netekėjusi ir tarnavo altarijoje pas seną kunigą Martyną Bartkevičių. Joanai ėjo penkiolikti. Vis niekam neatvažiuojant jos pasiimti, gavo laišką iš mamos. Laiškas jau buvo rašytas Sibire…
Skaitė ir skaitė, verkė ir verkė. Savo dar vaikiška galvele išprotavo, kad nori ir pati pas namiškius į Sibirą važiuoti.
Teta Marisė greitai įkrėtė proto. Ir išvis ji pikta buvo, užtat kunigėlis Joana labai rūpinosi. Visada buvo pavalgiusi ir pagal to laiko išgales papuošta.
Mosėdyje Armalytė suaugo, ištekėjo ir į Sedą grįžo jau Stropienė. Kolūkio pirmininkas Rimdžius pasitaikė doras žmogus ir atlaisvino gimtąją Joanos šeimos trobą. Iškeldino kolūkio raštinę, biblioteką. Troboje Stropai vieni pagyveno porą metų.

Į GIMTINĘ GRĮŽO SEPTYNIESE

1957-aisiais iš tremties sugrįžo Joanos mama su jau užaugusiais vaikais ir sūnaus Antano žmona Elena.
Kad ir didelė troba, bet visiems jau buvo ankšta. Atriekta rieke pasijutęs Elenos vyras Antanas sau kampą įsirengė belangėje kamaroje. Nagingas ir darbštus buvo, todėl greit langai ir kambarėliai atsirado… Žemės plotą daržui mama davė. Tik tvartas buvo per mažas karvei laikyti. Tad nusipirko ožką, pasiaugindavo porą paršelių.
Antanas išsimokė kranistu. Sedoje mokyklą pastatė, į Telšius jį namų statyti siuntė. Taip ir pragyveno Sedoje septynerius metus. Dvi mergaitės ten gimusios, tik mažoji Julija – jau Mažeikiuose. Gavę butą mieste Armaliai išsikraustė.
Kai susitikome su Antano žmona Elena Armaliene, buvusia Glebavičiute, ji pasakė, kad savuosius tremties ir tolesnio gyvenimo atsiminimus yra užrašiusi.
Taip mano rankose atsidūrė mėlynas mokyklinis sąsiuvinis. „Galit neatiduoti“, – pasakė Elena.
Apie iš Panevėžio kilusios mergaitės likimą, jos pažintį su Armalių šeima, vyru Antanu ir ilgą gyvenimą tegul toliau pasakoja Elenos prirašytas mokyklinis sąsiuvinis…

PALYDĖJO… KAIMYNAI

Mūsų šeima tada buvo tėvas ir keturi vaikai. Seseriai Aldonai buvo 20, Aleksui – 17, Janytei – nepilni 6, o aš ėjau 15-us metus. Tėvui buvo 61-eri. Mama buvo mirusi 1946-aisiais.
Išvežė mus iš Panevėžio 1949-ųjų balandžio 21 dieną, neseniai buvo praėjusios Velykos.
Pasiruošti davė dvi valandas. Susikrovėme į vežimus ką galėjom: drabužių, lašinių, rūkytos mėsos, duonos… Tėvas pripylė 5 ar 6 maišus kviečių.
Prisikrovėm mantos pilną vežimą, dar kaimynas su savo kumeliu vieną vežimą vežė. Mes ėjom iš paskos vežimų ir verkėm. Išeinant Aldona pamelžė visas keturias mūsų karves, kad nepertvinktų, šunis paleido nuo lenciūgo, kad iš bado nenudvėstų.

Visos Armalių panos ir jų mama – jau Lietuvoje.

Ir lydėjo mus šunys iki kaimyno sodybos ant kalnelio, sustojo prie kaimo kapelių ir ėmė graudžiai staugti. Lojo ir vėl staugė. Visi verkėm. Tada susitarėm su sese, kad neverksim. Nuleidom galvas ir ėjom tylėdami į juodą nežinią. Nuėjom tuos 14 kilometrų iki Panevėžio, o iš paskos su šautuvais ant pečių ėjo mūsų kaimynai.

TRAUKINYS Į NEŽINIĄ

Stotyje stovėjo 7-ių vagonų traukinys į Šiaulius. Viską sunešėm į traukinį. Šiauliuose reikėjo persikraustyti į kitą vagoną. Atsirado kažkokie vyrukai iš pašalio, tėvas padavinėjo daiktus, o jie nešė. Ir tik nuvažiavus į vietą tėvas pastebėjo, kad jo maišų su grūdais nėra, pavogė bekraunant. Buvo be galo skaudu, juk tie vyrukai buvo lietuviai… Matyt, galvojo, kad pas baltąsias meškas vis tiek neišgyvensim.
Žmonių vagone buvo tiek, kad vos tilpom sėdėti. Naktį keturi žmonės likdavo stovėti, nes nebuvo vietos atgulti. Jiems leisdavo atgulti dieną. Tie, kurie gulėjom ant maišų, apsisukti ant kito šono galėjome tik po komandos, visiems kartu.
Langas, kad nepabėgtume, buvo apkaltas geležiniais strypais. Per dieną vieną kartą sustodavo stotyse ir atnešdavo kibirą sriubos, kepalą duonos – visam vagonui. Viena šeima turėjo sirguliuojančią mergytę ir vežėsi bidoną pieno. Pienas prarūgo, bet ji mielai jo dalijo ir kitiems vagone esantiems vaikams. Labai norėjosi gerti…
Apėjom utėlėm, prasmirdom ir labai pavargom. Gamtiniams reikalams atlikti vagone buvo skylutė, tokia 12 ant 12 centimetrų. Gerai, kad tėvas buvo pasiėmęs brezentą nuo arklio, turėjo vinių, tai prikalė ir buvo kur pasislėpti.

ATPRATĘ VAIKŠČIOTI

Blogiausia mūsų vagone buvo studentams, kurie buvo paimti kaip stovi. Tiesiog atidarė vagono duris, juos įstūmė ir vėl užtrenkė. Jie stovėjo kaip nebyliai, nejudėdami. Po to žmonės juos priprašė atsisėsti. Buvo tokia Marytė, studentė, būtų badu kelionėje numirusi, jei žmonės nebūtų tiesiog po kąsnelį palikę to, ką patys valgė.
Važiavom ir važiavom. Omske traukinys sustojo ilgesniam laikui. Visus išlaipino į pirtį. Tai mes ir sukritom – stojam ir vėl krintam, nes buvom 18 parų nė karto žmoniškai neatsistoję. Einam griūdami, bet vis vien labai džiaugiamės, kad gyvi esam.

Joana Armalytė-Stropienė ir dabar gyvena tėvų namuose.

Pirtyje išsimaudę, apsivilkom tuos pačius drabužius. Ginkluoti vyrai vėl suginė į vagoną. Tarp durų įstrigo kažkieno drabužių maišas, tad durų iki galo negalėjo pristumti. Prie pravertų durų atsistojo du ginkluoti sargybiniai. Ant jų šautuvų buvo ir durtuvai, saugojo, kad nepabėgtume. Kiek vargo, kančios, alkio ir baimės buvo toje kelionėje! Važiuodami užtrukome tris savaites.
Sustojo traukinys prie Angaros upės. Ten buvo laivų prieplauka. Ir stovėjo labai didelė daržinė. Tik stogas, sienos ir daugybė sutvirtinimų. Visas ešelonas sutilpom. Kiekvienas vagonas dėjo į krūvą savo daiktus. Aplink – ginkluota sargyba. Vėl atnešė sriubos, ji buvo dar šilta, o mes visi peralkę. Užteko po samtelį.
Pasirodo, kad tuo pačiu ešelonu į tremtį važiavo ir Armalių gausi šeimyna. Mes su tėvu, jie – su mama. Antanas sakė mane toj daržinėj pastebėjęs ir mintyse sau pasakęs: bus mano žmona. O aš jo dar nemačiau.
(Bus daugiau)
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. autorės ir iš Armalių šeimos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto