Gegužės pradžioje Jurbarko rajone surengta Žemaitijos regiono etninės kultūros puoselėtojų pagerbimo šventė. Penktus metus iš eilės organizuotoje šventėje už nuveiktus darbus, įgyvendintas idėjas, Žemaitijos garsinimą padėkos raštais bei rėmėjų įsteigtais prizais apdovanoti šeši pavieniai asmenys, viena šeima, folkloro ansamblis.
Tarp apdovanotųjų – ir mažeikiškis Eduardas Buta.
Veiklas sujungia žemaitiškumas
Žemaitijos krašto draugijos pirmininkas, baikerių klubo „Ašvėnē“ prezidentas, amatininkas – tokios yra pagrindinės E. Butos veiklos.
Ir, turbūt, galima pasakyti, kad visas jas vienija tai, jog mažeikiškis kiek galėdamas puoselėja žemaitišką tarmę bei raštą. Drauge su bendraminčiais – baikerių klubo nariais, kurių dauguma yra žemaičiai, bei prijaučiančiaisiais Žemaitijos krašto draugijos veiklai, nuo 2010 metų kasmet liepos 13-ąją organizuoja didelį ir prasmingą renginį – Žemaitijos tautos vienybės ir Durbės mūšio paminėjimą.
„Ašvėnē“ buvo pirmasis baikerių klubas Lietuvoje, kuris ant savo emblemos užsirašė žemaitišką pavadinimą. Vėliau mažeikiškių pavyzdžiu pasekė bei klubo pavadinimą žemaitiškai užrašė ir Kuršėnų baikeriai.
Be to, Eduardas darbuojasi Naftininkų gatvėje esančioje savo raktų meistarnėje – užrašas ant jos žemaitiškas.
Dar daug reikia nuveikti
Tuo, jog Žemaitijos regiono etninės kultūros puoselėtojų pagerbimo organizatoriai – Etninės kultūros globos tarybos nariai – pastebėjo E. Butos ir jo bendraminčių veiklą, mažeikiškis džiaugiasi. Kita vertus, apdovanojimo per daug nesureikšmina, nes, jo teigimu, norint gaivinti, stiprinti žemaičių tautinę savimonę, dar reikia daug nuveikti.
Pasak pašnekovo, žemaičių kalbos, kultūros puoselėjimu jis užsiima daugiau nei dešimtmetį. Tiek veikia jo paties įkurta Žemaitijos krašto draugija, o Žemaitijos tautos vienybės ir Durbės mūšio paminėjimai rengiami irgi ne pirmus metus.
Vis tik yra žmonių, kurie šios entuziastų veiklos, rengiamų paminėjimų nepastebi, apie juos neva nežino.
„Renginys ne toks jau ir „skystas“, tačiau, be vietinės žiniasklaidos, daugiau niekas nėra buvęs apie tai parašęs, parėmęs. Mes manome, kad egzistuoja ir yra vykdoma žemaičių nutautinimo politika“, – sakė pašnekovas.
Keblumai dėl žemaičių tautybės
Pasak E. Butos, dar palyginus visai neseniai – prieš 120 metų vykusio Lietuvos gyventojų surašymo metu bemaž pusė milijono žmonių buvo vienareikšmiškai deklaravę, kad jų tautybė – žemaičiai.
Dabar Statistikos departamento atstovai į klausimą, kiek Lietuvos piliečių šiandien yra deklaravę, kad jų tautybė žemaitis, atsako miglotai: „Lietuvių tautybės piliečiai, pasirašę žemaičiais…“
„Departamento specialistai jokiu būdu negali atsakyti taip, kaip iš tikrųjų yra, ir niekaip negali pripažinti žemaičių tautybės. Beje, šiandien yra leidžiama nurodyti, kad tavo tautybė yra žemaitis. Aišku, valdininkai daug kam teigia, jog negalima, bet tie žmonės, kurie atsilaiko, deklaruoja: mano tautybė žemaitis“, – paaiškino E. Buta.
Jo žiniomis, žemaičių tautybės žmonių šiuo metu yra daugiau nei du tūkstančiai.
Suaugusieji rodo nekokį pavyzdį
Kalbininkas Juozas Pabrėža, neseniai išleidęs knygą apie žemaičių kalbą ir rašybą, yra pasakęs, jog pasaulyje per daug vienodumo ir išsilaikys tik ta šalis, kuri turi kažką savito, įdomaus ir išskirtinio.
Vienas iš tų dalykų – kalba, o toje kalboje – gyvos tarmės, kurių palyginti mažoje Lietuvos teritorijoje yra daug ir skirtingų.
Šiai minčiai pritaria ir E. Buta. Tačiau pastebi ir keistų situacijų, kai žemaičių tarmę mokantys suaugusieji tarpusavyje kalbasi žemaitiškai. Kai pokalbyje ima dalyvauti vaikas ar vaikai, suaugusieji „perjungia“ žemaičių tarmę į bendrinę kalbą.
Tai, pasak pašnekovo, lemia požiūris, kad žemaičiuoja neva tik neišsimokslinę, ir rodo, jog žmonės turi išsivysčiusį kompleksą. O ir kaip jaustis jaunajai kartai, norinčiai, galinčiai kalbėti žemaitiškai, kai suaugusieji rodo pavyzdį, kad tai neva ne prestižas?
Nukenčia ir už akcentą
Kitas E. Butos pateiktas pavyzdys – iš mokyklinio gyvenimo. Mokyklose vis dar vyksta taip, kad mokiniams už išmoktą, raiškiai padeklamuotą eilėraštį pažymys sumažinamas, jei girdėjosi žemaitiškas akcentas.
„Argi tai normalu? Tai jei žmogus – tikras žemaitis, kaip jis pasakys tą eilėraštį be akcento. Akcentas tikrai bus. Ir iš viso kažkaip juokingai išeina, kad žmonės vienaip rašo, kitaip kalba ir patys savęs gėdijasi“, – nuomonę išsakė žemaitis.
Yra tekę ir susipykti
Pašnekovui kažkada ir pačiam yra tekę „suremti ragus“ su Savivaldybės administracijos kalbininke dėl žemaitiško užrašo ant jo raktų dirbtuvėlės.
Specialistė vis ateidavo, aiškindavo, kad toks užrašas netinkamas, negalimas. Kol E. Butai trūko kantrybė ir jis pasakė, kad kiekvienam savo teisybę, matyt, teks įrodinėti teisme. Bet ilgainiui situacija išsisprendė be teismo pagalbos ir žemaitiškas užrašas liko. Kaip ir atmintyje išliko anuometinės kalbininkės ištarti žodžiai apie tai, jog visur daug angliškų užrašų, to dar trūko, kad ir žemaičiai viešuosiuose užrašuose pradėtų savaip rašyti.
E. Buta įsitikinęs: dabar žmonėms gyventi ir savo tarmėmis kalbėtis būtų kur kas paprasčiau, jei bendrinė lietuvių kalba, kuri buvo dirbtinai sukurta, kadaise nebūtų taip išaukštinta. Ir jei tarmės nebūtų nustumtos į antrą planą.
Veikla – plaukimas prieš srovę
Paklaustas, kas patraukė puoselėti Žemaitiją ir žemaitiškumą, pašnekovas atsakė, jog pirmiausia jo visa giminė yra iš Žemaitijos.
Antra, ši veikla – savotiškas protestas. Matydamas, kas ir kaip vyksta, mažeikiškis su tuo nesutinka ir bando plaukti prieš srovę.
Būdamas moksleiviu, jis yra patyręs pasišaipymų iš to, kaip kalbėjo.
„Atsimenu, neatėjau į pamokas. Paskui mokytoja klausė, kur buvau. Atsakiau, kad kavuojau vaka. Kitaip tariant, prižiūrėjau brolį. Mokytoja manęs klausė, kur ir kaip aš jį kavojau, gal kišau į spintą“, – pasakojo E. Buta.
Nedrąsiam jaunam žmogui ši istorija bei bendraamžių, mokytojos juokas buvo nemielas ir, matyt, kažką širdy paliko.
„Buvau Sausio 13-osios įvykių dalyvis, buvau ir esu už Lietuvą. Galvoju, kad žemaitiškumas neprieštarauja Lietuvai – tai bendri dalykai. Jeigu pradėsime naikinti kraštus, ryšius, tarmes, jeigu susipriešinsime vieni su kitais, kas bus iš tos valstybės“, – samprotavo pašnekovas.
Yra pokyčių į gera
Vis tik kalbant apie žemaičius ir žemaitiškumą, nėra viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti gvildenant konkrečias situacijas.
Vis daugiau jaunų žmonių ima viešai kalbėti žemaitiškai. Nors ir pamažu, pokyčiai į gera, pasak pašnekovo, tikrai vyksta. Jaunimui žemaitiškos frazės ar žodžiai, regis, jau nebėra gėda, o kaip tik skamba „kietai“.
E. Buta prisimena: kai motociklininkai apie Mažeikius pirmąkart apsuko garbės ir padėkos ratą, skirtą Tautos vienybės dienai ir Durbės mūšiui paminėti, žmonės nesuvokė, kas vyksta. Nesuprato, kokias vėliavas jie vežasi, kokia atributika papuošti jų motociklai.
„Būdavo, važiuoji per miestą ir niekur nepamatysi Žemaitijos vėliavos. Dabar praktiškai kiekvienoje gatvėje mieste, sodų bendrijose, mažesniuose rajono miesteliuose, kaimuose pamatysi tokių vėliavų“, – pastebėjo E. Buta.
Iššūkiai – visiems panašūs
Į klausimą, ar sunku į priekį nešti Žemaitijos vėliavą – puoselėti žemaitiškumą, stiprinti žmonių žemaitišką savimonę, pašnekovas atsakė, jog tai nesunku. Kai tiki tuo, ką darai, ir turi bendraminčių.
Bet kur kas lengviau būtų, jei neegzistuotų to požiūrio, kad tai, kas žemaitiška, reikia slopinti.
Jurbarko rajone surengtoje etninės kultūros puoselėtojų pagerbimo šventėje mažeikiškis sutiko ir daugiau šioje srityje stipriai veikiančių žmonių.
Visi jie susiduria su panašiais iššūkiais – lėšų stygiumi, sunkumais pritraukiant jaunus, veiklius žmones.
„Mes per baikerių klubą gal daugiau patraukiame jaunimo. Mums gerai sekasi populiarinti vėliavas, marškinėlius ir kitą atributiką, susijusią su Žemaitija. Tie, kurie atstovauja etninei kultūrai, ją populiarina, jiems gal sunkiau – vis tik toje veikloje dominuoja vyresni žmonės. Reikia mąstyti apie tai, kaip tomis veiklomis sudominti daugiau jaunimo“, – pokalbį apibendrino E. Buta.
Komercija išreklamuoji ir parduodi