Etnokultūrinėje stovykloje – supažindinti su dieviškuoju amatu

Mažeikiškis kalvis Donatas Liekmanis grįžo iš etnokultūrinio ugdymo dirbtuvių „Kukutynė 2011“.
Antrą kartą tokioje stovykloje dalyvavęs vyriškis susirinkusiems mokytojams pristatė vienintelį dievišką amatą – kalvystę.

DIRBO SU PEDAGOGAIS
Dirbtuves „Kukutynė 2011“ kas dvejus metus organizuoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija kartu su Lietuvos liaudies kultūros centru.
Kalvis D. Liekmanis „Santarvei“ pasakojo, kad paprastai ši stovykla būdavo skirta niekad etnokultūra nesidomėjusiems vaikams.
Šįkart renginio užduotis – tradicijos vertę atskleisti su vaikais dirbantiems pedagogams.
„Šviesti mokytojus, nes jie šviečia vaikus,“ – patikslino mažeikiškis ir pridūrė, kad jo užduotis šioje stovykloje – dalyvius supažindinti su savo amatu. – Kalvystė – vienintelis dieviškasis amatas. Prisiminkite mitologiją: graikai turėjo dievą kalvį Hefaistą, lietuviai – Teliavelį, kuris nukaldino saulę ir užmetė ant dangaus.“

ŽMONĖS ATVYKO SU „UŽTAISU“
D. Liekmanis džiaugėsi, kad prie jo dumplių ir žaizdriuko susirinkę pedagogai įdėmiai stebėjo jo darbą. Buvo ir tokių, kurie prasitarė, kad vien dėl kalvystės čia ir atvažiavo.
„Jie džiaugėsi, kad galės patys pakalti! Jeigu žmonės atvažiuoja su tokiu užtaisu „aš noriu!“, o ne su „ai, čia gavau kelialapį, tai nuvažiuosiu…“ – taip gera būti tarp tokių žmonių ir su jais dirbti,“ – šypsojosi kalvis.
Vienintelis iš Mažeikių dalyvavęs tokioje etnografinėje stovykloje vyras pastebėjo, kad čia ir vaikai kitokie susirenka. Jam teko supažindinti su savo amatu ir jaunuolius.
„Kaip mes įsivaizduojame stovyklą? Vaikai poilsiauja, kažką daro. Tačiau kai nuvažiavau į šią stovyklą, nustebau! Toks vaikų užimtumas, ir jiems visiems patinka tai, ką daro. Mokykloje jaunimą sunku sudominti etnokultūra, o šioje aplinkoje – visai kitas reikalas,“ – mintimis dalijosi kalvis.

SUŽAVĖJO DIRBTUVIŲ IDĖJA
Mažeikiškis D. Liekmanis žavėjosi „Kukutynės“ vasaros stovyklos idėja, šiemet ji buvo susijusi su pasaulio kūrimu.
„Atvyko mokytojai į stovyklą ir jie buvo „nunulinti“. Jie dabar yra nulis, gauna savo kažkokį vardą ir pradeda kurti savo pasaulį. Kiekviena diena yra kažkam paskirta – vandeniui, saulei, žemei, ugniai. Yra įžiebiama ugnis su skiltuvu, kad pradėtų šviesą, yra vanduo, iš kur turi gauti tos energijos, gyvenimas siejamas su pupos pasėjimu – viskas yra ne šiaip sau gyvenime. Ir ta idėja: kas iš to išauga?“ – grįžęs iš dirbtuvių įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

KIRBA NORAS DALINTIS
„Kukutynė“ – ne vienintelės etnokultūrinio ugdymo dirbtuvės, kuriose dalyvauja D. Liekmanis. Jį galima sutikti ir Kernavėje vykstančiose Gyvosios archeologijos dienose, ir senovės karybos ir amatų festivalyje ant Apuolės (Skuodo r.) piliakalnio.
Vyriškis „Santarvei“ prisipažino, kad etnokultūra pradėjo domėtis tik tada, kai virėją likimas atvedė prie kalvystės.
„Sąlytis su etnokultūra atėjo su kalvyste, su meistru, turėjau progą pačiupinti senąją kalvystę. Stankai sūnūs – jau penktosios kartos kalviai. Jie ir žino kalvystę – tą senovinę. O tai yra aukščiau visko,“ – pabrėžė pašnekovas.
Baigdamas pokalbį, D. Liekmanis nusišypsojo: iš tokio važinėjimosi nieko neuždirbsi, tačiau viduje kirba noras dalintis senosios kalvystės amatu.
Nuotr. iš asmeninio albumo.: „Neįsivaizduoju, kur daugiau galima tai pajusti, jei ne UNESCO stovykloje,“ – geromis emocijomis džiaugėsi kalvis D. Liekmanis.


Pažinti ir kurti kito pasaulio pedagogai ėjo tik įžiebę dieviškąją ugnį.


Kiekviena kūrybinių dirbtuvių diena buvo skirta vis kitai stichijai.


„Neleisdami vienas kitam nuklysti, mes einame į išorinį pasaulį kurti naujo pasaulio. Mes lipame ant kalnelio, einame prie upelės, viską apdainuodami – išeidami iš savo rato, mes kuriame aplinkinį pasaulį, plečiasi mūsų gyvenimo esmė,“ – mintimis dalijosi pedagogus vedęs D. Liekmanis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto