Šeši mažeikiškiai, „Formulės 1“ gerbėjai, jau trečius metus iš eilės sėda į kemperį ir traukia į šių varžybų eilinį etapą. Užpernai jie aplankė Italiją, pernai – Belgiją, šiemet kovas stebėjo Vokietijoje. Europoje beliko dvi neaplankytos trasos – Prancūzijoje ir Ispanijoje.
APLANKĖ
TECHNIKOS MUZIEJŲ
Vykti į Vokietijos Hockenhaimring trasą mažeikiškiai vieningai nusprendė dar pernai, grįždami iš Spa trasos Belgijoje. Šiai jų idėjai pritarė ir toje šalyje kartu buvusi trijų kauniečių grupė, kuri prie mažeikiškių prisijungė Vokietijoje. Kaip vėliau sakė keliautojai, didžiausia problema būna vasaros viduryje išsinuomoti kemperį, todėl tuo pasirūpino iš anksto: Panevėžio firmoje „Karklas“ jį užsiprašė jau balandį.
„Pirmą kartą į „Formulės 1“ varžybas vykau 1997 metais, jau devynis kartus esu stebėjęs jas gyvai. Kitų mažeikiškių „patirtis“ – septyni aštuoni kartai, o drauge ta pati kompanija keliaujame trečius metus iš eilės.
Užbėgdamas įvykiams už akių, galiu išduoti, kad jau nutarėme kitąmet vykti stebėti varžybų į Prancūzijos MagnyCours trasą. Apsispręsti padėjo tai, kad šioje trasoje kitąmet varžybos vyks paskutinį kartą: dėl atokumo (nuo Paryžiaus ši vietovė nutolusi apie tris šimtus kilometrų) bei dėl ūkininkų, patiriančių nepatogumų, protestų „formulės“ lenktynės joje daugiau nebebus rengiamos. Jau galvojame keisti ir kelionės būdą: iki Milano skrisime lėktuvu, tik po to sėsime į kemperį, nes nuo Lietuvos iki kelionės tikslo – daugiau kaip trys tūkstančiai kilometrų“, – pasakojo vienas iš kelionės dalyvių Žydrūnas Ruginis.
Šiemet mažeikiškiai ne tik skubėjo į varžybas, bet ir turėjo tikslą aplankyti didžiausią Europoje technikos muziejų, kuris įsikūręs už 40 kilometrų nuo trasos. Pasak keliauninkų, nė vienas jų nesitikėjo tokio muziejaus dydžio ir tokio technikos gausumo.
„Pirmieji pamatyti senoviniai automobiliai ir motociklai (vien diktatoriaus A. Hitlerio buvo eksponuojami trys automobiliai) kėlė nuostabą, bet vėliau tai jau ima atsibosti – kai pamatai vienoje eilėje stovinčius dešimt praėjusio amžiaus „Maybach“ automobilių, jie jau atrodo vienodi. Ilgiausiai užtrukome prie eksponuojamų „Formulės 1“ bolidų ir vienintelio pasaulyje eksponuojamo „Concord“ lėktuvo. Muziejui apžiūrėti skyrėme tris valandas. Norint viską gerai apžiūrėti, prireiktų dviejų dienų“, – pasakojo keliautojai.
Tokias ekskursijas mažeikiškiai retai sau leidžia: tik Italijoje aplankė kalnų upės ekstremalaus plaukimo trasą, dar planavo pamatyti Veneciją, tačiau nebeužteko laiko. Vis dėlto apylinkes jie išžvalgo: su kemperiu vežasi dviračius ir jais apvažiuoja aplinkinius miestelius ir kaimelius.
BILIETUS
PATARTINA
PIRKTI VIETOJE
Pirmieji kempingai prieš Vokietijos trasą pasirodė jau likus šešiems septyniems kilometrams, tačiau kauniečiai mažeikiškiams buvo rezervavę ypač patogų kempingą: iki trasos – tik kilometras, iki parduotuvės – vos puskilometris, dušai ir tualetai visai šalia. Visa tai trims savaitgalio dienoms kompanijai kainavo tik 225 eurus.
„Prisiminus, kaip pirmą kartą bilietus į varžybas užsisakėme internetu ir dar už pristatymą sumokėjome trisdešimt dolerių, dabar tik kelia šypseną. Jau besikuriant vietoje prisistatė vokietis ir pasiūlė įvairių bilietų. Kasoje jie kainavo tris šimtus eurų, o mums pasiūlė po pustrečio šimto. Kai iš ryto pardavėjas atvežė bilietus, mes nusilygome net iki 190 eurų už visas trijų dienų varžybas. Vieta stebėti buvo ideali: ekranas prieš pat akis, iki starto linijos – apie dvidešimt metrų, iki apdovanojimų pakylos – apie penkiasdešimt metrų. Galbūt todėl prie pakylos per apdovanojimus atbėgome vos ne pirmieji“, – sakė Žydrūnas.
Nuotaiką Vokietijoje mažeikiškiams pakėlė ir pardavinėjama atributika: šiemetinė atributika (marškinėliai ir kepuraitės) kainavo nuo 30 iki 50 eurų (jas lietuviai pirko po vieną kaip suvenyrus), o pernykščiai „Renault“ ar „Mclaren“ marškinėliai – tik po penkis eurus.
Pasak vyrų, ne taip, kaip kitose trasose, Vokietijoje viskas buvo gerai apgalvota: tribūnos, kurios talpina apie šimtą tūkstančių sirgalių, buvo neužpildytos, ir nereikėjo žmonėms stoviniuoti ant kalvų. Be to, pasirūpinta sirgalių išvažiavimu po lenktynių: jeigu anksčiau mašinų karavanai vargdavo, kol palikdavo kempingą, tai dabar policininkai paleido transporto srautą tik į vieną pusę, ir per keliolika minučių keliai ištuštėjo. Kam reikėjo į kitą pusę, apsisukti galėjo artimiausiose žiedinėse sankryžose.
PARSIVEŽĖ
KELIO ŽENKLĄ
Pergalę Vokietijoje šventė Luisas Hamiltonas iš „Mclaren“ komandos, ir tai labai nudžiugino mažeikiškius: keturi iš jų sirgo už šią ekipą, du – už „Ferari“.
„Su pilotais nusifotografuoti nėra jokių galimybių, jie čia superžvaigždės. Šiemet buvo galima tik įsiamžinti su „Toyota“ ekipos pilotais: buvo parašų dalijimo akcija, jie sėdi ant pakylos, ir tu gali, atsinešęs plakatą, duoti jiems pasirašyti. Daugiausia šios lenktynės įsiminė tuo, kad prie mūsų tribūnų įvyko avarija, kurios metu į sieną rėžėsi vokiečio Timo Glocko vairuojamas bolidas“, – pasakojo mažeikiškiai.
Kaip šio įvykio trofėjų, vyrai į namus parsivežė kelio ženklą „150 metrų iki posūkio“, ties kuriuo sudužo bolidas. Tuo tarpu kauniečiai atminimui rinkosi nuo bolido atitrūkusias nuolaužas.
Kitas įsirėžęs į atmintį įvykis – tai mažeikiškio Alekso mobiliojo telefono istorija.
„Pastebėję, kad pametėme telefoną, paskambinome į jį ir buvome nustebinti, kad vokiškai atsiliepė moteris. Paaiškėjo, kad telefoną ji rado prie tribūnų, o pati jau yra Štutgarte ir daugiau į varžybas nebeatvažiuos. Tačiau ji paprašė mūsų adreso ir pažadėjo atsiųsti telefoną paštu. Koks buvo nustebimas ir staigmena, kai po dviejų savaičių telefonas atkeliavo pagal adresą“, – pasakojo Žydrūnas.
Vokietijoje mažeikiškiai sutiko ir du sediškius, kurie su didžiule vėliava palaikė „Mclaren“ komandą. O šiaip dauguma kempingo gyventojų buvo vokiečiai, nemažai olandų, labai tokias varžybas pastaraisiais metais pamėgusių lenkų, kurių elgesys dėl besaikio alkoholio vartojimo kelia šiek tiek problemų.
KAM ŽVEJYBA,
KAM LENKTYNĖS
„Šių metų pirmenybės kelia didžiulį susidomėjimą: taškas į tašką tarpusavyje kovoja L. Hamiltonas ir F. Massa, devyniais taškais atsilieka R. Kubica. Manome, kad įdomybių dar bus, todėl ir vykstame į šias varžybas: kieno pomėgis yra žvejoti, kieno – medžioti, o mūsų – „Formulė 1“: skaičiuoji taškus, renki informaciją, stebi varžybas“, – sakė mažeikiškiai.
Savaitės kelionė, sukarta 1700 kilometrų – kiekvienam dalyviui tai kainavo du tūkstančius litų. Tačiau, kaip prisipažino sirgaliai, viskas būna sustyguota iki smulkmenų: prisiperka namuose kruopų įvairioms košėms gaminti, pasiskirsto pareigomis, kavinėse nepietauja (tik kartą mažeikiškiai padarė išimtį ir apsilankė bare Čekijoje), todėl ir užtenka tokių sumų.
„Dabar sukame galvas tik dėl to, kad liko dvi neaplankytos Europos trasos. Monte Karlo trasos net neaptarinėjame: varžybos vyksta turtuolių mieste, ten nebus kur pasistatyti kemperio, o viešbutis kainuoja milžiniškus pinigus. O ir pačios lenktynės ten yra neįdomios, jos labiau parodomosios. Ypač knieti aplankyti naująsias trasas Kinijoje ir Singapūre, tačiau tai kainuoja didelius pinigus“, – apgailestavo mažeikiškiai.
Nuotr. iš asmeninio archyvo: Kaip suvenyras, į mūsų miestą parkeliavo kelio ženklas iš bolidų avarijos vietos.
