Fotografo sėkmę lemia truputis talento ir daug darbo

Fotografijų parodos „Mažeikių miesto šimtmetis“ laureate tapusi Austėja Riškutė (centre) fotografijos būrelį lankė trejus metus ir iš ten į gyvenimą išsinešė daug vertingų pamokų. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo

Jei tik Mažeikiuose ar Mažeikių rajone yra organizuojamas vienokia ar kitokia nuotraukų paroda ar konkursas, tarp dalyvių dažniausia būna Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre fotografijos būrelį lankantys mokiniai. Neretai šio būrelio nariai ir patys surengia, ir žiūrovus pakviečia į savo fotografijų parodas. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį dailės galerijoje „Minima“, esančioje Laisvės gatvėje, atidaryta šio būrelio narės Lėjos Kinčinaitės darbų paroda „Alter ego“.

Džiaugiasi, kai mokiniams sekasi

Moksleivių techninės kūrybos centro fotografijos būreliui vadovaujanti Gražina Plonienė pokalbio pradžioje juokavo: „Gėda ir žmogui pasakyti, tačiau fotografijos būreliui vadovauju jau daugiau nei trisdešimt metų.“
Suskaičiuoti, kiek per tą laiką pedagogė į gyvenimo kelią palydėjo savo mokinių, sudėtinga. Todėl, kad dalis vaikų ir jaunuolių ateina, kurį laiką būrelį palanko, bet ilgam „neužsikabina“. Kita dalis lieka ne vieniems, o kartais ir penkeriems ar šešeriems metams. Yra tokių buvusių būrelio narių, kurie baigę bendrojo lavinimo mokyklas paskui studijavo fotografiją ir dirba pagal įgytą specialybę.
„Mano kaip mokytojos pasiekimai yra sudėti į mokinius. Todėl ir tie didieji džiaugsmai ištinka tuomet, kai mokiniams sekasi, kai atidaromos jų darbų parodos, kai jie paskelbiami vieno ar kito konkurso nugalėtojais“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokytojai malonu, kai mokiniai renkasi fotografijos specialybę, tačiau ji sako esanti ir tuo žmogumi, kuris mokinius bando ir atkalbėti nuo tokio pasirinkimo, siūlo, kad fotografija būtų gražiu hobi šalia rimtos specialybės.

Kelią į būrelį suranda patys

Kokie yra keliai, kuriais vaikai ir jaunimas ateina į fotografijos būrelį?
Pasak G. Plonienės, jaunuoliai vieni iš kitų sužino apie tai, ką bendraamžiai veikia būrelyje, ko ten mokosi ir ateina.
„Jokios reklamos, jei ja nelaikysime bendros moksleivių techninės kūrybos centro reklamos, apie būrelį neskleidžiu. Kadangi jau tiek metų dirbu, mokiniai randa kelią. Jei iš kokios nors mokyklos klasės ateina vienas vaikas, iš paskos, žiūrėk, ateina jau ir daugiau, o iš to būrio atsiranda vienas kitas perliukas, į kurio darbus žvelgiant galima puoselėti mintis apie tai, kad čia bus kažkas rimto“, – kalbėjo vadovė.
Kita vertus, ji pasakojo neturinti tikslo paruošti fotografijos specialistus ar kad mokiniai paskui, baigę bendrojo lavinimo mokyklas, būtinai rinktųsi mokytis fotografijos. Pedagogė nori būti gražios, techniškai teisingos fotografijos propaguotoja. Pavyzdžiui, kad jaunimas interneto erdvėje publikuotų teisingas, tvarkingas, estetiškas, skoningas nuotraukas. Ji nori mokiniams parodyti, kad fotografija gali būti įdomus hobis, lydintis visą gyvenimą.

Prireikia ir darbo, ir laiko

Dažnai jaunąją kartą ugdantys pedagogai sako, kad bet kokioje srityje sėkmę 95 procentais lemia darbas ir tik 5 procentais – žmogaus talentas. Panašiai ir fotografijoje.
„Aišku, yra prigimtiniai dalykai. Pavyzdžiui, mokinio pastabumas tokiems dalykams, pro kuriuos dauguma paprasčiausiai praeina. Bet ir darbo, pastangų norint išmokti fotografuoti, siekiant nugludinti techninius dalykus, mokiniams reikia įdėti daug. Vien talentas nenulemia sėkmės. Be darbo talentai nuvysta“, – kalbėjo G. Plonienė.
Laikotarpis, per kurį jaunas žmogus išmoksta techniškai, gražiai, tvarkingai fotografuoti – individualus dalykas. Tačiau po vienų metų būrelio lankymo rezultato tikėtis per anksti. Vieniems tam, kad prigimtiniai gebėjimai, susijungę su būrelį lankant įgyjamomis žiniomis, atsiskleistų gražiomis nuotraukomis, prireikia poros metų, kitiems – ir ilgiau.

Analoginė fotografija tapo antikvariatu

Fotografija – įvairiabriaunis, įvairialypis menas. Vien paimti į rankas fotoaparatą ir užfiksuoti vieną ar kitą kadrą neužtenka. Paskui su tuo kadru tenka padirbėti kompiuteriu. Norint, kad jį pamatytų platesnė žiūrovų auditorija, tenka organizuoti parodas. Organizaciniai reikalai – dar viena sritis, kurioje jaunas žmogus gali pasireikšti. Fotografijos būrelyje, be techninių dalykų mokymo ir mokymosi, kartais vyksta ir būrelio narių gyvi ar virtualūs susitikimai su profesionaliais fotografais.
Žodžiu, veiklų ir būdų saviraiškai daug.
Paklausta, kas fotografijoje labiausiai „užkabina“ mokinius, G. Plonienė sakė, kad situacijų būna įvairių ir tai priklauso nuo pačių mokinių asmenybių, nuo jų poreikių.
„Kai prieš trisdešimt metų pradėjau dirbti, visi mes pradėjome nuo analoginės fotografijos. Tam reikėjo išsiugdyti ir kantrybę, ir atidumą, ir daug kitokių savybių, kurių dabar skaitmena neįpareigoja turėti. Dabar yra taip, kad 100 kadrų padarei ir iš jų gal 1 bus pavykęs. Liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad daugumai šiuolaikinės kartos atstovų neužtenka kantrybės analoginei fotografijai. Ja kaip antikvariniu dalyku susidomi vienas kitas mokinys“, – pastebėjo pašnekovė.

Svarbu konkurso kokybė

Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro fotografijos būrelio mokiniai dažnai tampa įvairių respublikinių, rajoninių fotografams skirtų konkursų laureatais, nugalėtojais.
Pasak būrelio vadovės, fotografuojantiems vaikams ir jaunimui skirtų konkursų, kuriuose jie galėtų dalyvauti, yra. Kitas dalykas tas, kad dalis jų yra parengti neprofesionaliai, o nuostatuose numatyti reikalavimai dažnai būna ir nelogiški, ir fotografiniu požiūriu neteisingi.
Laiko išbandyti, patikimų organizatorių rengiami konkursai moksleiviams yra šie – Lietuvos moksleivių fotografijos konkursas, „Jaunas žmogus XXI amžiuje“, „Krištolinis objektyvas“. Juose ir stengiasi dalyvauti mažeikiškiai. Esmė ta, kad juose mokinių nuotraukas vertina profesionalūs fotografai, pedagogai, išmanantys tai, ką daro.

Galerijoje „Minima“ neseniai atidaryta Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro
fotografijos būrelio narės Lėjos Kinčinaitės personalinė fotografijų paroda. Gražinos PLONIENĖS nuotr.

„O dėl kai kurių konkursų, prieš mokiniams rekomenduojant juose dalyvauti, tenka gerai pagalvoti. Nors šiaip visada raginu dalyvauti, jei tik kažkas vyksta mūsų mieste ar rajone. Rekomenduoju jiems lankyti parodas. Nes ir iš prastų parodų galima pasimokyti, ko nereikia daryti. Kad susidarytum savo nuomonę, turi matyti, kas vyksta aplink. Virti savo sultyse – ne pats geriausias dalykas“, – sakė G. Plonienė.

Lankė trejus metus

Mažeikiškė Austėja Riškutė tapo Mažeikių muziejaus organizuoto fotografijų konkurso „Mažeikių miesto šimtmetis“ laureate. Jos fotografijų ciklas buvo pripažintas originaliausiu.
Vilniuje dabar gyvenanti ir dirbanti mergina kadaise 3 metus moksleivių techninės kūrybos centre lankė fotografijos būrelį.
Apie šį būrelį pašnekovė sužinojo mokydamasi 9 klasėje. Tačiau kadangi tuo metu lankė kitas užklasines veiklas, apie papildomą – fotografijos būrelį galėjau tik svajoti, nes trūko laiko.
„Tačiau atsitiko taip, kad susilaužiau koją ir dalį veiklų teko nutraukti. Išsigydžiusi traumą ir negalėdama tęsti kai kurių senųjų veiklų, dešimtoje klasėje nusprendžiau: lankysiu fotografijos būrelį. Matyt, atėjo tinkamiausias metas ir pati savo noru nusprendžiau, kad laikas pats tinkamiausiais“, – prisiminė „Santarvės“ pašnekovė.
Mergina sakė, kad vadinamąja „muiline“ fotografuoti mėgo jau vaikystėje. Tačiau tada viskas vyko žaidimo forma ir nebuvo minčių, kad kada nors fotografija taps ne tik Austėjos hobiu, bet ir mylimu darbu.

Būrelyje išmoko pagarbos fotografijai

Pašnekovė sako, kad dabar, kai mintimis grįžta į praeitį, į laikus, kai lankė fotografijos būrelį, geriausiai prisimena mokytojos Gražinos humoro jausmą – aštrų, sarkastišką, tačiau su labai taikliais pastebėjimais.
„Mėgau tai, kad atėjus į būrelį galėdavai rinktis, ar nori diskutuoti, ar tiesiog paklausyti, ar fotografuoti, o gal tiesiog išgirsti, ką kiti galvoja apie tavąsias nuotraukas. Atmosfera buvo tiesiog tobula – jokio streso ir visi linksmai nusiteikę“, – prisiminimais pasidalijo Austėja.
Dar jai į atmintį įsirėžė mėnesio temų aptarimai, kai būrelio nariai ir vadovė vertindavo vieni kitų nuotraukas, diskutuodavo apie jas įvairiais atžvilgiais.
„O pats didžiausias dalykas, dėl kurio esu labai dėkinga mokytojai, tas, kad ji įskiepijo pagarbą fotografijai. Prisimenu, ji sakydavo, kad nuotraukų nedera vadinti fotkėmis, nes tai ne kažkokios šiukšlės, o kiekvieno asmeniškas kūrinys. Nuo būrelio laikų iki šiol kalbėdama stengiuosi nesakyti žodžio fotkė, o jei netyčia ir išsprūsta tas žodis, visada prisimenu mokytojos žodžius“, – mintimis pasidalijo A. Riškutė.
Jau lankydama fotografijos būrelį mergina buvo tikra tuo, kad studijuos fotografiją. Lankymasis būrelyje, mokytojos komentarai jai padėjo ne tik pakeisti buvusį paauglišką, galbūt klaidingą požiūrį į tam tikrus dalykus, bet ir jį praplėtė.
„Įstojusi studijuoti fotografijos grupėje buvau viena iš tų studentų, daugiau supratusių, kaip veikia studijinės lempos, kokie yra klasikiniai apšvietimų variantai. Už tas žinias, už patarimus ačiū tariu mokytojai“, – apibendrino fotografė A. Riškutė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*