Nuo futbolo aikštės į meninę kūrybą – taip pasisuko Romano Skeivio, vadinamo vienu iš Mažeikių futbolo pradininkų, gyvenimas.
85-erių metų kraštiečio, gyvenančio Šiauliuose, sukurtų prizų paroda „Meilė futbolui – ir darbuose“ du mėnesius buvo eksponuojama Mažeikių muziejuje.
Kito kelio nebuvo
Kito kelio, kaip žaisti futbolą, broliams Romanui ir šviesaus atminimo Kornelijui bei Sauliui, atrodytų, nebuvo – berniukų tėvas Stasys ir jo brolis buvo užkietėję žemaičiai futbolininkai. Tėvas futbolą žaidė ir Sedoje, ir Skuode, ir Mažeikiuose, šiame mieste subūrė komandą, o jo brolis rungtyniavo Lietuvos rinktinėje.
„Kas man yra Mažeikiai? Gimtasis miestas, kuriame kartu su broliais dienų dienas gainiodavome kamuolį – iš pradžių senamiestyje, Klaipėdos gatvėje esančiame pušynėlyje, po to – parko stadione. Būdavo visko – ir žaisdavome, ir mušdavomės, grįždavome kruvinomis kojomis, rankomis. Mažeikiai – ir svajonių miestas, kur baigiau vidurinę mokyklą. Ir pirmųjų pergalių miestas, kur mūsų su Kornelijumi duetas daug prisidėjo prie to, kad 1961-aisiais „Elektros“ komanda patektų į šalies futbolo A lygą. Joje žaidėme keturis sezonus“, – pasakojo futbolo veteranas.
Romanas, kurį daugelis mažeikiškių vadino Romu, ir jo brolis Kornelijus įrašyti į Lietuvos futbolo pirmenybių istoriją – kiekvienas šalies čempionatuose pelnė daugiau kaip po šimtą įvarčių.
Geriausiai brolių Skeivių indėlį į Mažeikių futbolą apibūdino „Atmosferos“ komandos, kuri 1976 ir 1979 metais tapo šalies čempione, žaidėjas Aleksas Kaupys: „Jų dėka Mažeikių futbolas pradėjo kelią į aukštesnį lygį ir pasiekė net tris šalies čempionų vardus. Vasarą daugelis mažeikiškių laiką leisdavo populiariame paplūdimyje prie Ventos, bet tądien, kai Mažeikiuose žaisdavo broliai Skeiviai, paplūdimys greitai ištuštėdavo ir minios miestiečių traukdavo į stadioną, buvusį dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos vietoje. Mes, trylikamečiai paaugliai, nesibodėdavome pėsčiomis sukarti penkiolika kilometrų į Viekšnius, kur žaisdavo „Elektra“, kai stadione vyko drenažo darbai.“
Buvo didžiulis entuziazmas
R. Skeivys pasakojo: tada daugelis futbolą žaisdavo iš idėjos – atlygio jie nei prašydavo, nei kas jo duodavo. Visi dar biedni po karo, tačiau labai norėjo, turėjo daug entuziazmo žaisti, kas į treniruotes galėdavo ateiti po darbo, tie ir susirinkdavo.
„Dirbome su broliu pameistriais, turėjome prižiūrėti savo šaltkalvius ir stalius, o valdžia mūsų suprasdavo – matė, kad kojas vos pavelkame po treniruočių ar rungtynių. Traumų buvo visokių – ir kojų kaulai lūždavo, ir įspirdavo, ir kraujais apsipildavai, bet jokių gydytojų komanda neturėjo. Tik vėliau buvo nuspręsta, kad per rungtynes turi budėti medicinos sesuo“, – prisiminė veteranas.
Prasidėjus „Elektros“ laimėjimams, futbolininko neskriaudė ir rajono valdžia – suteikė butą, pats sportininkas pradėjo treniruoti jaunimą. 1966 metais brolius „paviliojo“ Šiauliai – pasiūlė butą ir darbą ne tik sportininkams, bet ir jų žmonoms.
R. Skeivys įėjo ir į šio miesto istoriją – su „Statybininko“ komanda tapo Lietuvos čempionu (1969 m.), vicečempionu (1966 m.) ir bronzos medalininku (1968 m.).
Iš futbolo – į kūrybą
Potraukį prie meno futbolininkas pajuto dar vaikystėje – mėgo piešti, konstruoti, jį domino visa, kas susiję su menu. Pradėjo nuo medžiotojų peilių gamybos su įdėklais, dirbinių iš briedžio ragų.
Futbolininko karjerą sportininkas baigė 1972-aisiais. Sakė pats nebenorėjęs žaisti, nes buvo jaunesnių sportininkų, pasijuto ir ankstesnių traumų pasekmės, ne be priežasties abiejų klubų sąnariai, kaip jis sako, valdiški. Baigus sportininko karjerą, reikėjo kažkuo užsiimti.
„Pradėjau kurti sportinius prizus, dalyvavau įvairiuose meno renginiuose, tapau Lietuvos meno draugijos Šiaulių skyriaus nariu. Juo esu ir dabar. 1980 metais Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių metu mano trys sukurti sportiniai prizai buvo išvežti į parodą. Grįžo tik vienas, sakė, kad kitus du paliko parodai, nors manau, kad pasisavino, tikriausiai kažkam patiko“, – pasakojo tautodailininkas.
Tik sportiniais prizais kūrėjas neapsiriboja – pamatęs priglaudžia kokią nors gamtos sukurtą medinę dovaną, prideda ką nors nuo savęs – iš metalo ar iš gintaro. Ir išeina kažkas, į ką gražu pažiūrėti.
Parodos idėja gimė netikėtai
Kiek prizų ir taurių yra prigaminęs, menininkas atsakyti negalėjo. Jie dovanoti Mažeikių bei Šiaulių futbolo veteranams, draugams gimtadienių bei jubiliejų proga, giminėms. R. Skeivys pajuokavo, kad parduotuvėje dovanų pirkti nereikia.
Neužmiršo tautodailininkas ir futbolo – steigė prizus geriausiems Šiaulių vyrų futbolo komandos puolėjams ar saugams, moterų „Gintros“ ekipos žaidėjoms.
„Paroda „Meilė futbolui – ir darbuose“ gimė netikėtai. Pasveikinau Vilniuje gyvenantį senų laikų pažįstamą mažeikiškį, garsų Lietuvos stalo tenisininką Helmutą Lisiną, kuris būdamas penkiolikos metų tapo Sovietų Sąjungos sporto meistru, gimtadienio proga. Sakau: „Važiuodamas į Mažeikius užsuk pas mane.“ Jis apsilankė ir, pamatęs mano kūrinius, vos ant grindų neatsisėdo, pasakė: „Tai turi pamatyti gimtojo miesto publika“, – ir iš karto paskambino muziejaus direktoriui“, – pasakojo R. Skeivys.
Taip Mažeikių muziejuje buvo surengta kraštiečio darbų paroda. R. Skeivys sako, kad sugrįžimas į gimtąjį miestą jį sujaudino iki ašarų. Muziejuje skambėjo liaudies dainos, sportininkas susitiko su senais draugais, futbolo veteranais, buvo pagerbtas FK „Atmosfera“ juosta.
Nors kraštietį buvo užpuolusios ligos, kurias jam pavyko įveikti, pomėgio – meninės kūrybos – R. Skeivys neatsisako. Dabar jis kuria pažadėtą sportinį prizą ir žada kurti juos, kiek sveikata ir sąlygos leis.
