Galvą iš smėlio!

Vis labiau įsitikinu, kad klausimas ir atsakymas dažniausiai vaikšto kartu. Arba juos skiria nedidelis laiko tarpas. Jei atsakymo apskritai nėra ar jo dar negali būti, mūsų nesutrukdys ir klausimas. Gavęs atsakymą į klausimą, kurio pats dar nesi spėjęs suformuluoti, niekada nesuvoksi tau pasakytų dalykų prasmės ir svarbos.
Praėjusią savaitę teko išklausyti vieno anglų psichologo paskaitą. Ji buvo skirta verslininkams, tad, kaip dabar madinga, reklamavo psichologijos žinių svarbą verslo bei kiekvieno verslininko, norinčio būti tikru lyderiu, sėkmei.
Tą penktadienį atrodė, kad nieko nauja neišgirdau, pamačiau apysenį dviratį, tik kitaip perdažytą. Laimei, supratau, kad klydau, nes paskaitoje nuskambėjo atsakymas, kuriam klausimo dar nebuvau suformulavusi. Jis gimė tik po kelių dienų.
Styvenas Nylas susirinkusiesiems paaiškino, kaip svarbu tobulinti savo emocinę kompetenciją, o kitaip tariant, išmokti mąstyti apie savo jausmus, modeliuoti elgseną ir valdyti santykius su savimi bei kitais. Rodos, apie tai daug parašyta ir prišnekėta. Tik vis dar nepavykdavo suvokti pagrindinio dalyko: vienodai blogai yra pasiduoti neigiamoms emocijoms bei tapti agresyviu ir atsiriboti, nusigręžti nuo jų, apsimetant, kad nieko neįvyko.
Antroji blogybė jau kuris laikas neduoda gyventi man pačiai – įsitikinau, peržvelgusi pastarojo pusmečio įvykius. Nereaguoti – apsimesti, kad tavęs tai neliečia, – nėra geriausia išeitis nei tau pačiam, nei aplinkiniams.
Į viską reikia reaguoti, teigė britų psichologas, tik yra svarbu, kaip. Viena yra būti valdomam savo jausmų, kita – jausmus pastebėti, paisyti ir jų neignoruojant nuspręsti, kaip elgtis.
Nekalbėsime apie žmones, kurie į bet kokį dirgiklį reaguoja išsyk – kaip vaikai, net nesuvokiantys, jog emocijas galima apmąstyti ir net pakeisti. Tokias reakcijas mes vadiname karštakošiškumu, nesivaldymu, choleriško temperamento proveržiais ir ilgainiui nutariame, kad kitaip būti negali. Toks charakteris.
Antrasis kraštutinis variantas – bėgimas nuo atsako, akivaizdžios reakcijos nebuvimas. Taip žmogus aplinkai lyg ir signalizuoja: esu aukščiau šių emocijų ir jų sukėlėjų. Deja, deja. Toks „šaltakraujiškumas“ kainuoja nemažai, o kartais net daugiau nei nesivaldymas. Juk emocijos niekur nedingsta, jos lyg ugnikalnio lava verda tavyje, grasindamos kada nors sprogti vienu dideliu sprogimu, išversti pastatytas užtvaras arba sunaikinti, sugadinti „vidaus įrangą“.
Galima bandyti apgauti kitus ir save, galima lyg stručiui įkišti galvą į smėlį, galima manyti, kad valdydamasis tu valdai patį konfliktą, tačiau tai bus tik trumpalaikė ramybė, moratoriumas, pertrauka, kai nutyla pabūklai, o karas vis tiek nesibaigia.
Bet koks konfliktas sprendžiamas derybomis, teigia psichologai. Net vidinis.
Išorinius geriausia spręsti vos jiems įsiplieskus. Tada dar galima daug ką pakeisti, pataisyti, peržaisti iš naujo.
Įdomiausia tai, kad mums kurį laiką pavyksta apgaudinėti ne tik aplinkinius, bet ir save. Mes patikime, kad dėl mus užgaunančių nemalonumų, nesutarimų, nepalankių vertinimų ar paprasčiausio darbo rezultato kritikos kalti kiti. Nesuprantantys, nežinantys tikrosios situacijos, vienaip ar kitaip prisidėję prie nesėkmės. Gali pasirodyti, kad tai labai patogu ir gerokai saugiau, nei išeiti į priekį ir garsiai pasakyti: aš klydau.
Keista, kaip retai, kaip sunkiai mums žinoma chrestomatinė išmintis tampa kelrodžiu. Vis atrodo, kad tai apie kitus, o ne apie tave patį, brangiausiąjį ir teisingiausiąjį.
Tik vis nesupranti, kodėl sunku užmigti ir dar sunkiau nubusti, kodėl nesijauti laimingas, ramus, kodėl kiti šalia tavęs nėra ramūs bei laimingi.
Todėl, kad buvai strutis smėlyne, pasakė Styvenas Nylas. Todėl, kad nieko dora negalima padaryti, jei galva užkasta. Todėl, kad viskas yra pataisoma, jei išsikrapštai smėlį iš akių ir prisimeni, kad esi vienas stipriausių paukščių. Tegul neskraidantis, užtat pabandyk pasivyti. Štai taip!
Audronė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto