Gelbėti kitų sveikatą ir gyvybę moteriai lėmė likimas

Tikriausiai daugeliui girdėta situacija, kai žmogus, keikęs savo likimą, po daugelio metų dėkoja jam, kad pakreipė jį būtent ta taip netrokšta linkme.
Prie šios minties pokalbio metu ne kartą grįžo Mažeikių poliklinikos greitosios medicinos pagalbos skyriaus felčerė Elena Dimavičienė, išdirbusi čia 31erius metus ir tik prieš porą savaičių atsisveikinusi su kolektyvu.
„Tikrai tikiu, kad yra likimas, kuris veda žmogų ten, kur reikia. Jeigu gyvenime antrąsyk tektų apsispręsti, rinkčiausi tą patį darbą, tuos pačius gyvenimo ir darbo draugus, nors prieš daugelį metų taip negalvojau“, – prisipažįsta moteris.

PIRMOJI PAŽINTIS SU MEDICINA NEBAUGINO
Elena sako mediko profesiją rinkusis dėl to, kad visada jautė ypatingą pagarbą žmonėms baltais chalatais. Medikai jai atrodę labai kilnūs.
Su pora metų jaunesniu broliu šeimoje augusios mergaitės pokario metai nelepino. Gydytojai po kaimus nevažinėdavo ir, vaikams susirgus, mama ir močiutė gydydavo juos naminiais vaistais bei žolelių arbatomis.
Gimusi ir augusi Telšių rajone, Mitkaičių kaime, pirmą kartą ligoninėje Elenutė atsidūrė mokydamasi šeštoje klasėje. Žiemą, ištiktą apendicito priepuolio, susupę į kailinius ir pasodinę į dviem arkliais kinkytas roges, tėvai ją vežė į Telšių ligoninę, esančią nuo kaimo per 20 kilometrų.
Tą pačią dieną ji buvo operuota, ir po geros savaitės tomis pačiomis rogėmis, tik dabar jau gulinti ir apdangstyta patalais, pargabenta namo.
Tokia buvo pirmoji ir, anot Elenos, visiškai nebaisi pažintis su medicina. O 1962aisiais, gerais pažymiais baigusi Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, ji gavo rekomendaciją stoti į Kauno medicinos institutą. Tačiau…
„Kai pagalvojau, kaip gi aš viena nuvažiuosiu į tą Kauną, kur ir ką aš ten rasiu, pasidarė nejauku. Todėl su draugių kompanija nutariau važiuoti arčiau – į Šiaulių medicinos mokyklą. Taip ir padariau. Savanoriškai atsisakiusi aukštojo mokslo, po trejų metų rankose jau turėjau medicinos felčerės diplomą“, – pasakoja Elena, savo gyvenimą atidavusi į likimo rankas.

Į BUKNAIČIUS „ATITREMTA“ NEATSITIKTINAI
Kitą kartą ant savojo likimo ji supykusi tada, kai prieš jos pačios valią teko įsikurti Mažeikių rajone. Tuomet atrodę, kad nelaimingesnio žmogaus už ją visame pasaulyje nėra.
Paskutinę gamybinę praktiką Elena atliko Akmenės centrinėje ligoninėje. Jos vyriausiasis gydytojas Povilas Maneikis labai rūpinosi jaunaisiais specialistais, tad Elenai jau buvo pažadėta darbo vieta, dėl kurios ji nuoširdžiai džiaugėsi. Gerais įvertinimais baigusi mokyklą mergina turėjo teisę pasirinkti būsimąją darbovietę, todėl nekantravo kuo greičiau išlaikyti valstybinius egzaminus ir grįžti į Akmenę, kur jau buvo spėjusi priprasti.
Tai buvo laikotarpis, kai Akmenė priklausė Mažeikių rajonui. Per 2 ar 3 mėnesius, kol Elena laikė egzaminus, Akmenė vėl buvo atskirta nuo Mažeikių rajono, o ant merginos paskyrimo buvo parašyta „Mažeikių rajonas“. Kokie žodžiai ėjo toliau, niekas nebekreipė dėmesio, ir taip ji atsidūrė Mažeikiuose. Nepadėjo net Akmenės centrinės ligoninės vyr. gydytojo prašymai išleisti jaunąją specialistę į Akmenę. Mažeikių rajone trijuose medicinos punktuose stigo darbuotojų. Nusiminusi ir ašarojanti jaunutė felčerė buvo paskirta į Buknaičių medicinos punktą.
Kaip vėliau paaiškėjo, likimas ne be reikalo ją čia „atitrėmė“. Nors pradžia buvo tikrai nelengva, bet čia Elena sutiko jai skirtąjį gyvenimo draugą, su kuriuo sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi į Mažeikius. Vėliau dar keletą metų kartu su vyru, žemės ūkio specialistu, dirbo Pievėnuose.
O nuo 1975ųjų iki pat šiol moteris dirbo Greitosios medicinos pagalbos skyriaus medicinos felčere.
Per tuos tris dešimtmečius, dirbdama be galo atsakingą, sunkų, pavojingą darbą, susidurdama su žmonių skausmu, tragedijomis, Elena sako supratusi viena:
„Visada, bet kokiomis aplinkybėmis, privalai padėti, privalai gelbėti, nes tavo rankose žmogaus gyvybė. Ir kokia būni laiminga, kai gali, kai suspėji padėti žmogui. O kai padėti nebegali, kiekvieną kartą pasijunti toks menkas ir bejėgis: taip suspaudžia širdį…“

SKAUDŽIAUSIA, KAI NEBEGALI PADĖTI
Per 31us darbo metus teko matyti nemažai mirčių. Dažniausiai tai buvo vyresnio amžiaus žmonės, kurių daugelis iš gyvenimo išėjo dėl širdies ir kraujagyslių ligų.
Bet kokiu paros metu pas tuos, kuriems reikia pagalbos, pasiruošę vykti keturių postų medicinos felčeriai. Neskaitant vieno atsarginio, yra keturi greitosios pagalbos automobiliai.
Į iškvietimą ekipažas išvyksta per 1–2 minutes, nebent nė vienas automobilis dar nesuspėjęs grįžti. Ekstremaliais atvejais, kai ligonį reikia reanimuoti, kai nukentėjusieji yra eismo įvykių vietose, į iškvietimą vyksta dviese.
„Greitoji“ iš tiesų prisistato greitai, tačiau laukiančiajam ir kelios minutės virsta amžinybe. Todėl labai dažnai, dar nepasiekę ligonio, sulaukdavome pakartotinio skambučio“, – pasakoja Elena ir prisimena itin skaudžius atvejus, kada ir didžiausios felčerių pastangos būdavo bejėgės prieš Mirtį.
Tai buvo prieš kokius penkerius metus. „Greitajai“ buvo pranešta, kad M. Daukšos gatvėje ant daugiabučio namo stogo elektra nutrenkė vyrą. Jis tvarkė kiemo apšvietimo lempą ir, matyt, neatsargiai prisilietė prie elektros laidų. Į įvykio vietą išskubėjo dviese: Elena Dimavičienė ir Ligita Juškienė.
„Skriste užskridom į penktą aukštą. Nepajutom, kaip atsidūrėme ant stogo. Taip jau yra, kad ekstremaliais atvejais visiškai užmiršti save. Nebejauti baimės, negalvoji, kad aukštai, kad gali nukristi. Galvoje sukasi tik viena mintis apie nelaimę, apie žmogų, kuriam reikia tavo pagalbos. Dar automobilyje surikiuoji savo veiksmus, apgalvoji kiekvieną žingsnį, pasiruoši visas reikalingas priemones. Tačiau šį kartą mus iškvietė per vėlai. Artimieji, patys bandę gelbėti nukentėjusįjį, mūsų pasigedo tik po kurio laiko“, – pasakoja Elena, prisimindama tas tragiškas akimirkas, kai ant stogo jau buvo ne tik žuvusiojo žmona, sūnūs, bet ir kaimynai. Visi žiūrėjo į medikes su viltimi, kad jos padarys stebuklą.
Felčerės bandė. Reanimuoti tėtį joms padėjo vyresnysis sūnus, kuris ir pats tik per plauką liko gyvas. Stengiantis atplėšti vyriškį nuo elektros laidų, vaikinui buvo nudeginta ranka.
Medikėms teko konstatuoti faktą, kad jo tėtis, dar jaunas vyras, žuvo. Ką kalbėti apie artimuosius, kad ir visko mačiusioms medicinos felčerėms buvo labai skaudu dėl šios netekties.

PRIĖMĖ NE VIENĄ GIMDYMĄ
Elena šiandien tiksliai nebegalėtų pasakyti, kiek gimdymų jai yra tekę priimti: gal 12, o gal 14. Atsakomybę už savo ir naujagimio gyvybę atidavusios į jos rankas moterys gimdė ir namuose, ir automobilyje, ir beveik prie pat dabar jau nugriautų Gimdymo namų durų. Buvo atvejų, kai nauja gyvybė ateidavo laukuose, ant bulvių krūvos, malkinėje ir kt.
„Paskambinę iš mikrorajono prašė atvykti, nes moteriai jau prasidėjęs gimdymas. Mano jaunosios kolegės, kurios dar nebuvo susidūrusios su tokiu atveju, pasiprašė vykti kartu. Juk nežinai, kada gyvenime pačiai gali tekti priimti gimdymą. Kai trise nuvykome pas gimdyvę, sužinojome, kad ji ką tik buvo parėjusi iš turgaus. Suskaudus pilvą, moteris atsigulė į lovą, ir po kelių minučių gimė kūdikis. Viskas vyko labai greitai, nes tai buvo jos septintasis gimdymas, mama jau augino šešis sūnus“, – prisimena felčerė.
Nuklojusios antklodę medikės pamatė tarp moters kojų gulintį mažytį, visiškai pamėlusį kūdikėlį. Nedelsdamos atjungė virkštelę, suvystė naujagimį ir paskubomis, kad nesušaltų, susupusios į tai, kas papuolė po ranka, išsivežė jį į ligoninę. Elena liko su gimdyve. Per tą skubėjimą niekas nepastebėjo, kokios lyties kūdikis gimė. Jaunosioms felčerėms kažkodėl atrodė, kad gimė berniukas, o mama taip laukė dukrytės. Tuo momentu svarbiausia buvo naujagimį gyvą nuvežti į ligoninę. Dar automobilyje jis pastebimai atsigavo. Koks buvo mamos džiaugsmas, kai sužinojo, kad ji pagaliau sulaukė mergytės.
Šis kūdikis gimė normalioje šeimoje. Savo pasirodymu mažylė tarsi labai skubėjo nudžiuginti mamą ir šešis savo brolius. Paprastai gimdymai namuose užklumpa asocialias šeimas, nes būsimosios motinos nesilanko moterų konsultacijose ir todėl nežino, kada turi gimdyti.

JAUTĖSI KAIP DETEKTYVINIO
FILMO HEROJĖ
„Greitosios“ darbe pasitaiko įvairiausių situacijų, pradedant pačiomis pavojingiausiomis ir baigiant beveik komiškomis. Per tris dešimtmečius Elenai teko patirti ir to, ir ano.
…Į „greitąją“ paskambino vos ne alpstanti moteris, šaukdama, kad jai labai skauda koją. Nuvykusi Elena pamatė ant lovos parkritusią moterį, raudančią dėl nepakeliamo skausmo kojoje. Apžiūrėjusi koją felčerė ant blauzdos pastebėjo mažytę melsvą dėmelę, o šalia jos lašelį kraujo. Namiškiai pasakė, kad jai į koją įkirtęs gaidys. Tačiau ir suteikus reikiamą pagalbą, ligonės būklė nepagerėjo. Teko ją vežtis konsultuoti gydytojui. Nei pastovėti, nei paeiti ji pati negalėjo, tad prisiėjo guldyti ant neštuvų. Priėmimo skyriuje budintis traumatologas, pamatęs neštuvais įnešamą dejuojančią ligonę, net nesuabejojęs, kad jai kas nors sulaužyta, pateikė tik vieną klausimą: kur lūžis. Išgirdęs, kad moteriai į blauzdą įkirto gaidys, jis prapliupo juoktis: esą to dar nebuvo girdėjęs. Anot Elenos, atrodytų, toks menkniekis, tačiau kiekvieno ligonio reakcija į skausmą būna labai skirtinga.
Elena prisiminė ir kitą visiškai nepanašų atvejį, kuris jai galėjo baigtis tragiškai. Ko ne detektyvinis filmas, kur pagrobiami įkaitai?
Tai buvo visai neseniai, praėjusių metų žiemą. „Greitoji“ gavo pranešimą, kad Žemalės kaime neblaivus vyriškis peiliu subadė savo mamos sugyventinį. Elena tuo momentu skyriuje buvo viena, taigi ir vykti teko vienai. Prie pagrindinio kelio jos jau laukė sužeistojo sugyventinė. Kelias į vienkiemį buvo užpustytas, tad automobilį paliko, ir abi moterys likusį kilometro ar pusantro atstumą turėjo įveikti bėgdamos per pusnis.
Priešpriešiais jos sutiko ateinantį vyriškį, kuris gėrė vienoje kompanijoje su abiem susikivirčijusiais vyrais. „Neikit ten be policijos, nes jums bus galas“, – teištarė Elenai tas vyras ir atitraukė ranką nuo kaklo, kur žiojėjo atvira žaizda. Elena, suteikusi jam pagalbą, liepė eiti į automobilį ir laukti jos pareinant su antru sužeistuoju. Netruko prisistatyti ir policija.
Namas buvo dviejų galų. Viename jų užsidaręs sėdėjo agresyviai nusiteikęs šio įvykio kaltininkas, kitame dejavo sužeistasis. „Narsuolis“ nesileido į jokias derybas. Pagaliau policininkui šiaip taip pavyko jį įkalbėti įleisti felčerę į pastatą, kad ši galėtų padėti sužeistam žmogui.
„Nebuvo labai drąsu vienai ten eiti, nes girto, peiliu besišvaistančio vyro elgesys buvo nenuspėjamas. Tačiau kitos išeities nebuvo. Turėjau gelbėti žmogų. Tvarstydama jį, vis girdėjau grasinančius raginimus paskubėti ir abiem nešdintis iš trobos lauk. Nukentėjusysis paeiti jau nebeįstengė, tad, užsidėjusi ant nugaros, šiaip taip jį išvilkau į lauką“, – apie nestokojančią pavojų savo darbo kasdienybę be jokio pasididžiavimo kalba pašnekovė.

IŠSIAUGINO PAMAINĄ
Elena, savo kolegių meiliai vadinama Elyte, ne vienai jų padėjo čia žengti pirmuosius žingsnius, mokė, negailėjo praktinių patarimų. Juk dirbdamas „greitojoje“ turi būti visų sričių specialistas. Tuo pačiu metu tu chirurgas ir traumatologas, ginekologas ir psichiatras. Medicinos felčeris turi nustatyti preliminarią diagnozę, kuri labai svarbi tolesniam gydymui.
Elytei už daug ką dėkinga ir šio skyriaus vyresnioji felčerė Ligita Juškienė. Taip jau likimas lėmė, kad Elytė ją globojo nuo pat gimimo. Pievėnuose, kur keletą metų ji dirbo, gyveno Ligitos seneliai. Gimus Ligitai, jos mama su naujagime kurį laiką gyveno pas savo tėvus. Nors ji ir pati puikiai susidorojo su motinos pareigomis, nes buvo akušerė, Elytė lankė naujagimę ir labai ja rūpinosi.
„Vėliau mama man pasakojo, kokia rūpestinga buvusi mano patronažinė sesutė, – sako Ligita. – Kai atėjau dirbti į „greitąją“, ir vėl prisireikė Elytės pagalbos – pas ją atlikau praktiką. Jaunas specialistes ji ypač globoja. O man ji – antroji mama“.
Ligita apie Elytę kalba kaip apie labai nuoširdų, gerą žmogų, optimistę, niekada nestokojančią humoro jausmo, su kuria visada linksma, kuri niekada nenusimena ir iš bet kokios, net ir labai sunkios situacijos sugeba rasti išeitį.

GALI DIRBTI TIK STIPRŪS ŽMONĖS
Tik dabar, kai Elena išėjo, kolegės pajuto, koks šiltas žmogus ji buvo. Sako, dabar čia jos labai trūksta. Viskuo ji dalindavosi su kitais. Niekada nepasakydavo, kad ne jos eilė, kad ji negali. Užkrėsdavo visus savo optimizmu, žavėjo jos mokėjimas pasijuokti iš savęs. O tai labai svarbu jų darbe, kai tenka dirbti ne tik dienomis, bet ir įtemptomis, varginančiomis naktimis.
„Kaip dažnai, stengdamasis visiems padėti, lieki nesuprastas. Ne laiku nusišypsojai – jau negerai, nenusišypsojai – ir vėl esi kaltas. Mūsų darbe būtų labai reikalingas psichologas, kuris padėtų atsipalaiduoti nuo įtampos“, – vienu balsu tvirtina felčerės.
Anot „greitosios“ moterų, dirbdamos čia ne vienus metus jos pastebėjusios kai kuriuos dėsningumus. Pavyzdžiui, tai, kad mirtingumui įtakos turi mėnulio fazės, kad atsitikus vienai nelaimei, tą pačią dieną lauk mažiausiai dar vienos. Jeigu iškvietė į eismo įvykį, žinok, kad jis nepaskutinis. Nepriklausomai nuo metų laiko prasidėjusios traumos užklumpa žmones tarsi epidemija.
„Dar šiais metais buvo toks atvejis, kai per parą teko konstatuoti net penkias mirtis. Norėdamos bent šiek tiek išsklaidyti slogią nuotaiką, „greitojoje“ užsidegėme žvakę“, – apie kasdienybę, daugiau kaip 30 metų lydėjusią jų kolegę, pasakoja medicinos felčerės.
Moterys tvirtina, kad šiame skyriuje gali dirbti tik stiprios dvasios žmonės, sugebantys atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo sunkaus ir didžiulės įtampos reikalaujančio darbo. Visoms čia dirbančioms moterims nesvetimas humoro jausmas. Anot jų, be šito čia neišgyventum, neištvertum tokioje aplinkoje.
„Į darbą grįžti tikriausiai nebenorėčiau, tik labai gaila skirtis su moterimis, kurių pasigesiu kiekvieną dieną“, – sako Elena.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Šilto ir šalto darbe patyrusi Elena Dimavičienė sako ant likimo nebepykstanti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto