Gimnazijos gimtadienio proga – nauja pažintis su profesoriumi Merkeliu Račkausku

Merkelis Račkauskas, jo anūkas Tomas Venclova, žentas Antanas Venclova prie M. Račkausko tėvų kapo
Luokės miestelio kapinėse. Epitafija ant antkapio: „Žyvata bėg, smertis gen, viečnastis lauk.“
Nuotr. iš Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus rinkinio

Pro paradines duris užėjus į Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją, gimnazistus, mokytojus, personalą bei visus svečius pasitinka pirmojo šios mokyklos direktoriaus M. Račkausko portretas. Šypsena, apvaliais akinukais, skrybėle pasipuošęs direktorius draugišku bet skvarbiu žvilgsniu lyg palydi praeinančiuosius, lyg palinki sėkmės.
Praėjusią savaitę minint gimnazijos 103-iąjį gimtadienį, jos bendruomenė turėjo galimybę ne tik prisiminti mokyklos istoriją, bet ir daugiau sužinoti apie M. Račkausko asmenybę.

Artimesnė pažintis su pirmuoju direktoriumi

Praėjusį penktadienį mokyklos 103-iąjį gimtadienį šventusi gimnazijos bendruomenė sulaukė svečių, kurių apsilankymas vienaip ar kitaip susijęs su pirmuoju Mažeikių progimnazijos, o vėliau – gimnazijos direktoriumi M. Račkausku.

Gimnazijoje trečius metus veikianti Humanitarų akademija ketvirtas gimnazijos klases lankančius mokinius pakvietė į susitikimą su Lietuvos istorijos instituto doktorantu Arnoldu Kazimierėnu. Iš Vilniaus atvykęs svečias auditorijai skaitė pranešimą „Merkelis Račkauskas kolegų ir studentų prisiminimuose“.
A. Kazimierėnas mažeikiškiams pasakojo, kad šiuo metu tyrinėja sovietmetį ir tai, kaip tuo laiku buvo kuriamas antikos vaizdinys. Todėl mokslininkui yra svarbios asmenybės, dirbusios klasikinės filologijos lauke.

„Merkelis Račkauskas – viena tokių asmenybių ir bene vienintelis profesorius klasikas, kuris dirbo ir tarpukariu, ir paskui jau sovietmečiu. Nes daugelis kitų arba emigravo, arba buvo ištremti“, – pasakojo doktorantas.

Bendrinės kalbos teko mokytis

M. Račkauskas gimė 1885 metais Akmenės rajone. Šiauliuose jis baigė gimnaziją. Ir dar mokydamasis šioje gimnazijoje pradėjo savo pedagoginę veiklą: mokė grafo Pliaterio vaikus

Tuo laiku, kai M. Račkauskas buvo gimnazistas, gimnazijose būdavo mokomasi labai daug kalbų – rusų, graikų, lotynų, vokiečių, prancūzų.
M. Račkausko prisiminimuose yra užfiksuota tai, kad gimnazistai bendrinės lietuvių kalbos nemokėjo ir kalbėdavo žemaitiškai. Tad tuo laiku, kai į Šiaulius atvyko garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, kitas garsus veikėjas Povilas Višinskis gimnazistams liepė eiti pas Jablonskį ir mokytis lietuvių kalbos.
A. Kazimierėno nuomone, galbūt tokia ankstyva pažintis su labai daug kalbų galėjo paskatinti M. Račkauską vėliau tapti kalbininku.

Mažeikiuose dirbo ketverius metus

Baigęs gimnaziją Šiauliuose M. Račkauskas išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti teisės.
Kita vertus, ten ilgai neužsibuvo – dėl sveikatos turėjo važiuoti mokytis į tokią šalį, miestą, kur būtų geresnis klimatas. Todėl išvyko į Ukrainą, į Odesą. Ten pradėjo studijuoti klasikines kalbas – graikų ir lotynų, o baigęs studijas dirbo Belgorodo bei Chersono gimnazijose. Ukrainoje jis vedė.
J. Jablonskis visą laiką Račkauską bandydavo prisikviesti grįžti dirbti į Lietuvą. Dažniausiai tam sutrukdydavo įvairios aplinkybės. Pavyzdžiui, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Galiausiai 1921 metais M. Račkauskas grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti Panevėžyje. Po poros metų, 1923-iaisiais, jis tapo Mažeikių progimnazijos, vėliau gimnazijos direktoriumi ir šias pareigas ėjo ketverius metus.
1927 metais M. Račkauskas išvyko dirbti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, dėstė lotynų kalbą. Kaune iki 1957 m. jis dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. Vėliau Vilniaus universitete taip pat dėstė lotynų kalbą. 1964 m. išėjo į pensiją.
Skaičiuojama, kad pedagoginį darbą M. Račkauskas dirbo 58 metus.

M. Račkausko charakteris

A. Kazimierėnas savo pranešime apie M. Račkauską panaudojo kadaise su šia asmenybe Vilniaus ir Kauno universitetuose dirbusių kelių jo kolegų bei buvusių studentų prisiminimus. Šiuos prisiminimus surinko ir 1985 m. parašytame diplominiame darbe publikavo Palmira Mikėnaitė.
Buvęs M. Račkausko studentas, rašytojas Julius Butėnas profesorių prisiminė dar nuo tų laikų, kai šis dirbo mokyklų inspektoriumi: „Kaip inspektorius buvo griežtas. Jo bijojo mokiniai, o dar labiau – mokytojai. Mokinius išbardavo, jeigu jie paklausti ko nors nemokėdavo.“

Merkelis Račkauskas. „Užrašai: dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje“.
Knygą, pasirodžiusią 2008 m.,
redagavo Tomas Venclova.

Tą patį atkartojo ir Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Janina Mažiulienė. Pasak jos, mokyklų direktoriams tekdavo gerai pasukti galvas, kaip suminkštinti inspektoriaus – „tikro siaubo iš ministerijos“ – širdį. Kalbėdama apie jį kaip universiteto dėstytoją, kolegą J. Mažiulienė pridūrė, kad kolektyve Račkauskas buvo santūrus, nesiveldavo į jokius pykčius, ateidavo į darbą vienas ir išeidavo vienas. Daug bendrauti darbovietėje nebuvo linkęs. Tačiau buvo šiek tiek tiesmukas žmogus ir ne visiems tai patiko.

Nors buvo ypač punktualus ir visur atvykdavo minutė į minutę, studentų už pavėlavimą nebardavo.
„Mes dažnai prieš lotynų kalbos paskaitas turėdavome karinio parengimo užsiėmimus dabartiniuose centriniuose universiteto rūmuose. Ateidavome dažniausiai pavėlavę, valgydami pakeliui nusipirktus pyragėlius su mėsa. Eidavome skersgatviais neskubėdami, koja už kojos. Profesorių pamatydavome iš tolo: stovi tarpdury ir laukia mūsų. Niekada dėl pavėlavimų nepykdavo. Mums, studentams, aišku, tai patiko“, – taip apie dėstytoją atsiliepė rašytojas Henrikas Čigriejus.

Albina Bataitytė prisiminė: „Profesorius nebuvo skrupulingas tais atvejais, kai studentai ko nors neatlikdavo namie. Bet jam ypač buvo svarbu, kad studentai būtų inteligentiški, turėtų kalbos jausmą.“

Mokslininkas ir dėstytojas

Pasak A. Kazimierėno, dauguma kolegų bei studentų M. Račkauską prisiminė kaip senosios kartos atstovą, kuris gerokai skyrėsi nuo jaunesnių savo kolegų.
J. Mažiulienė taip apibūdino M. Račkauską: „Jis buvo tikras senųjų laikų profesorius: išaiškina, išdėsto savo kursą, o ar studentai suprato, įsisavino, jam tai būdavo nesvarbu. Merkelį Račkauską visada miniu kaip labai įdomų žmogų ir puikų savo specialybės žinovą – praktiką. Teoretikas jis buvo ne kažin koks. Vertėjas – puikus.“

Tą patį pabrėžė ir profesorius Jonas Dumčius: „Daug gerų patarimų duodavo katedros posėdžiuose svarstant mokslinius darbus. Ypač antikinės literatūros vertimus. Turėjo labai gerą literatūrinę ir stilistinę nuojautą.“

Studentų prisiminimai apie M. Račkausko dėstytų paskaitų egzaminus – su linksma gaidele.
Anot jų, per egzaminus profesorius kartais nutaisydavo kuo rimčiausią veidą ir staiga pakeldavo reikalavimus. Bet egzaminai dažniausiai praeidavo pakiliai. Studentai jį atsiveždavo iš namų taksi. Ant egzaminatoriaus stalo visada būdavo gėlių, saldainių dėžutė. Nepaisant pakilusių reikalavimų, dėstytojas beveik visiems parašydavo penketus ir egzaminas baigdavosi.

Gintarė Adomaitytė knygų apžvalgoje „Prisiminimai: akimirkos ir amžinybė“ pateikia šią nuotrauką iš šeimos archyvo su prierašu: „Kauno universiteto bene paskutinioji laida“. (Kauno universitetas valdžios uždarytas 1950 m. – red. past.) Antroje eilėje trečias iš dešinės stovi profesorius Merkelis Račkauskas.

„Per egzaminus profesorius buvo labai tolerantiškas. Tuo metu galiojo labai griežti įstatymai: egzamino trejetas ir stipendijos nėra. Bet neprisimenu, kad Račkauskas per visą laiką būtų parašęs kam nors trejetą, nors kitas gal ir to trejeto nebuvo vertas. Netekus stipendijos, studento likimas būdavo tragiškas, nes ne vienam studentui stipendija buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Profesorius tai žinojo. Ir dėl tokio humanizmo grupėje buvo mylimas ir gerbiamas“, – pasakojo Petras Dabulevičius.
Prisiminimuose kartojasi pasakojimai apie tai, kad profesorius neskirdavo daug dėmesio diplominių darbų vadovavimui ir stengdavosi atsikratyti mažiau įdomių administracinių darbų.
Praktiškai visi M. Račkauską mini kaip nepaprastą humoro jausmą turėjusį žmogų. Juoktis, kad ir kas nutiktų, buvo jo įgimtas būdo bruožas.

M. Račkauskas prisimenamas kaip svetingas šeimininkas. Jis mėgdavo pas save kviesti žmones. Praktiškai kiekvieną vakarą pas jį būdavo svečių, jie atvykdavo vakarienės. Vakarai jo namuose būdavo įdomūs ir prabėgdavo labai greitai. Profesorius stengdavosi svečius užimti taip, kad jie nenuobodžiautų. Kita vertus, jis ir pats mėgdavo svečiuotis pas kitus žmones.

Apibūdino tik vieną asmenybės pusę

Senatvėje M. Račkauskas universitete nesutiko dėstyti dideliu krūviu. Galiausiai buvo nuspręsta jį išleisti į pensiją ir dėl to jis pyko.
„Savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Beveik visi sutinka su tuo, kad profesoriui buvo sunku susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimo būdu. Jis labai mylėjo žmones, mėgo bendrauti, mėgo studentų draugiją. O galiausiai, žengti tokį žingsnį jį galbūt galėjo pastūmėti ir tai, kad 83-iojo gimtadienio proga jo niekas neatėjo aplankyti, pasveikinti“, – kalbėjo pranešimą apie spalvingą, prieštaringą M. Račkausko asmenybę skaitęs Lietuvos istorijos instituto doktorantas A. Kazimierėnas.

Pasak pranešėjo, ne visi žmonės sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie profesorių. Vieni teigė negalintys pasakyti apie jį nieko gero. Kiti prisibijojo dalytis prisiminimais apie žmogų, kurio dukterys buvo ištekėjusios už Antano Venclovos, Petro Cvirkos – garsių sovietinių veikėjų.
„Todėl gali pasirodyti, šie prisiminimai nušviečia geresniąją Račkausko asmenybės pusę. Bet kad ir kaip būtų, prisiminimai yra be galo gyvi, vertingi ir leidžia pažvelgti giliai į praeitį.
Tai, ką pasakojau, yra tik viena Račkausko asmenybės dalis. Bet jis turėjo daug įvairių pusių“, – apibendrino pranešimo autorius.
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto