Parlamente Samantą (antra iš kairės) palaikė židikiškių delegacija. Nuotr. iš gimnazijos archyvo
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai ir mokytojai tris vasaras iš eilės dalyvavo ekspedicijose į Sibirą.
Šiemet gimnazijos delegacija buvo pakviesta į šalies Seime vykusį minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Praėjusiais metais ekspedicijoje dalyvavusi gimnazijos abiturientė Samanta Uikytė iš Parlamento tribūnos pasakė kalbą.
Turi gerą palydovą
Gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė pasakojo, kad Samanta praėjusiais metais drauge su bendraminčiu Modestu Inta ir dar keliais moksleiviais iš kitos gimnazijos dalyvavo ekspedicijoje į Krasnojarsko kraštą, todėl ir buvo pakviesta į Seimą pasidalyti savo įžvalgomis.
„Šiuo atveju Samanta Seime atstovavo ne tik mūsų gimnazijai, rajonui, bet ir daliai Lietuvos jaunimo“, – teigė gimnazijos vadovė.
R. Širvinkienė pasakojo, kad jų gimnazistai į ekspedicijas vyksta drauge su Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniais. Židikiškiai tose išvykose dalyvavo tris vasaras, tad Sibire apsilankė aštuoni gimnazijos moksleiviai. Ekspedicijoms vadovavo daugybės tokių išvykų dalyvis, puikiai tas vietas išstudijavęs mažeikiškis Gintautas Alekna.
Važiavo du kartus
Pasak R. Širvinskienės, tiek mokiniai, tiek mokytojai į šias ekspedicijas važiuoja noriai, atsakingai joms ruošiasi, nes tai ne pasivaikščiojimas po mišką – čia reikia ir ištvermės, fizinės jėgos, kantrybės, tam tikro dvasinio nusiteikimo.
„Jei nebūtų noro, važiuoti į tokį atšiaurų kraštą būtų sunku. Mūsų vaikams tai lyg kažkoks istorinis įamžinimas arba istorija „gyvai“. Jie patys prisiliečia prie to, ką žinojo teoriškai. Pasikalbėjus su vaikais, pamatai, kaip jie pasikeičia, nes tai palieka kažkokią žymę jų pasąmonėje. Toje atšiaurioje žemėje gimnazistai pamato lietuvių mokėjimą neprasti vilties, įsitikina, jog tremtiniai, kad ir žeminami, alinami, išlaikė tikėjimą, kad grįš gimtinėn, kad bus laisvė, kad bus tai, ką dabar turime. Tai yra didelė paskata pilietiškumui ir patriotiškumui. Vytautas Kekys ir Martynas Klemenis ekspedicijoje dalyvavo du kartus – kažkokia jėga traukia į Sibirą sugrįžti vėl“, – samprotavo gimnazijos vadovė.
Istoriją reikia žinoti
Prieš kalbėdama apie savo dalyvavimą kelionėje į Krasnojarsko kraštą, S. Uikytė pažymėjo, kad jaunimas, kurdamas savo šalies ateitį, turi pažinti jos kultūrą bei istoriją ir pasinaudojo Antikos išmintimi, kad „žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai“.
Vietoj senų, sukiužusių kryžių ar tvorų ekspedicijos dalyviai statė naujus.
„Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, prisimename vieną skaudžiausių Lietuvos puslapių – tremtį, kurią patyrė ne vieno mūsų seneliai ir proseneliai. Kokia laisvės kaina mokėta už savo krašto nepriklausomybę ir laisvę? Kiek prievarta išvežtų nekaltų žmonių taip ir nesugrįžo atgal į Lietuvą, mirė atšiauriuose Sibiro kampeliuose, su ilgesiu galvodami apie paliktą gimtinę?“ – retorinius klausimus Seimo salėje pateikė židikiškė.
Vyksta mokiniai ir mokytojai
Samanta pastebėjo, kad trėmimai jaunimui – tolima istorija, pateikiama filmuose ir atsiminimuose, o senesnių žmonių visa tai patirta.
„Ypatingas jausmas apima, kai turi galimybę apsilankyti ten, kur liko lietuvių kapai, kur įspausti atminties ženklai: jų statyti namai, mokyklos, gamyklos ir fabrikai“, – kalbėjo abiturientė.
Seimo nariams mergina pasakojo, kad Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai drauge su bendrijos „Lemtis“ atstovais keletą metų iš eilės per vasaros atostogas vyko į tremtinių gyventas vietas. Tarp grupės narių – gimnazistai ir mokytojai, keliaujantys įprasminti tautos atmintį tolimajame Sibire – tvarkyti kapus, statyti kryžius ir rinkti atsiminimus iš ten gyvenančių žmonių.
Praėjusiais metais į Krasnojarsko krašto kaimelius iš Židikų keliavo du gimnazistai ir du mokytojai. „Tada ir teko įsitikinti, kad girdėti – viena, o pamatyti ir pajausti – visai kas kita. Nueita daugybė kilometrų, klampota pažliugusiais keliais, brautasi pro brūzgynus, kur kažin ar žengė žmogaus koja“, – įspūdžiais dalijosi Samanta.
Jautėsi saugiai
S. Uikytė teigė, kad ekspedicijos dalyviai žinojo, kur ir kokiu tikslu jie vyksta, nes kelionės vadovas G. Alekna dar prieš ekspediciją skaitė paskaitas, rodė filmuotą medžiagą.
Per 14 dienų buvo aplankytos 21 tremtinių kapinės. Kiek galėdami ekspedicijos dalyviai jas tvarkė: trejos kapinės aptvertos nauja tvora, pastatyti penki maumedžio kryžiai – tegul jie liudija, kad lietuviai nepamiršo tų, kuriems nebuvo lemta sugrįžti į savo tėviškę.
„Mūsų tyliai sukalbėta malda gal ne vienai sielai bus palengvinimas, kad juos atsimena ir jaunoji karta“, – sakė mergina.
Su G. Alekna, daugiau nei penkiasdešimt kartų į tremties vietas vykusiu mažeikiškiu, moksleiviai jautėsi saugiai ir ramiai, visose trijose ekspedicijose židikiškius globojo „Lemties“ bendrijos narė Gražina Žukauskienė, turinti per dvidešimties ekspedicijų patirties.
„Niekada nepamiršiu matytų vaizdų, kaip antai, Orešnojės kaime ant kalno boluojantis baltas kryžius su mano paliktu tautiniu simboliu – juostele. Arba sunykusiame Priiskovaja kaime likusios nedidelės kapinaitės su trisdešimčia lietuviškų kapų ir mūsų pastatytu mediniu kryžiumi, saugančiu čia palaidotųjų ramybę…“ – įsitikinusi židikiškė.
Sutiko lietuvių
Kapinių vaizdus ekspedicijoje keitė sutiktų žmonių veidai, jų istorijos, likimai. Ne vienas sutiktas lietuvis savo tautiečius pavežė sunkiai išvažiuojamais taigos keliais.
Didelį įspūdį Samantai padarė susitikimas su tremtinių vaikais, kurie jau sunkiai surezga lietuvišką sakinį. Lankydamiesi Narvoje, židikiškiai pasisvečiavo tremtinės Danutės Danilaitės šeimoje. Moteris buvo ištremta vos kelerių metų, bet ji dar šiek tiek kalba lietuviškai…
Po ilgų kelionių nuo vienų prie kitų kapaviečių lietuviai jautė malonų nuovargį.
Anot Samantos, smagu sutikti tokių žmonių, kuriems ekspedicijos dalyviai buvo savi. Jie lietuvius globojo kaip močiutė vaikaičius, pasakojo apie tremties vietas.
„Mane labai sujaudino vieno sutikto ten gimusio tremtinio mintis: jis gimė čia, Sibire, bet širdyje yra tėvų žemė – Lietuva. Tada ir pagalvojau: kai kada mes, joje gyvenantys, neįvertiname to, ką turime – savo kalbos, papročių, tėvynės“, – samprotavo mergina.
Perkainoti vertybes
Tai, ką patyrė ekspedicijos metu, pakeitė Samantos požiūrį į gyvenimą bei jo vertybes. Grįžusi ji savo draugams pasakojo apie nuveiktus darbus, kelionės įspūdžius, išgyvenimus: visi ir žavėjosi, ir stebėjosi, ne vienas prasitarė, kad norėtų tai pamatyti ir patirti.
Mergina mano, jog tai, ką pamatė ir išgyveno ekspedicijoje, yra gyvoji istorija, turinti didžiulės prasmės.
„Didžiausius dėkingumo žodžius ir pagarbą šiandien tariu jums, tremtiniai, esantys ir jau išėję Anapilin, grįžę iš tolimos tremties ar gūdžioje taigoje atgulę amžino poilsio už laimę, dovanotą šiandienos kartoms“, – teigė židikiškė.
Samanta ragina Lietuvos jaunimą neprarasti tikėjimo ir nuolat perkainoti savo vertybes, nes kiekviena diena mums yra kaip gėrio, taikos ir ramybės dovana, gauta mainais už tūkstančių žmonių neišsipildžiusią svajonę.
Važiuotų ir vėl
Kalbėti iš tribūnos Seime – nėra paprastas ir lengvas reikalas. Sunkiausia Seime S. Uikytei buvo pati pradžia – trukdė didelis jaudulys.
„Kol ėjau į tribūną atrodė, kad mane tuoj ištiks šokas, bet kai pradėjau kalbėti, visa tai praėjo. Kalba buvo sutikta šiltai ir palankiai, tad manau, kad viskas buvo gerai“, – „Santarvei“ pasakojo židikiškė.
Kalbos tekstą kūrė, mintis dėliojo pati Samanta, paskui ją redagavo kartu su lietuvių kalbos mokytoja, tarėsi su gimnazijos vadovais.
Dabar, praėjus metams po ekspedicijos, abiturientė vėl neabejodama viską pakartotų – tai galimybė pamatyti kitokį kraštą, pasisemti daugiau istorijos žinių.
„Lengva tikrai nebuvo, bet noras patirti, pamatyti viską nugali. Viskas ten – labai įdomu, tad ir minčių, kad tik greičiau į namus, tikrai nekilo“, – tvirtino pašnekovė.
