Gimnazistės su savo filmuko heroje Juzefa Statkute.
Lietuvos visuomenėje vykstant diskusijoms apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, vertinant to meto įvykius, pavyzdžiui, holokaustą, vis dar nerandama bendro vardiklio.
Kol suaugusieji svarsto, ginčijasi, o neretai ir pykstasi, mažeikiškiai gimnazistai teigia, kad žinių bei informacijos apie skaudžius istorinius įvykius nėra per daug. Ir kuria šia tema filmukus.
Vyko video konkursas
Pernai – Europos kultūros paveldo metais, Mažeikių rajone buvo paskelbtas video konkursas „Mažeikių krašto kultūros paveldas“.
Norintieji jame dalyvauti buvo kviečiami pasidomėti mūsų krašto kultūros vertybėmis – jų istorijomis, legendomis ir panašiai. Visa tai kuo geriau pažinus, žmonės buvo kviečiami sukurti filmukus ir laimėti prizus.
Konkurse galėjo dalyvauti bendruomenės, įstaigos ir organizacijos, pavieniai kūrėjai, moksleivių grupės. Atskirai buvo vertinami moksleivių ir suaugusiųjų kūrybiniai darbai. Komisija, vertindama darbus, atsižvelgė į filmukų techninį lygį, meniškumą, originalumą, temos pateikimą, originalumą ir aktualumą, kompozicijos vientisumą.
Laimėtojai buvo paskelbti viename iš Europos paveldo dienoms skirtų renginių.
Gimnazisčių filmas tapo laimėtoju
Komisija įvertino penkis filmus ir skyrė prizines vietas.
Moksleivių grupėje nugalėtojomis paskelbtos filmuko „Atmintis. Pikelių žydai“ autorės – Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientės Lauryna Kaminskaitė ir Viltė Radavičiūtė.
Gimnazistės savo filmuke pakalbino pikeliškę Juzefą Statkutę. Tuomet, kai merginos bendravo su pikeliške, jai buvo 93 metai, tačiau moteris prisiminė ir papasakojo apie Pikelių praeitį, kai beveik 70 procentų miestelių gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Ji prisiminė Pikeliuose gyvenusių žydų pavardes, dalijosi prisiminimais apie tai, kur ir kokia šeima gyveno.
Pokalbis su amžininke
Viena iš filmuko apie Pikelių žydus autorių – V. Radavičiūtė „Santarvei“ pasakojo, kad anksčiau su savo klasės drauge Lauryna jos jau buvo įgyvendinusios įvairių projektų, susijusių su Mažeikių krašto istorija. Merginos buvo „susukusios“ filmuką apie Daubarių piliakalnius.
Todėl ir šį kartą, kai mokytojai Silva Paulauskienė ir Algirdas Vilkas pasiūlė temą apie Pikelių žydus, merginos nutarė drauge ją pagvildenti.
„Manau, kad yra dar daug istorijų, kurių seni žmonės nepapasakojo ir kurių niekas neišgirdo. Mūsų pašnekovė Juzefa Statkutė savo akimis regėjo tai, kas kadaise vyko Lietuvoje ir Pikeliuose, matė, kaip žydai gyveno ir kas juos ištiko. Kitaip tariant, mūsų pašnekovė buvo išsaugojusi gyvąją patirtį“, – sakė abiturientė.
Vertingas gyvas bendravimas
Dabar J. Statkutės nebėra tarp gyvųjų, tačiau gimnazistė šiltai prisiminė bendravimą su pikeliške.
Stebino tai, kad garbingo amžiaus sulaukusi pikeliškė puikiai prisiminė žydų pavardes, kas kuriame name gyveno.
Iš tų pasakojimų filmuko autorės susidarė vaizdą, kad žydų tautybės žmonės buvo veiklūs, draugiški, kad turėjo daug ir įvairių tradicijų ir labai jas puoselėjo.
„Apie holokaustą tikrai reikia žinoti ir tos informacijos negali būti per daug. Ypač vertingas yra gyvas bendravimas su žmonėmis, kurie matė, žino, prisimena. Vien informacija iš vadovėlių, lentelės su sunaikintų žydų, į Sibirą ištremtų žmonių skaičiais kai kam gal nieko nesako“, – kalbėjo V. Radavičiūtė.
Džiaugiasi, kad suspėjo
Ilgiausiai užtrukęs techninis darbas – filmuko apipavidalinimas, tačiau autorėms tas laikotarpis neprailgo.
Įdomiausiu kūrybos etapu V. Radavičiūtė įvardijo susitikimą su J. Statkute, pokalbį su ja.
Merginos šiam susitikimui ruošėsi, padedamos mokytojų, pasiruošė klausimus tam, kad nepamirštų paklausti svarbių dalykų. Be to, filmuko autorėms norėjosi, kad amžininkė papasakotų kuo įdomesnių jai įsiminusių dalykų.
Viltės Radavičiūtės (pirmoji iš kairės) ir Laurynos Kaminskaitės filmukas pripažintas konkurso laimėtoju. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nemažai klausimų gimnazistėms kilo ir pokalbio su pikeliške metu.
J. Statkutė Anapilin iškeliavo pernai. Filmuko autorės džiaugiasi, kad suspėjo su ja susitikti, pakalbinti apie istorinę praeitį, kad jos prisiminimai neliko neišgirsti.
Šį gimnazisčių sukurtą filmuką galima susirasti ir peržiūrėti tinklalapyje „Youtube“. Paieškos langelyje reikia įvesti užrašą: Pikelių miestelio žydai.
Filmavo pilietinę akciją
Kitas Merkelio Račkausko gimnazijos mokinys – antrokas Edgaras Narkus, irgi turėjo galimybę plačiau pasidomėti holokausto tema.
Vaikino atstovaujamos gimnazijos mokiniai, mokytojai kasmet rugsėjį, Lietuvos žydų genocido dieną, Mažeikių žydų kapinėse surengia pilietinę pamoką „Atmintis gyva“. Jos metu gimnazijos bendruomenės nariai prisimena, pagerbia gimnazijoje besimokiusių žydų tautybės mokinių bei joje dirbusių mokytojų atminimą.
Pernai Edgaras šį tradicinį pagerbimą filmavo. Vėliau peržiūrėjęs šią vaizdo medžiagą, pamanė, kad ji vertinga. Paskui mokytoja S. Paulauskienė rado informaciją apie skelbiamą konkursą „Žydų tautybės mokiniai mokyklose“.
„Pradėjome galvoti, kad viskas neblogai „rišasi“ – turime filmuotos medžiagos. Su mokytoja ėmėme rašyti filmukui scenarijų. Pagalvojome, kad trūkstamos informacijos galima paieškoti ir įdomiausią sudėti į filmuką“, – apie kūrybinį procesą pasakojo gimnazistas.
Svarbu ne tik žinoti, bet ir pajusti
„Laikas ir likimai“ – taip filmuką pavadino jo kūrėjai – E. Narkus, mokytojai S. Paulauskienė ir A. Vilkas bei du jo įgarsintojai – Ugnė Pušinskytė ir Algimantas Kozlovas.
Kaip pasakojo E. Narkus, filmuke yra akcentuojamas vieno gimnazijos mokinio – žydų tautybės Izraelio Lemperto likimas. Jis buvo vienas iš nedaugelio nuo pražūties išsigelbėjusių šios tautybės žmonių.
„Pasakodami apie I. Lempertą, parodėme ir kitų Merkelio Račkausko gimnazijos žydų mokinių bei mokytojų likimus. Kurdamas šį filmuką, skaitydamas archyvinę medžiagą, įvairius pasakojimus, žiūrėdamas nuotraukas, vaizdo medžiagą, ne tik sužinojau, bet ir pajutau. O tai juk ir yra svarbiausia“, – pasakojo pašnekovas.
Buvo įdomu fiksuoti emocijas
Minėtą vaizdo filmą mažeikiškiai viešai ir platesnei auditorijai parodys sausio 25 dieną Ariogaloje. Ten vyks respublikinė konferencija Tarptautinei holokausto dienai paminėti.
„Perskaičiau, kad vienoje gimnazijos klasėje buvo žydaitė, kurią daugelis klasės vaikinų buvo įsimylėję. Prasidėjus holokaustui vienas bendraklasis ją sušaudė už tai, kad ji atsisakė su juo bendrauti“, – apie tai, kaip greitai gyvenime viskas gali pasikeisti, kalbėjo E. Narkus.
Įdomiausia jam buvo filmuoti savo klasės draugus, dalyvavusius pilietinėje akcijoje.
„Lankydami kapines žydai ant kapų nededa nei gėlių, nei žvakių. Mes, gimnazistai, kasmet ant akmenukų surašome nukankintų savo mokyklos žydų tautybės mokinių bei mokytojų vardus ir tuos akmenukus sudedame prie paminklo, ant bendro nukankintųjų kapo. Man buvo įdomu fiksuoti savo klasės draugų emocijas ir stebėti, kaip jie visa tai supranta“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.
Tiriamoji veikla – paveikesnė
Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos mokytoja S. Paulauskienė sako, kad yra įvairių būdų sudominti jaunus žmones istorija, skaudžiais jos įvykiais.
Kaip vieną geriausių ir paveikiausių būdų ji įvardijo tiriamąją veiklą.
„Kai tu pats iš nuotraukų gabaliukų, prisiminimų, papasakotų įvykių susidėlioji, kas ir kaip buvo, yra kitaip, nei visa tai tiesiog perskaityti vadovėlyje. Mes, dirbdami žydų tematika, pasirinkome būtent video filmų kūrimą. Kurdami mokiniai įsigyvena į temą, įsijaučia“, – kalbėjo mokytoja.
Pasak jos, tyrinėdami istoriją mokiniai pamato, kad tuose įvykiuose buvo visokių spalvų – ne vien tik juoda ar balta.
Ji pastebi, kad mokinius labai jaudina pačių gimnazistų tarpusavio santykiai, bendravimas iki karo ir prasidėjus karui.
„Tikrai ne visi įsijaučia į temą. Yra dalis mokinių, kuriems užtenka tik paskaityti. Bet pastebiu: kai mokiniai patys padaro darbą, tada pamato prasmę“, – apibendrino pedagogė.
