Gimtosios kalbos galia

Dažnai prisimename, kaip mokėmės skaityti, daugybos lentelę, sudėti ar atimti, pažinti valandas ir daugybę kitų dalykų, kurie vėliau gyvenime tampa tokie įprasti, kad net užmirštame, kiek kadaise reikėjo įdėti pastangų mokantis. Tik retai prisimename, kaip ir kada išmokome kalbėti. Nebent kai kuriuos žodžius, kurių nesisekė ištarti. Jau daug vėliau išgirstame sąvokas, kad kalba yra gimtoji ir negimtoji, valstybinė, bendrinė. Kitaip tariant, gilėja supratimas apie savąją kalbą, kurią vadiname gimtąja, motinos ir panašiai.
Ji, toji išmokta iš artimųjų kalba, tampa neatskiriamu žmogaus mąstymo pagrindu. Ir galima gyventi atskirtam nuo savo giminės ir gimtinės, bet į atmintį įaugę žodžiai bus suprantami net ir po daug metų. O su jų reikšme iškils iš pasąmonės ir nemažai vaizdinių.
Svetimame, kokį laikau Žemaitiją, krašte išgyvenau dvigubai ilgiau nei gimtajame Marijampolės (senesnieji vartojo Starpolės ar Strapolės pavadinimą) rajone, bet kai dukra atsiuntė internete rastą eilėraštį, nė vienas žodis nekėlė neaiškumų, nors, spėju, tekstas parašytas ne kapsų, o veikiau zanavykų patarme.
Drįstu tą eilėraštį cituoti, tikėdamasi, kad tas, kas pareikš autorystės teises, nesibylinės teisme, nes manau, kad tai, kas paskelbta viešai, yra kaip ir tautosaka – priklauso visiems. Tik šiais laikais nereikia, kad šimtmečių šimtmečiais iš lūpų į lūpas būtų perduodama žmonių kūryba.

Tik nesakykit, jog Šešupė jums
ne upė,
Kad suvalkietis jums jau
ne žmogus.
Geriau meiliai prie zelikio
sutūpę,
Ant jo išsidžiovinkit pantaplius.

Neporinkite mums, kad jūs
plėškės nematėt.
Vogelio rankoje neteko jums
turėt,
Kad jums į ranką neįdūrė dratas,
Neteko stuboje nėkart gulėt.


Kad jūsų žiurkšte nespindėjo
klemerukas,
Kad nedegė su blynais skarvada,
Kad nežavėjo jūsų sielos
uzarukas,
Neapsisukdavo nuo gladijų
galva.


Paimdavot matiką, vėl ištarę: „Aisu“,
Pro kurkes ir kitus bailius
paukščius,
Palikę tvarte kanabėką baisų
Eilinį kartą vėl į runkelius ir
į barščius.


Močiutė ne be reikalo kartojo:
„Kap pasiklosi, tep, vaikeli,
teks gulėt.“
Nepavojingi suvalkiečiai
broliai,
Tik reikia mūsiškai išmokt
kalbėt.

O tas suvalkietiškas žodynas mane nukelia į tuos laikus, kai net nebuvo galvota apie kokias nors filologines sąvokas, lyginimus ir aiškinimus.
Tolimoj vaikystėj bent jau mano kaimo žmonėms Kaliningrado sritis buvo Vokietija, o karo metais mamos vos nenušovė prūsas, bet ne vokietis, tikras, atėjęs iš šalies, kurios sostinė – Berlynas. Beje, į tą jų įvardijamą Vokietiją dar prieš 60-tuosius nemažai žmonių važiuodavo šienauti.
Dar Chruščiovo laikais, kai Lietuvoje visos pievos priklausė kolūkiams (tikriau – kolchozams), o žmonėms tebūdavo paskiriami prasti, nežolingi pakraštėliai, krūmynai ar šlapios dirvos ploteliai. Tame krašte buvo daug nedirbamų, sodriai prižėlusių sodybų bei niekieno nešienaujamų pievų.
Vyrai išvažiuodavo savaitei ar dviem, ten šienaudavo, ten išdžiovindavo šieną, o vėliau su arkliu (laimingieji, kuriems pasisekdavo susirasti mašiną – kuzovą) parsigabendavo pašarą. Įveikti apie pusantro šimto kilometrų įmanoma ir arkliuku, tegul ir traukiančiu pilną vežimą. Ir dabar prieš akis iškyla žmogutis, keliaujantis iš anos pusės, jau pasiekęs Puskelnius, apie 6 kilometrus už Marijampolės, senuoju Kauno plentu. Sėdėdamas ant prikrauto vežimo ramiai užkandžiauja: ant keturkampės duonos (ją kažkodėl vadinome formine) pjauna ir deda gabalėlius margarino. Arkliukas neskuba, jau įveikė didžiąją kelio dalį. Per valandą plentu pravažiuoja gal viena mašina, o kartais – nė vienos. Tad ir kaukši namo asfalto viduriu neskubėdami…
Beje, Suvalkijoje iš tiesų gausiai derėdavo vyšnios. Augo jos ant aukštų, turbūt tris, o gal ir daugiau metrų siekiančių medžių. Kaime vargu ar jas kas sodindavo: peraugusius medžius nupjaudavo, o kiek sustiprėjusias atžalas palikdavo.
Vyšnios buvo vienos iš brangesnių uogų. Prasidėjus vasarai reta kuri šeimininkė neprisidurdavo rublio už vaisius ar uogas: serbentus, agrastus, miške prisirinktas avietes, mėlynes, girtuokles, vėliau bruknes, spanguoles. Bet vyšnios… Taip ir suraudonuodavo rugpjūčio turguje aksomo tamsumu, šviesesniais atspalviais ragažės, kibirai.
Ir laukdavai parvažiuojančios mamos, kad papasakotų, kaip sekėsi: ar gerai, ar greitai pirko. Juk iš vakaro teko karstytis po liaunas vyšnių šakas, siekti pačių gražiausių uogų ant viršūnės. Į tą linguojantį medį tekdavo lipti mums, vaikams.
Vienais metais Marijampolės turguje rusės, atvažiavusios iš Kaliningrado srities, daug pigiau pardavinėjo vyšnias nei mūsų kaimietės. Taigi tą rugpjūtį atsirado konkurentės, iš kurių pirkdavo ne po litrą, kelis, o iš karto – visą kibirą, nes pigiau.
Mūsų pardavėjos jų klausinėjo, kodėl taip pigiai parduodančios. Juk vien suskinti uogas šitoks vargas! „Koks čia vargas! Pasipjovei medį ir skink“, – pusiau rusiškai, su vienu kitu lietuvišku žodžiu atsakydavo pardavėjos smalsuolėms. Tokį žodį ir vartojo: pasipjovei. Taigi, pasirodo, niekas ten nevargo besikarstydami po medžius. Medį nupjauna, nuskina uogas ir palieka, eina prie kito arba į kitą sodybą. O ten tuščių sodybų netrūko…
„Žinoma, nei sodinti, nei prižiūrėti. Taip ir elgiasi, kai ne savo“, – apibendrindavo pasakotojos ne šeimininkišką, o vienadienį požiūrį į turtą.
Bet pradėjau apie kalbą. Mano kartos žmonėms ne taip jau sunku buvo suprasti ir Kristijono Donelaičio „Metus“. Meluočiau sakydama, kad buvome kitokie, kad žavėjomės tekstu, kai mokytojai sakydavo: koks prasmingas, gražus kūrinys. Sėdėdavome ir mintyse prieštaraudavome: anoks čia grožis. Dar nežinojome, kad iki kūrinių reikia priaugti. Bet didesnių rūpesčių senų laikų autoriaus žodynas nekėlė, nes daugelis žodžių skambėjo mūsų tėvų kasdienėje kalboje.
Užtat kas ta „šiška“ iš Baranausko „Anykščių šilelio“, tikrai ne visi atspėdavome (žodynėlių tada vadovėly niekas nepateikdavo). Lygiai taip pat šeštoje klasėje nesupratau Lazdynų Pelėdos sakinio: „Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi.“ Jei „brėško“, tai kodėl tamsiau? Ir jau žinodama nemažai žemaitiškų ir bendrinės kalbos ar savos tarmės skirtumų, pagalvodavau: kaip į šonkaulį galima sukrėsti tešlą ir iškepti vėdarą? Jei mano tarmėje griobas yra šonkaulis, kaulas, o žemaičiui – žarna… Bet išgyvenus daug metų tarp kitatarmių ir turint šiokį tokį filologinį išsilavinimą gali pajusti su niekuo nesupainiojamą Romualdo Granausko sakinį, lėtą tarmės tėkmę…
Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Ar ją minėsime prisimindami nelengvą lietuvių kalbos istorijos kelią, cituodami Mikalojų Daukšą, remdamiesi Jonu Jablonskiu, ar prisimindami tą kalbą, kuria mus tėvai išleido bendrauti su kitais, manau, turime apie ką pamąstyti dabar, kai vienas su kitu rečiau bendraujame gyvu žodžiu.
Roma ŽILINSKIENĖ

One Reply to “Gimtosios kalbos galia”

  1. Ramune parašė:

    Gražus straipsnis. Tarsi po daugelio metų ragautum vaikystės saldainius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto