Gintautas Alekna: „Po laiko, praleisto Sibire, turėčiau turėti tremtinio statusą“

Gintautui Aleknai garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteikė Kultūros ministras Šarūnas Birutis. Dainiaus LABUČIO nuotr.

Antradienį teleoperatoriui, fotografui, bendrijos „Lemtis“ nariui, ekspedicijų į lietuvių tremties vietas organizatoriui bei vadovui Gintautui Aleknai įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Su mažeikiškiu kalbėjomės apie jo atliekamo darbo prasmę, sutiktus žmones ir ateities planus.

Tema nesvetima nuo vaikystės

Savo pasakojimą apie impulsus, įkvėpusius domėtis į Sibiro platybes ištremtų lietuvių gyvenimais, ten išlikusiais jų kapais, pašnekovas pradėjo savo vaikystės prisiminimais.
Tarp tremtinių augusiam vaikui temos apie tremtį buvo savos.
„Buvau dar vaikas, kai iš Sibiro grįžo tetos. Lietuvoje tuomet žiemos būdavo rimtos: šalta, sniego iki kelių, trobelių langai užšalę, užpustytos jų durys. Viena teta sugrįžo žiemą. Girdėdavau suaugusiuosius kalbantis apie tai, jog čia, Lietuvoje, nešalta, o Sibire koks šaltis… Ir pagalvodavau apie tai, kaip ten yra, kaip ten žmonės gyvena, jeigu man, vaikui, jau ir čia atrodo šalta“, – pasakojo G. Alekna.

Pirmoji ekspedicija – atsitiktinė

Tai, kad išvyko į pirmąją ekspediciją į Sibirą, pašnekovas pavadino atsitiktinumu.
1989 metais buvo organizuojama ekspedicija į Sibirą, kurios idėją subrandino ir įgyvendino keletas žmonių: dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dabartinis kultūros ministras Šarūnas Birutis, anuometinis darbo ir poilsio stovyklų štabo vadas Arvydas Kalėda.
Mažeikiai 1989 metais jau turėjo vietinę televiziją, kurią G. Alekna įkūrė ir kurioje dirbo.
„Filmavau mieste vykusį renginį ir vienas iš ekspedicijos organizatorių, pamatęs, kad čia, kažkokiuose Mažeikiuose, kažkoks operatorius laksto su kamera, nusistebėjo – kaip čia taip. Anuomet buvo įprasta, kad filmuodavo tik respublikinė televizija. Taigi jis vietinių mažeikiškių paklausė, gal tas operatorius mėgsta turistauti, o daugelis mane pažinojo kaip aktyvų turistą“, – prisiminė pašnekovas.
Taip mažeikiškis gavo pasiūlymą važiuoti filmuoti moksleivių ekspedicijos į Irkutską.
Pažintis su moksleivius lydėjusiais vadovais, keliautojais turėjo įtakos tolimesnėms ekspedicijoms.

Jaunimui ekspedicijos – į naudą

Pokalbis su G. Alekna pasisuko apie jaunimą ir apie tai, kokios įtakos jiems turi ekspedicijos į Sibirą. O ta įtaka, anot pašnekovo, yra didžiulė. Jeigu iki ekspedicijų jaunimas skeptiškai žiūri į savo krašto istoriją, žmonių, kovojusių už Lietuvos laisvę bei nukentėjusių nuo sovietinių represijų, likimus, tai po ekspedicijų jų mąstymas pasikeičia.
„Įsiminė pirmoji ekspedicija, į kurią vykome su daugiau nei 50 jaunuolių. Ėmėme iš jų interviu prieš išvykstant į Sibirą ir po ekspedicijos. Vaikus buvo sunku atpažinti: kitokios mintys ir požiūriai, jie visai kitaip kalbėjo ir vertino. Per mėnesį jie tiesiog akyse užaugo, subrendo“, – sakė G. Alekna.
Nuo pirmųjų ekspedicijų mažeikiškis matė, kaip su jaunimu bendraudavo vadovai, kokias vertybes jiems stengdavosi įskiepyti. Vėliau – nuo 2006 iki 2014 metų – jam pačiam teko vadovauti projekto „Misija: Sibiras“ dalyviams. Ir dabar pašnekovas sako, kad jeigu tik atsiranda galimybių, į tokias keliones stengiasi pasiimti vyresniųjų klasių moksleivių, nes pamatęs, kaip ten žmonės gyveno, supranti, ką turi dabar.

Trukdo biurokratija

Nors dauguma jaunimo mėgsta keliauti, labai svarbus aspektas, nulemiantis jų galimybes dalyvauti ekspedicijose, yra ir fizinis pasirengimas.
Pasak pašnekovo, ekspedicija ekspedicijai nelygu, tai priklauso nuo pasirenkamų aplankyti rajonų.
Dabartiniai vyresniųjų klasių mokiniai jau yra suaugę žmonės ir, jeigu jie normaliai užauginti, fiziškai pasirengę, gali ištverti išbandymus Sibiru. Juolab kad kai kelionei renkama didesnė jaunuolių grupė, organizuojami bandomieji žygiai, kuriuose organizatoriai patikrina pretendentų ištvermę.
„Bet šiaip jaunimas yra labai imlus informacijai, todėl aš linkęs visada vežtis moksleivius. Tik tiek, jeigu ketinama vežtis į ekspediciją nepilnamečius, yra daugiau keblumų tvarkant reikalingus dokumentus. Būtent dėl šios priežasties organizatoriai nelabai nori, kad ekspedicijose dalyvautų moksleiviai“, – paaiškino patyręs keliautojas.

Įspūdį palieka skirtingi dalykai

Pasak pašnekovo, jaunimui didžiausią įspūdį Sibire įprastai padaro ne kryžiai, ne kapinės – vienokį ar kitokį emocinį krūvį jie gauna pamatę, kaip toli nuo tėvynės palaidota daugybė žmonių.
Kitas aspektas – jaunuolius paveikia purvynas, po kapines laisvai vaikščiojantys gyvuliai. Tada jie ima kalbėti apie tai, kaip pas mus Lietuvoje gerai, kaip viskas tvarkinga.

Prie tremtinių kapų nykimo prisideda ne tik laikas, gamta ir jos stichijos, bet neretai ir žmonės, neišmanantys kaip juos tvarkyti, tačiau vis tiek bandantys tai padaryti. Gintauto ALEKNOS nuotr.

Tuo tarpu pačiam pašnekovui Rusija įspūdžio nepaliko ir nenustebino. Lankęsis joje dar iki pirmosios ekspedicijos, tarnavęs Rusijos armijoje mažeikiškis visko buvo matęs.
„Tačiau pirmosios ekspedicijos metu dirbome Irkutsko srityje, į kurią buvo ištremta daugiausia žmonių. Tad savaime suprantama, kad ten buvo vienos didžiausių kapinių. Įspūdį padarė daugybė vienoje vietoje stovinčių medinių kryžių. Lietuvoje nieko panašaus nebuvau matęs. Maumedinių, masyvių kryžių jūra atrodė įspūdingai“, – prisiminimais pasidalijo G. Alekna.

Esama nemažai problemų

Tik vėliau pašnekovui ir jo bendraminčiams susiformavo noras, poreikis kažką padaryti dėl to, kad tolimame, svetimame krašte išlikę kryžiai, lietuvių pėdsakai kažkaip būtų išsaugoti.
„Kai kas iš bendraminčių ekspedicijų dalyvių pradėjo braižyti kryžių brėžinius su išmatavimais, su papuošimų detalėmis. Pradėjome suprasti, kad ten yra likęs labai svarbus mūsų tautos kultūrinis palikimas. Tik apmaudu, kad niekas, išskyrus mus, entuziastus, nesiėmė to palikimo fiksuoti“, – kalbėjo keliautojas.
G. Alekna pridūrė: niekaip neišsprendžiami ekspedicijų finansavimo klausimai. Išeina taip, kad ekspedicijų metu daromi geri darbai, tačiau keliautojai juos tarsi daro dėl savęs.
Žalos Sibire esančiam kultūriniam palikimui padaro ir nemokšiški kapų tvarkytojai – į Sibirą važiuoti, siekiant tvarkyti kapus, leidžiama bet kam. Nėra ir metodikos, ką su ten išlikusiais kryžiais galima daryti, o ko ne.

Kartais nepavyksta pasiekti

Nors didelių planų keliautojas ir bendraminčiai iš bendrijos „Lemtis“ turi daug, viską lemia finansinės galimybės. Kelionių, kapų, baigiančių nugriūti lietuvių statytų paminklų sutvarkymo išlaidos yra didžiulės, o būtinų nuveikti darbų – daug.
G. Alekna yra aplankęs apie 85 proc. žinomų lietuvių tremties ir kalinimo vietovių Sibire ir europinėje Rusijos dalyje.
„Beveik visose srityse esu buvęs, tačiau vis tik Jakutijoje, Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte dar yra nemažai vietų, kurių pasiekti nepavyko. Būna, kad aplink tas norimas pasiekti vietas vaikštai, tačiau iki jų nusigauti nepavyksta. Problema ta, kad į taigą vienas, be ginklo, nenueisi, nes ten yra meškų, vilkų. Technikos, su kuria būtų galima pravažiuoti bekelėmis, irgi labai sunku rasti. Tad žinomų, bet nepasiektų vietų dar yra apie 10–15 procentų“, – pasakojo pašnekovas.

Planuoja parodą Mažeikiuose

Tą dieną, kai mažeikiškiui buvo įteiktas garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Kultūros ministerijoje buvo atidaryta nedidelė jo fotografijų paroda.
Nuotraukas pašnekovas pavadino būdu pasidalinti su visuomene tuo, ką pamato ir užfiksuoja ekspedicijose.
Ateityje naujausias G. Aleknos nuotraukas, nufotografuotas tolimajame Sibire, pamatyti turės galimybę ir mažeikiškiai. Parodai buvo atspausdintos 55 didelio formato nuotraukos.
„Renkantis nuotraukas parodai, vienas pagrindinių akcentų buvo tai, kad jos būtų iš naujausių ekspedicijų. Aišku, akcentas buvo techninė kokybė. O kalbant apie nuotraukų siužetus, tai parodoje bus galima pamatyti visko – kapinių, kryžių, kaukolių. Taip pat gamtos ir Sibiro kaimų vaizdų. Tiesa, visas nuotraukas jungia tai, kad yra visko po truputį, kad jos yra iš tų vietų, kuriose gyveno lietuviai“, – apibendrino autorius.
G. Aleknos ateities planuose – tremtinių portretų paroda. Iš šių nuotraukų žvelgia įvairūs veidai: ir liūdni, ir susimąstę, ir nuskurę, ir pavargę, ir besišypsantys.

Gyvena pagal Krasnojarsko laiką

Pašnekovas sako, kad jeigu suskaičiuotų visą Sibire praleistą laiką, susidarytų treji metai.
„Turėčiau gauti tremtinio statusą, – juokavo G. Alekna ir pridūrė, kad tos kelionės nepraėjo be pasekmių. – Sveikatos prasme, jeigu būčiau ten išbuvęs trejus metus iš karto, nebūtų taip bjauru. Tas nuvažiavimas, parvažiavimas ir vėl nuvažiavimas parvažiavimas, ta laiko kaita išderino visus mano biologinius ritmus. Kol buvau jaunesnis, pasekmių nejausdavau. Dabar jaučiu ir įtariu, kad tai, jog kas rytą neišvengiamai atsibundu ketvirtą ar penktą valandą ryto, yra susiję su Sibiru. Gyvenu pagal Krasnojarsko laiką.“

Lietuvoje neliko tokių tiltų, kokių dar galima pamatyti Sibire. Gintauto ALEKNOS nuotr.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto