Po paros paieškų Virvytės upėje rasta nuskendusi ketverių metukų Viktorija Stancevičiūtė. Mergaitės motina vaiko pasigedo tik išsipagiriojusi. 
ALKOHOLIS UŽTEMDĖ ATMINTĮ
Pirmadienį prieš vidurdienį į rajono Policijos komisariatą kreipėsi 39erių metų Gyvolių kaimo gyventoja Drąsutė Stancevičienė ir pranešė, kad apie trečią valandą ryto dingo jos ketverių metukų dukra Viktorija.
Motina pasakojo, kad su 36erių metų savo draugu Andriumi Pargausku iš Uogiškių kaimo bei dukra sekmadienio vakarą viešėjo Viekšniuose. Nors kompanija raginusi pasilikti nakvoti, moteris užsispyrusi eiti namo, esą baiminosi, kad liks nemelžta karvė.
„Apklausiama moteris atsiminė tik tiek, kad perėjo „beždžionių tiltą“ ir „nulūžo“ Užventės miškelyje. Atsibudusi vaiko nepasigedo ir patraukė tiesiai namo. Pamačiusi, kad dukros namuose nėra, pagalbon pasitelkė dar vieną moterį ir išėjo jos ieškoti. Neradusios vėliau kreipėsi į policiją“, – sakė Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojas Saulius Rumša.
Pradėjus tyrimą, į policiją antradienio rytą buvo pristatytas moters sugėrovas, kuris tvirtino nieko negalįs paaiškinti.
„Jis važiavęs dviračiu, kelis kartus griuvęs. Šukuodami vietovę, vėliau iš tiesų radome griuvimo vietą, ją žymėjo išbarstytos cigaretės bei žiebtuvėlis.
Tačiau kur tuo metu buvo vaikas, anksčiau už vagystes teistas vyriškis ginasi nežinąs: „Nieko nežinau, nieko neatsimenu, nes buvau labai girtas“. Tą patį kartoja ir mergaitės motina“, – pasakojo S. Rumša.
PRADINĖ PAIEŠKA – BE REZULTATŲ
Į mergaitės paiešką įsijungė apie penkiasdešimt policijos pareigūnų, jiems į pagalbą atvyko keturi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Mažeikių bei Skuodo užkardų kinologai su tarnybiniais šunimis.
Pareigūnai iki vakaro šukavo visą kelią nuo „beždžionių tilto“ iki tilto per Virvytę.
„Aplankėme visus šiose apylinkėse esančius vienkiemius, klausinėjome gyventojų, tačiau pastangos buvo bergždžios. Žinojome, kad mergaitė šiuo keliu jau yra ėjusi ne kartą, o ir pasiklysti praktiškai čia nebuvo kur: miškas nelabai didelis, už jo plyti laukai. Pirmadienį kvietėme į pagalbą ir pasieniečių sraigtasparnį, tačiau dėl pliūptelėjusio lietaus jis padėti negalėjo“, – sakė paieškos operacijai vadovavęs nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Mindaugas Jaremčiukas.
Moters pėdsakai buvo rasti keliose vietose, tačiau jie ir vėl dingdavo.
„Labai sunku buvo ieškoti, kadangi moteriškė nežinojo, kurion pusėn ji traukė, kur miegojo. Turėjome mergaitės drabužiukus, pagal kuriuos šunys bandė atsekti jos buvimo vietą, tačiau to padaryti nepavyko. Liko tik šukuoti visas Ventos bei Virvytės pakrantes ir aplinkinius miškelius“, – sakė Mažeikių užkardos kinologas Tomas Taurinskas.
Anot jo, šuo dingusio žmogaus pėdsakus gali užuosti dažniausiai tik iki paros, ir tai priklausomai nuo oro sąlygų. O pirmadienį oro sąlygos buvo ypač nepalankios (smarkiai lijo, – V.S.), todėl Rofo galimybės rasti pėdsakus buvo minimalios.
VANDUO IŠKĖLĖ KŪNELĮ
Antradienį devintą valandą paieškos buvo atnaujintos. Į jas įsijungė policijos pareigūnai, į dangų pakilo pasieniečių sraigtasparnis „Colibri“, kuris pusantros valandos suko ratus virš vietovės, tačiau nieko nerado. Atvyko ir mažeikiškiai ugniagesiai bei Telšių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos narai.
„Planavome, kad penkioliktą valandą šią paieškos grupę pakeis Krašto apsaugos savanorių pajėgų vyrai bei Telšių policijos komisariato pareigūnai, – sakė M. Jaremčiukas. – Tačiau papildomų paieškų neprireikė: likus penkiolikai minučių iki vidurdienio, mergaitė rasta nuskendusi Virvytėje, šalia poilsio stovyklos“.
„Mes Ventos upę naršėme valtimi, naudodami kobinį ir gelbėjimo virvę su kabliu, tuo tarpu telšiškiai narai perėjo abiejų upių vagas. Benaršydami Virvytę jie, matyt, sujudino vandenį, ir mergaitės kūnas iškilo į paviršių prie pat tilto šalia didelio akmens“, – pasakojo mažeikiškiai ugniagesiai.
Pasak M. Jaremčiuko, pirminiais duomenimis, išorinių smurto žymių ant mergaitės kūno nerasta, tačiau tai dar turi patvirtinti teismo medicinos ekspertai. Kol kas labiausiai tikėtina versija, kad mergaitė paliko miegančią motiną ir pati bandė eiti namo, bet tamsoje atklydo prie upės ir įkrito į vandenį.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mergaitės paieškos. Gavus ekspertų išvadas, jis gali būti perkvalifikuotas.
RIBĄ SUNKU NUSTATYTI
Mažeikių rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Liudvika Lapienė „Santarvei“ sakė, kad į jų skyriaus akiratį ši moteris pateko 2003iaisiais metais dėl girtavimo ir vaiko nepriežiūros.
„Pradėjus stebėti šią šeimą, ji susitvarkė: dvejus metus apie moterį skundų gauta nebuvo, patikrinimai parodė, kad mergaitė prižiūrima, namuose buvo tvarkinga. Tačiau šiais metais jau porą kartų moteris buvo dingusi iš namų, todėl socialinės darbuotojos vėl lankėsi šeimoje. Bet buvo švaru, mergaitė prižiūrėta“, – pasakojo vedėja.
Anot L. Lapienės, šią šeimą stebėjo ir seniūnijos bei VšĮ „Dr. A. Biržiškos sveikatos namai“ darbuotojos, tačiau konstatuota, kad padėtis nėra bloga: nors šeima gyveno iš pašalpų, namuose prabangos nebuvo, tačiau tvarka buvo normali.
„Kol moteris nebuvo susidėjusi su Uogiškių kaimo vienkiemyje gyvenančiu Pargausku, tol ji gyveno tvarkingai. Mergaitė visur būdavo su mama, nuo jos niekur nesitraukė. Lankydavomės tiek jos pačios namuose, tiek ir pas Pargauską Uogiškėse, kur motina su dukra kartais apsistodavo, ir negalėjome pasakyti, kad mergaitė būtų buvusi palikta likimo valiai“, – sakė Viekšnių seniūnas Aldonis Eselinas.
Pasak seniūno, sunku nustatyti, kada vaiką dar galima palikti šeimoje, kada jį jau reikia priimti į valstybės glėbį.
„Šią kritinę ribą labai sunku pastebėti, tektų prie kiekvienos problemiškos šeimos pristatyti prižiūrėtoją, kuris, tik ilgai ją stebėjęs, galėtų tai nuspręsti. Šiuo atveju mes manėme, kad mergaitei vis dėlto geriausia dar būti šeimoje“, – sakė seniūnas.
D. Stancevičienė turi dar vieną dukrą, kuriai dabar septyniolika metų. Ji gyvena kitame kaime su tėvu.
BE STIKLIUKO IŠTVERDAVO DAUGIAUSIA MĖNESĮ
Jau pirmasis Gyvoliuose „Santarvės“ sutiktas vietos gyventojas D. Stancevičienę apibūdino taip: „Nors aš jos artimai nepažinojau, tačiau galiu pasakyti, kad buvo pijokė. Kaimas nedidelis, kiekvienas apie kiekvieną daug žino, todėl žmonės kalbėjo, kad Stancevičienė griuvinėja neblaivi pamiškėje (netoli miškelio jos namas – V.S.). Nors kai matydavau prie parduotuvės, tai visą laiką Viktorija būdavo motinai įsikibusi į ranką, kartu visur vaikščiojo“.
Kalbinti kaimynai taip pat negalėjo pasakyti nieko gero. Vyrų manymu, valdžia jau turėjo atimti iš motinos vaikelį.
„Gal jį reikėjo palaikyti vaikų namuose pusmetį, patikrinti, kaip Drąsutė toliau gyvens? Dabar gi atvažiuodavo socialinės darbuotojos, ši vis pažadėdavo, kad pasitaisys, ir viskas nurimdavo. O moteris be stikliuko daugiausiai mėnesį iškentėdavo, kartais jau po savaitės ar dviejų prasidėdavo uliavonės“, – pasakojo gyvoliškiai.
Vyrai pripažino, kad kol nebuvo Pargausko, Drąsutė buvusi „moteris kaip moteris“. Tačiau po pastarojo atsiradimo jos gyvenime viskas pasikeitę: moteris gerdavo tai Uogiškėse, tai Viekšniuose, ir vaiką vis kartu su savimi tempdavosi.
„Einant į Uogiškes upės nėra, tuo tarpu pareinant iš Viekšnių reikia pereiti du tiltus, gal todėl kaip tik šįkart ir įvyko tragedija? Nors nelaimės jau buvo galima tikėtis ir anksčiau.
O kad mergaitė labai mylėjo mamą, tai tenka pripažinti: vis kartu, vis už rankos, visą laiką apsikabinusi“, – sakė vyrai.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
D. Stancevičienė tikina tos nakties įvykių neprisimenanti. Apie tragediją liudija mergaitės žūties vietoje deganti žvakė.
