Šisbeitauskas
Kad ir kokie nemalonūs patapo orai, vis tiek yra, kas pašildo širdį. Visų pirma, galime džiaugtis, kad pas mus vis dar nepasirodo tas sinoptikų prognozuotas sniegas ir kas čia žino – juk gali šlapiai pradribti kiekvieną akimirką. Tikrai nesinorėtų – nėra nieko baisiau už tuos po kojų šlepsinčius šaligatvius. Be to, juk dar tik spalis, tad iki Kalėdų prisišlepsėsim tiek ir tiek.
Norėjau pradėti apie gerus dalykus, bet bjaurus oras vis tiek pakišo koją. Nors ir buvo šalta, nejauku, bet širdis džiaugėsi, matydama praėjusį sekmadienį į talką Buknaičiuose suėjusius, suvažiavusius talkininkus, – iš visų pašalių, nepaisydami sekmadienio ir nemalonaus oro, sulėkė. Šimtas liepaičių gyvenvietės aikštėje buvo pasodinta labai greitai. Ir pavadinimas gražus – Liepaičių draugystės alėja, ir proga puiki – ji skirta mūsų valstybės 100-mečiui. Smagu, kai žmonės supranta, kas yra geri ir prasmingi darbai, išliksiantys ateities kartoms. Talkininkai buvo puikios nuotaikos, pasiryžę nuversti kalnus – kur juos Buknaičiuose rasi?
Labai svarbu, kad į šią talką daugelis atsivedė savo vaikus: jie pamatė, kaip žmonės darbingai nusiteikę ir kiek daug galima padaryti drauge. Be to, patys pabandę kasti duobę, sodinti medelį, jį pririšti, tikriausiai niekada nesugalvos, kad jį galima laužyti…
Ir dar gražu, kad yra entuziastų, kurie tokius darbus sugalvoja ir jų imasi. Tai ne kažkokios moliūgų fiestos. Seniai ir visada norėjau pasidžiaugti Buknaičiuose gyvenančiais aktyviais, nuoširdžiais ir veikliais žmonėmis Aldona ir Alvydu Budžiais. Vienas vadovauja kaimo kultūriniam gyvenimui, kitas ėmėsi savivaldos ir visuomeniškai tapo bendruomenės pirmininku. O iš tikrųjų yra tas žmogus, kuris mato ir žino, ko kaimui reikia, ko norėtų jo žmonės. Tad visa veikla apie tuos du šviesulius ir sukasi – svarbu, kad yra, kas jiems pritaria, padeda ir nelaukia, kol kas pastums.
Prieš daugelį metų tame pačiame kaime teko dirbti, tad labai glosto širdį, kai koks žmogus, tai prisimindamas, prieina, pašnekina, papasakoja, kaip sekasi jų vaikams… Kas, kad daugelis jų papustę padus į svečias šalis – jei čia nelieka geresnio pasirinkimo – ko čia laukti?
Ir dar prisimenant Buknaičius – šaltų orų nenorėčiau dėl to, kad kai kurios liepaitės buvo pasodintos į šlapias vietas – neduok, Dieve, pašaltų ir šaknys suledėtų. Bet juk tas pats Dievulis mato, kokius gerus darbus dirba žmonės ir to padaryti neleis. O gal ir tas ledas nėra toks baisus ir pavasario šiluma viską ištaisys? Nesu tų dalykų specialistas, tad nelabai ir išmanau.
Šiek tiek nejauku ant širdies, kad jau baigiasi mūsų mieste vykęs ir kai kuriuos kaimus pasiekęs meno festivalis. Trečiadienį vakare buvo jo priešpaskutinis koncertas, o rytoj jau ir paskutinis. Bet nieko, kai pasižiūri skelbimų lentose, kiek įvairių renginių laukia mažeikiškių, visi tie neramumai pamažu atlėgsta. Tiesa, tie renginiai nebus tokio aukšto lygio, o ir kainos žmones verčia pagalvoti, kur eiti, o kur ne. Gerai, jei žmogus vienas, o jei koncertą ar spektaklį nori pamatyti visa šeima? Tai jau išeina kaip didelės prabangos dalykas.
Dar vienas pastebėjimas ta pačia tema. Anądien einant pro skelbimo lentą į akis iškart krito afiša su didžiuliu užrašu „Pyst!“. Visos raidės didžiosios. Aišku, kad, kaip ir man, toks užrašas iškart krenta į akis visiems – tie, kas tai darė, tikslą pasiekė. Tik neaišku, ar tokį pat pastebimą įspūdį sukels pats renginys – ten kažkokio iliuzionisto magijos ir humoro šou. Ar tik ir su tuo „šūkiu“ nebus taip – „Pyst – ir nieko įdomaus?“.
O dabar šiek tiek apie mokyklas. Vieną jų iš rytų pusės beveik „užkasė“ statybininkai: prieš kelias savaites išardė į tą mokyklą vedantį šaligatvį, o orai – matot kokie – neleidžia pakloti naujo. Taip ir vaikšto tos mokyklos mokinukai didžiausiais vingiais, žinoma, keikdami tuos, kurie verčia tai daryti. Yra sakoma, kad šuniui keli kilometrai – ne vingis, bet čia gi ne šunys? Vaikai dabar pripratę su mašinomis į mokyklas važiuoti ar džiaugtis tuo, kad juos atveža tėvai.
Teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose stovi aparatai su vaikams nerekomenduotinais produktais – aš juos vadinu nuodais: tai yra visokie traškučiai, pigūs šokoladukai, sausainiukai, koka-kola ar kitokie gėrimukai. Kai valgyklos virėjos varomos iš proto dėl reikalavimų sveikai vaikų mitybai, kažkas ima ir jų triūsą išniekina. Ne paslaptis, kad mokyklinukai per ilgąsias pertraukas lekia tų nuodų pirkti į prekybos centrus, o čia toks mini centras – visai panosėje – niekur net eiti nereikia.
Apie tai, žinoma, turėtų pagalvoti ir mokyklų vadovai – tikiuosi, kad taip ir yra. Beje, ir tų vadovų kai kuriose mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose nėra – laisvi etatai. Niekas į tokius atsakingus postus nesiveržia, o dar sakė, kad reikalavimai, norint patekti į tokią kėdę, panašūs kaip prezidentui. Gal net didesni, nes prezidentus kažkas išrenka, o į mokyklos direktoriaus kėdę įtaikyti turi pats. Kažkada su draugu užsukome į vieną mūsų miesto viešojo maitinimo įstaigą išgerti kavos. Toje kavinėje – o gal ten restoranas? – keliose vietose kabo didžiuliai televizoriai. Sakysit, kas čia tokio – tai įprastas vaizdas. Bet kai prieš akis kažkas šmėžuoja, nori nenori pradedi stebėti, kas ten vyksta. IR KĄ JŪS MANOT? Visą valandėlę, kol gurkšnojom kavą ir kalbėjomės, sukosi vis tas pats filmukas, kaip toje kavinėje gaminamas kažkoks patiekalas. Man po tokios reklamos į tą gaminį gyvai tikrai nebesinorėtų pažiūrėti – sotus vien jo paruošimu.
Atsisveikinant primenu, kad vėl grįžtame prie Žiemos laiko, tad letenas – į burnas ir miegam. Kol atšils. O jei rimtai – naktį iš šeštadienio į sekmadienį laikrodžio rodyklę ar ten dar kažką, pasukit viena valanda atgal – taip tą naktį galėsit ilgėliau pamiegoti. Geriausiai laikrodžius sutvarkyti iš vakaro – tada tikrai žinosit, kad nebus jokių nesusipratimų. Tad gero visiems savaitgalio!
