Greicių dvaras ir jo šeimininkai

Tarp Sedos ir Ketūnų įsikūrę Greiciai. Ten ir dabar yra išlikę Greicių dvaro pagrindinio trobesio pamatai, dar yra ir senojo sodo medžių…

Apie šį vienkiemį-dvarelį parašyti paskatino knyga, į kurią kruopščiai suklijuoti įvairių mokėjimų kvitai – nuo 1919 iki 1948 metų.

Įdomu, kad žmonėse sakoma: Greicių dvaras, o dokumentai rodo, kad tai buvo vienkiemis. Vietiniai žmonės tą vietovę tebevadina Greiciais. Vietovardis Greičiai atsirado jau po karo, prie rusų.

Apie dvarą – nedaug žinių

Prieš pradėdama rašyti, perskaičiau, ką yra užrašęs kraštotyrininkas Algirdas Vilkas: Greicių dvaras buvęs vienkiemis ir dvarvietė. Plotas – 70 ha, iš jų 12 ha Greicių eglynas, esantis pietinėje dalyje. Šiaurinėje dalyje – Kuispelkis, apie 1 ha nešienaujama pelkė, kurioje visada buvo daug uodų (žemaitiškai – kuisių). Sakoma, kad prieš oro atmainas ten net neišsižiotum – tiek jų daug.

Istorikas Povilas Šverebas knygoje „Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai“ (1997) nurodė, kad paskutinis dvaro savininkas Liubomiras Hrycevičius (1871–1952) buvo diplomuotas inžinierius technikas, spaudos bendradarbis, rašęs istorinius straipsnius apie Sedą.

Tarpukariu jis gyveno Greičių vienkiemyje-dvarelyje. Palaidotas Grūstės kapinėse.

Kaimynuose gyvenantis Aleksas Derkintis stebisi, kad dvaro savininkai Hrycevičiai (prie rusų imta rašyti Gricevičiai) save vadino lenkais.

A. Derkintis mano, kad tai buvo mados reikalas. Juk kiek Butkų prisirašė Butkevičiais, Venckų – Venckevičiais, Balsių – Balsevičiais…

„Bet Lenkijoje jie tikrai turėjo giminių“, – sakė A. Derkintis.

Ir pati imu suvokti, kad dvaras – tai ne tik pagrindinis gyvenamas pastatas, bet ir daugybė apie jį funkcionuojančių trobesių. Jeigu turi daug budinkų, tai jau vadinosi dvaras. Prie dvaro visada buvo ir kumečynas, kur apsigyvendavo dvarui dirbę kumečiai.

Senų kvitų knyga

Rašydama apie šį dvarelį, po ranka turėjau A. Derkinčio paskolintą L. Hrycevičiaus tvarkingai suklijuotų mokesčių kvitų knygą. Ją Hrycevičių tarnaitės atidavė Alekso bočiui Domininkui Derkinčiui.

Visi kvitai suklijuoti eilės tvarka, rūpestingai ir tvirtai, taip, kad per daugybę metų neiširo.

Pirmas kvitas – mokestis už pabaudą 329 Auks. 90 sk. Kvitas išduotas 1919 m. rugpjūčio 25 d. Ir dar primokėjimas už arklius – 109 Auks. 80 sk. (auksinas – po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje naudotas laikinasis popierinis pinigas (ostmarkė), kursavęs 1919–1922 m.; skatikas – auksino šimtoji dalis – red. past.).

Nuo 1922 m. spalio mokesčiai mokami jau litais. Iš kvitų matyti, kad mokestis auksinais buvo gerokai didesnis. (Įvedus litą, 3 mėnesius auksinai į naują valiutą buvo keičiami mažėjančiu santykiu, iš pradžių 175 auksinai už 1 litą, o 1922 m. pabaigoje – jau 850 auksinų – red. past.)

Nurodomas adresas kvituose – Sedos valsčius, Greicių kaimas.

Prireikė malkų

Radau įdomų raštą Sedos seniūnui:
„Lietuvos Respublika. V. R. M. Sedos Valsčiaus Savivaldybė, 1931 m. kovo 21 d. Užežerės seniūnijos seniūnui. Įsakymas.

Šiuo įsakau Tamstai pavaryti ant š. m. kovo mėnesio 24 d. iš Greicių vienkiemio atatinkamą skaičių pastočių, kurias privalo parvežti iš Dubgirio miško, Mikalausko eiguvos, 47–51  skersinės, prie Sedos valsčiaus savivaldybės namo 1 erdmetrį malkų iš 35 krūvos.

Sykiu prašau pranešti p. Hrycevičiui, kad jis dabar parvežęs šias malkas nebebus raginamas vežti malkas ateinančiais metais.“

Raštą pasirašo viršaitis. Deja, parašas neįskaitomas. Įdomu, kad malkas reikia atvežti per tris dienas nuo įsakymo pateikimo. Matyt, patalpoms šildyti pritrūko…

Paskutinis Lietuvos banko Mažeikių skyriaus kvitas išduotas 1939 m. gruodžio 21 d. (Nuo 1940 metų pradžios išduodami paprasti kvitai su Sedos valsčiaus viršaičio antspaudu.)

Pirmoji okupacija

Pirmas rusų ir lietuvių kalbomis išrašytas kvitas – 1941 m. vasario 28 d. Žemės mokesčio suma – 462, 21. Nenurodyta, kokia valiuta, bet liepos mėnesio kvituose jau įrašyti rubliai ir kapeikos. Yra LTSR Mažeikių apskrities inventorizacijos techninio biuro raginimas sumokėti 80 rub. už būtinus atlikti inventorizacijos darbus. Pabaigoje pažymėta: nustatytu terminu nesumokėjus, už kiekvieną praleistą dieną bus imama bauda po 0,1 proc. nuo mokėtinos sumos, iki bus išieškoma per notarinę kontorą ne ginčo tvarka.

Gosbank SSSR paskutinis kvitas datuotas 1941 m. lapkričio 24 d.

Vokiškas draudimas ir mokestis už šunis

Karo metu, prie vokiečių, vėl rašoma ant lietuviškų kvitų, grįžta Sedos valsčiaus savivaldybės antspaudas, o greitai – ir visos Lietuvos Respublikos žymos.

Sąsiuvinyje įsegtas UGNIES DRAUDIMO LIUDIJIMAS, labai tvarkingai surašytas ant firminio blanko, kur viršuje yra ir vokiečių kalba – STAATVESICHERUNGSVERWALTUNG IN KAUEN ir lietuviškai VALSTYBĖS DRAUDIMO VALDYBA KAUNE.

Išvardyti visi trobesiai: gyvenamasis namas – tašytų rąstų, jo stogas iš skiedrų, beje, ir visi kiti trobesiai dengti skiedromis. Klėtis, kiaulininkas, vištidė ir pirtis – tašytų rąstų. Daržinė, klojimas ir peludė – apalkų. Tvartas – apvalių rąstų, rūsys – iš akmens.

Iš šio dokumento paaiškėja, kad dvare būta 19 budinkų, tarp jų – keturios daržinės, trys tvartai ir kiaulininkas. Įdomu, kad nėra ledaunės, kas šiaip jau būdavo prie visų dvarų, bet yra du akmeniniai rūsiai.

Įmoka už pastatų draudimą – 55 reichmarkės ir 90 pfenigių.

Nuo 1942 m. pirmo pusmečio atsiranda ir Liubomiro sesers Hrycevičiutės Vandos apmokėti kvitai už nekilnojamąjį turtą Sedoje, Telšių gatvė 3.

Prie vokiečių buvo įvestas mokestis už šunis. Yra trys mokėjimo pažymos: Rikanis, 6 metų amžiaus – 5 reichmarkės, Burkis, 8 metų – taip pat 5, Miliukas, 15 metų – 20 reichmarkių.

Paskutinio mokesčių prie vokiečių kvito data – 1944 m. liepos 4 d.

Valdžios atsakymai neigiami

Pirmas rusiškas kvitas išrašytas 1945 m. rugpjūčio 11 d. Tai draudimo liudijimas už nekilnojamąjį turtą Sedoje, Telšių g. 21, išduotas Hrycevičiutei Vandai. Gali būti, kad adresas kitas dėl pakeistos namų numeracijos.

Paskutinių kvitų, suklijuotų į knygą, data – 1948 m.

Alekso Derkinčio paskolintame aplanke yra laiškų lenkų kalba ir firminis Lietuvos TSR ministrų tarybos reikalų valdybos (upravlenije delami sovieta ministrov Litovskoj SSR) vokas. Jame įdėtas Mažeikių apskrities DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos – red. past.) Vykdomojo Komiteto 1949 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 791 išrašas:

„Skundų ir pareiškimų svarstymas. Atžymima, kad Gricevičiutė Vanda, gyv. Sedos valsč. Užežerės apyl. Greičių km., valdo ūkį, susidedantį iš 80 ha. Šeima susideda iš dviejų asmenų. Abudu nedarbingi t. y. Gricevičiutė Vanda, gim. 1867 m., ir jos brolis Gricevičius Liubomiras, gim. 1871 m., iki žemės reformos ir vokiečių okupacijos metais valdė 60 ha. Patikrinus vietoje, rasta, kad vokiečių okupacijos laiku ir po jos nuolat naudojo samdomą darbo jėgą, nes būdami abu šeimos nariai nedarbingi negalėjo pilnai apdirbti valdomos ūkyje žemės. Mažeikių apskrities DŽDT Vykdomasis komitetas nusprendė: 1. Gricevičiutės Vandos skundo netenkinti ir jos ūkį palikti buožinių ūkių sąraše.“

Pasirašė Mažeikių apskr. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkas Krampys, sekretorė Antanavičienė.

1949 m. gruodžio 20 d. išduotas atsakymas į dar vieną V. Gricevičiutės pareiškimą – „dėl žemės ūkio mokesčio primokėjimo nuėmimo“. Prašymas nepatenkintas. Pasirašė Lietuvos TSR ministrų tarybos reikalų valdytojas D. Petryla.

Sovietų laikais rašytuose raštuose ir savininkų pavardės, ir nurodyti žemės kiekiai nesutampa.

Iš vaikystės prisiminimų

Pasklaidai vienos šeimos dokumentus, o pasimato visa Lietuvos istorija. Skaičiai, faktai, reikšmingų pokyčių pjūviai. Visada norisi žinoti daugiau – ir ne tik iš sausų, šykštokų finansinių duomenų.

Apie Greicių dvarą „Santarvei“ papasakojo 74-erių metų Irena Donelaitė (Jarošienė), kurios vaikystės sodyba buvo netoliese.

Štai kokie jos prisiminimai.

„Visada sakėme: Greicių dvaras, Greiciai. Dar prisimenu labai didelę trobą, nemažą kumečyną, kuriame gyveno Julija Jonaitienė ir du jos maži vaikai. Jonaitienė buvo ir šiokia tokia siuvėja. Esu buvusi ir pačiame dvare, viduje. Atmenu, kad ponų nebebuvo, bet buvo likusios dvi jų tarnaitės. Abi Untuonės (Antaninos). Viena jų buvo koknėnė (virtuvinė), kita – laukėnė (lauko darbininkė).

Koknėnė buvo visada švari ir tvarkinga, o laukėnė – atvirkščiai – visada nusitepusi. Ne vieną vasarą jas sveikinome antaninių proga. Mus labai skaniai pavaišindavo. Virtuvė buvo didelė, plūkta asla, apie koknę – pakilimas. Jos miegamasis buvo labai švarus, dailiai apstatytas.

Laukėnė, man atrodo, miegojo virtuvėje, ant tapčano (minkštasuolio), vilkėdama darbinius drabužius. Niekada nemačiau jos pasipuošusios ar bent jau švariau apsirėdžiusios. Visada lauke: darže, kūtėje ar sode. Buvusioms dvaro tarnaitėms kolūkis paliko neužimtas patalpas – šienui ir kūtei. Kūtėje moterys laikė karvę, ožką ir paršelius. Buvo ir paukščių. Sodas buvo labai didelis – prisimenu, ten nokdavo nepaprastai skanūs obuoliai, kriaušės, vyšnios, slyvos, trešnės…

Gerajame dvaro gale buvo apgyvendinti Urbonai. Ponų gale Urbonai ir gyveno gražiau nei tarnaitės.

Kai su mama Grūstės kapinėse eidavome prie tėvo kapo, mama, eidama pro Hrycevičių antkapį su lenkišku užrašu, sakydavo: „Čia mūsų ponai palaidoti.“

Man rodos, kad jie nebuvo ištremti.“

Keli pasakojimų fragmentai

Iš dar kelių nebejaunų žmonių, buvusių Greicių gyventojų, prisiminimų susidėliojo toks anų laikų dvarelio vaizdas.

„Buvome maži vaikai. Tėvas su savo tėvais buvo dvaro kumečiai, bet kumečyne negyveno. Dirbo su arkliais žemės darbus. Atsimenu didelį sodą. Kai nueidavome, panelė Vanda duodavo po skanų obuolį. Tik reikėjo lenkiškai pasisveikinti: „Dzien dobryj.“ Nueidavo panelė į miegamąjį už širmos ir iš ten atnešdavo mums obuolių.

Ponaitis Liubomiras buvo smulkus, neaukštas, o panelė Vanda – trumpa, drūkta. Ponaitis su panele laikė šunis ir labai juos mylėjo. Liuksis buvo piktas, o Miliukas labai meilus.

*

„Buvo ūlyčė į Ketūnų kelią, iš jos sukant į Greicių mišką, yra ponaičio Liubomiro statytas kryžius. Jis kas rytą eidavo prie to kryžiaus pasimelsti. Ir suolelis prie kryžiaus buvo. Prisimenu žmonių kalbas: „Išmeldė ponaitis, kad į Sibirą neišvežtų, leido namuose numirti…“

Pirmoji mirė panelė, neilgai trukus ir ponaitis pasimirė. Abu palaidoti Grūstėje, arti Gadonų koplyčios.“

*

„Kai Greicių dvarą nacionalizavo, jame paliko gyventi buvusios tarnaitės: Antanina Mockutė (koknėnė) ir Antanina Vaičiulytė. Mockutė turėjo seserų, viena jų – Gedutienė – gyveno dvaro kumečyne, kita – Sedoje.

Abi Antaninos gyveno viename didelės trobos gale, o kitame – Urbonai, kurie jas ir nukaršino. Moterys palaidotos Grūstėje. Vėliau Urbonai pasistatė savo trobą ir išėjo.

Greicių dvaro niekas neremontavo, neprižiūrėjo, leido jam griūti. Ilgiausiai laikėsi trobos kaminas.“

Pabaigai

Baigdama noriu pažymėti, kad kiekvienas laikmetis žmonių yra skirtingai prisimenamas. Tiesiog atsimename savo gyventą laiką. O tiksliau ir daugiau sužinoti galima tik iš rašytinių šaltinių. Dėkoju Genovaitei Vanagienei, kuri paieškojo duomenų tarpukariu surinktame Lietuvos žemės vardyne. Vietovardžių rinkimą kuravo tuometinė Švietimo ministerija, konsultavo Kauno Vytauto Didžiojo muziejus. Lietuvos mokytojai rinko duomenis, kas buvo gražiai pavadinta – Žemės vardai.

1935 m. Ketūnų mokyklos mokytojas Vladas Savickas, kilęs iš Kirilų kaimo, nuo Biržų, pateikė vardynui tokius duomenis.

Greiciai. Vienkiemio savininkas Liubomiras Kricevičius. Turimuose dokumentuose užrašyta šios žinios.

1620 m. Greicių vienkiemis priklausė ponams Kestortams, kurie buvo iš Sedos, buvusio dvaro savininkai.

Sedos ir kitus dvarus pasidalijo du broliai Kestortai: Jonas ir Samuelis. Samueliui teko Sedos dvaro centras, Greicių palivarkas ir kiti. Jonui teko Sedos miestelio vakarinė dalis, jam priklausė ir Ketūnų dvaro dalis.

Samuelis savo dalį pardavė Adelgundai Gadunienei, o Jonas – kunigaikščiui Sapiegai, kuris valdė ir visas Skuodo apylinkes.

1859 m. Gadunai Greicius pardavė Valerijonui Jankevičiui, o iš jo paveldėjimo būdu perėmė Stanislovas Haroldas Kricevičius. (Kadangi pateikti duomenys surašyti ranka, pavardės pirmą raidę lyg ir norima taisyti iš K raidės į H.)

Ir dar. Nei žodžiu pateiktuose liudijimuose, nei rašytiniuose šaltiniuose nėra patvirtinimų, kad Hrycevičiai buvo lenkai.

Tik aiškiai matyti, kad vietovės pavadinimas sovietmečiu pakeistas į Greičius, tačiau visi liudijimai nurodo, kad buvo Greiciai.

Skirtingu laiku Greiciai įvardijami kaip dvaras, palivarkas, vienkiemis. O žmonių atmintyje išliko Greicių dvaras su ponaičiu Liubomiru ir panele Vanda.
Genoveita GRICIENĖ