Guolio išbandymas: 30 tūkstančių kilometrų ir trys mėnesiai vienatvės

Tokia kelionė labiau išvargina psichologiškai nei fiziškai – įsitikinęs Guolis. Nuotr. iš asmeninio albumo

30 tūkstančių kilometrų, trys mėnesiai ant motociklo – kelionė įvairiais Rusijos keliais. Uralo kalnai, Baikalas, Užbaikalė, Vladivostokas, Sachalino sala, Mongolija, Altajaus kraštas – toks mažeikiškio baikerio Žydrūno RuškioGuolio šios vasaros odisėjos maršrutas.
Nors matė šilto ir šalto, vyriškis sako kelione esąs patenkintas ir jau pradeda planuoti, kur leisis kitą kartą.


MILICININKAI – „SU KVAPELIU“
Iš Mažeikių gegužės vienuoliktąją į ilgą kelionę Žydrūną išlydėjo dar trys baikeriai. Latvijoje vienas jų pasuko Norvegijos link, su kitais motociklininkas atsisveikino Taline. EstijosRusijos sieną kirto Narvoje, Rusijoje tai – Ivan Gorod.
„Rusijos sieną pervažiavau daug lengviau, nei buvau galvojęs. Iš muitininkų sulaukiau net juokingų klausimų, tokių kaip – ar į Vladivostoką važiuoju uždarbiauti. Muitininkai niekaip negalėjo suprasti, kur ir ko aš vykstu, nes per tą postą motociklininkų važiuoja labai mažai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi Guolis.
Daiktų, kurių motociklininkas turėjo apie 80 kilogramų, kraustyti ir rodyti muitininkai neprašė. Pildant deklaraciją teko prisiminti rusų kalbos gramatiką – ją buvo gerokai primiršęs.
„Kalbą dar šiek tiek moku, bet kai kurias raides tikrai reikėjo prisiminti“, – sakė pašnekovas.
Pirmasis Žydrūno nuotykis, kai jis Ivan Gorode užsisvajojęs nesustojo prie milicininkų posto. Atsipirko lengvai – užteko draugiško pokalbio, per kurį spėjo pajusti, kad nuo pareigūno sklinda alkoholio kvapas.
„Kuo toliau į rytus, tuo labiau jautėsi tas milicininkų neatsakingumas“, – stebėjosi Guolis.

Nuotr. iš asmeninio albumo

ATVAŽIAVO Į… ŽIEMĄ
Įvažiavus į Rusiją tuoj pasijuto kontrastai – daug šiukšlių, labai prastas, išdaužytas kelias. Pirmos nakvynės sustojo miškelyje. Buvę labai neramu ir nejauku: aplink vien šiukšlės ir balos.
Per visą kelionę baikeriui miegoti teko įvairiose vietose, bet daugiausia gamtoje – palapinės stengėsi neskleisti – užteko tik pripučiamo kilimėlio ir storo, šilto Norvegijos armijos miegamojo maišo.
Per lietų prisiėjo miegoti po tiltais, – iš pradžių trukdė mašinų triukšmas, vėliau priprato.
Tolimesnis kelias – be jokių nuotykių.
„Bet asfaltas toks, kad geriau jo nebūtų buvę – dulkės ir duobės stačiais kraštais. O važiuoti reikia greitai“, – prisimena Žydrūnas.
Uralas mažeikiškiui didelio įspūdžio nepaliko, jį greitai pervažiavo.
„Įdomu tik tiek, kad iš Mažeikių išvažiavau kai jau buvo daug žalumos, o važiuojant į šiaurės rytus tos žalumos visai nebeliko. Tai turi privalumų: nebuvo įkyrių vabzdžių, nereikėjo purškalų, chemijos.
Kelias Baikalo link – prastas žvyrkelis, bet ir juo per dieną nuvažiuodavo po 6–7 šimtus kilometrų.
Baikalas pasitiko tikra žiema – pusantro metro sniego sluoksniu. Paskui vietos gyventojai sakė, kad motociklininkui pasisekė – dar prieš savaitę nebuvę jokio kelio. Kai nėra kelio, žmonės traukia tiesiog per užšalusį ežerą. Dabar ežero pakraščiai jau buvo atitirpę.

BURIATIJOJE NĖ NESUSTOJO
Dar Guolis sužinojo, kad Baikale yra kurortinis miestelis Solniečnyj, kuriame galima pasimėgauti karšto mineralinio vandens baseinu – vanduo šiek tiek rudas, atsiduodantis pelkės kvapu. Keletą naktų keliautojas pailsėjo nedideliame viešbutuke.
Atgavęs jėgas, keliuku, besidriekiančiu pagal Baikalą, Žydrūnas pasuko Irkutsko link.
„Ten beveik negyvenamos vietos, žvyrkelis su didelėmis duobėmis ir galvos didumo akmenimis. Penkių šimtų kilometrų atstumu – jokios degalinės. Nė vieno žmogaus, tik vienas kitas prekes vežantis sunkvežimis. Ir taip iki pat Irkutsko“, – kelionės maršrutą gerai prisimena Guolis.
Mažame miestelyje yra specialiai Baikalui skirtas muziejus, kurio viena salių – batiskafo imitacija. Turistai turi progą neva leisdamiesi į ežero dugną pamatyti jo augaliją ir gyvūniją.
Iš Irkutsko kelionė į Ulan Udę – per keturi šimtai kilometrų. Trys šimtai kilometrų kelio Baikalo pietine dalimi šalia įžymiosios BaikaloAmūro magistralės, kitoje pusėje – kalnai, begalė į Baikalą įtekančių upelių. Nuo Ulan Udės – kryptis Čitos link. Čia jau Buriatija.
„Buvau perspėtas, kad į kontaktus su vietos gyventojais ten neičiau, nes Buriatijoje gyvena agresyvoki žmonės. Tad sustoti ir nesistengiau. Iš Čitos veda kelias, tiksliau, bekelė, iš kurios dabar tik stengiamasi padaryti kelią. Mačiau daug technikos, bet tiesimo darbai eina labai lėtai, nors per kelerius metus ir pasistūmėta į priekį“, – pasakojo Žydrūnas.
Pasiklysti neįmanoma, nereikėjo nė navigacinės sistemos, kadangi už Baikalo tai vienintelė Vladivostoko link vedanti trasa.

PRASTAS MAISTAS
Tuo keliu greitai nepavažiuosi, net krovininiai sunkvežimiai rieda 20 kilometrų per valandą greičiu. Suvežti ir supilti akmenys pjausto padangas.
„Žmonės ten sunkiai vargsta, neatlaikė ir mano technika. Važiavau greitai, kaip rusai sako: „Didesnis greitis – mažiau duobių“. Prakirtus padangą, atsidūriau griovyje, pasitempiau dešinio kelio raiščius, skausmą jaučiu iki šiol“, – pasakojo Guolis.
Sustreikavo ir akumuliatorius. Privažiavęs žmogus patarė čia nestovėti, nes siautėja girti vietiniai ir milicininkai. Tas žmogus savo senu rusišku sunkvežimiu motociklą pavėžėjo iki artimiausios stovėjimo aikštelės.
„Ten susipažinau su keturiais „furų“ vairuotojais iš Krasnojarsko. Jie davė telefoną. Paskambinau namiškiams, kad nesijaudintų – ryšio neturėjau jau keletą savaičių. Toliau tris paras keliavau su jais. Kartu valgėme, kartu miegojome“, – juokėsi motociklininkas.
Iki Chabarovsko – beveik vienuolika tūkstančių kilometrų, važiuoti teko tris savaites.
„Nestojau pas jokius žmones. Pakelių užeigose maistas – neaišku koks. Išėmę iš „mikrobangės“ kažką įmeta į vienkartinę lėkštę, ir viskas. Kainos – ne pačios žemiausios, švaros jokios. Aptarnavimas be jokio „ačiū“, „prašau“ ar „viso gero“ – ten tokių dalykų nėra. Tualetai – tik lauko. Numečiau ne vieną kilogramą svorio. Laimei, mano organizmas tvirtas, tad, jei esu išalkęs, galiu viską kišti kaip į kiaurą maišą“, – juokėsi Žydrūnas.
Vyriškis sakė iš anksto susisiekęs su Chabarovsko baikeriais, kurie jį ir pasitiko. Kolegos patarė nepraleisti progos aplankyti Sachalino salą.

TATUIRUOTĖJE – APLANKYTOS VIETOS
Daug teko vargti, kol Žydrūnas įsigijo bilietus į keltą – ten jokios informacijos. Sachaline taip pat pasitiko baikeriai, dvi savaites pragyveno jų klube.
„Žmonės ten nerealūs, kiekvieną dieną ką nors sugalvodavo. Žinodami, kad mėgstu žvejoti, net šešis šimtus kilometru vežė pažvejoti. Prisivalgiau žuvies! Keturis kartus per dieną – vis žuvis ir žuvis. Tik keletą kartų gavau mėsos. Bet per tas dienas atsigavau ir fiziškai, ir morališkai. Pailsėjau“, – sakė Guolis.
Komsomolske prie Amūro baikerių pažįstamas tatuiruočių meistras ant Žydrūno kūno atminčiai ištatuiravo žemėlapį su tų kraštų vietomis, pažymėjo, kur jis lankėsi.
Vladivostokas mažeikiškiui didelio įspūdžio nepaliko.
„Tolimuosiuose Rytuose didieji miestai nors ir milijoniniai, bet jie neseni, neturi istorijos, senamiesčių“, – konstatavo Guolis.
Chabarovske jis davė interviu televizijai, laikraščiui. „Paskui kažkokioje degalinėje priėjęs žmogus pasisveikino ir sakė matęs mane per televizorių“, – šypsojosi Guolis.
Blagoveščensko miestas visai šalia Kinijos – nuo jos skiria tik Amūro upė. Vietos gyventojai gali vienai dienai į Kiniją nuvažiuoti.
„Ten, nors ir Šiaurės Kinija, bet gyvenimo lygis daug aukštesnis. Rusai sako, kad kiniška produkcija baigia Tolimuosius Rytus pražudyti. Vakare labai gražiai atrodė kitapus upės įsižiebę Kinijos miestelio žiburiai“, – prisiminė pašnekovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

PAMETĖ DAIKTUS
Atgal Žydrūnas grįžo šiek tiek geresniais keliais. Teko patirti ir nemalonų įvykį – pametė Vladivostoke nusipirktas naujas motociklo padangas. Bandė ieškoti, bet jokios naudos. „Grįžau atgal, kai kuriuos daiktus radau, bet padangų – ne. Įtariau, kad jas pasiimti galėjo visureigiu važiavę vietiniai. Vijausi, bet kur tau. Kai tokios duobės ir šokinėji vos ne per metrą aukštyn žemyn, nieko pajusti neįmanoma. Žiūri tik, ar vietoje rankos, kojos ir galva“, – pasakojo mažeikiškis.
Grįždamas pailsėjo Čitoje, surado priekinę naują padangą, galinę – beveik naują, ir nieko už tai nereikėjo mokėti – padėjo vietos žmonės…
Toliau – kelias į Mongoliją. Pasienyje – tarptautinis rusų ir mongolų postas, tad be rusų ar mongolų nieko nepraleidžia. Juo labiau – užsieniečių su motociklais.
Vėl teko grįžti į Čitą. Kelionė pirmyn ir atgal – tūkstantis kilometrų.
Mongolijos–Rusijos sieną teko kirsti jau kitoje vietoje.
„Liepė pildyti įvairius dokumentus, bet viskas vietos kalba. Kol išaiškinau, kad jos tikrai nemoku, viską užpildė patys“, – juokėsi Guolis.
Mongolijos sostinėje Ulan Batore lietuvį vėl pasitiko baikeriai. Nuo tos šalies sostinės labai nedaug gerų kelių, o toliau – vėl nežinomybė.
„Žinai, kad tau reikia į vakarus, tai ir važiuoji į vakarus. Keliukų ten daug, tad teko nemažai klaidžioti. Bet nors ir išvažiuoji ne toje vietoje, kur planavai, džiaugiesi, kad tebetrauki į vakarus“, – sakė Žydrūnas.

VAIRUOTOJAI SKUBA
Žmonės Mongolijoje nedideli, arkliai mažiukai, tad Guoliui buvo labai keista, kad kažkada Mongolija buvo galinga ir galėjo užkariauti dideles teritorijas.
„Savo istorija jie labai didžiuojasi, net, sakyčiau, serga ta didybes manija – stato didžiulius pastatus. Mongolai – alkoholio mėgėjai, gatvėse pastebėjau daug girtų žmonių. Tolimųjų Rytų rusai sako, kad gerti juos išmokė būtent mongolai“, – sakė motociklininkas.
Ten, kur yra asfaltas, įrengti postai, reikia susimokėti ir kelių mokestį.
„Vėliau išsiaiškinau, kad motociklininkams mokėti nereikia. Sumokėjau tik vieną kartą, o paskui stabdomas nestodavau, parodydavau, kad skubu ir neturiu laiko“, – pasakojo pašnekovas.
Policijos tos šalies keliuose nepamatysi, miesteliuose yra nuovados, o sostinėje policija stovi beveik kiekvienoje sankryžoje: švilpia, mojuoja, reguliuoja eismą.
„Mongolai, kaip ir visi azijiečiai, važiuoja bet kaip. Svarbiausia – garsus signalas. Truputį kas, tuoj signalizuoja. Iki žalio šviesoforo dar toli, bet jau „pypina“ – tu važiuok“, – apibendrina Žydrūnas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

ŽAVĖJOSI ALTAJUMI
Už Ulan Batoro į vakarus atsiveria visas Mongolijos grožis – keliukai kaip voratinkliai. Dažnai teko stoti prie jurtų ir vietinių klajoklių klausti, kur esąs, prašyti parodyti tolesnį kelią.
„Sunku susikalbėti, be to, ten labai daug beraščių, nemokančių skaityti žmonių. Nenuostabu – jie juk nieko nemato: elektros nėra, vandens nėra, visi pajuodę, atsiduodantys specifiniais kvapais. Gyvena iš to, ką užsiaugina. Jokių daržovių, vaisių. Vien tik avys, arkliai ir pienas“, – stebėjosi Žydrūnas. Pasitaikė ir įdomių dalykų: dykumoje stovi jurta, šalia – saulės baterija ir palydovinė antena.
„Problema su maistu: kavinėje taip pat neįmanoma susišnekėti, tad nežinai, ką pasirinkti. Galų gale eilinį kartą gauni jau atsibodusios avienos. Bet kai valgyti norisi, tenka suvalgyti viską“, – kalbėjo motociklininkas.
Klajoklių vaikai nuo 4–5 metų jodinėja arkliais, gano bandas.
70 procentų mongolų – budistai, į vakarus jau daugiau musulmonų, kurie gyvena kitokiomis salygomis. Jurtas čia pakeičia maži, iš plytų – molio ir mėšlo blokelių – pastatyti namukai be jokių langų. Šalia prijungtas tvartas gyvuliams ir krūvos į didelius blynus panašių išmatų. Jas per žiemą vietiniai naudoja kurui, nes aplink nėra nei medžio, nei krūmo.
Privažiavus kitą Mongolijos Rusijos sieną, prasideda Altajaus kraštas. Dalis jo priklauso Mongolijai, dalis – Kazachijai, dar kita dalis – Rusijai.
Pasienyje laukė senyvo amžiaus žmonės iš Australijos. Jiems Žydrūnas padėjo pereiti postą, nes pasieniečiai kalba ir supranta tik rusiškai.
„Su tais australais savaitę po Altajaus kraštą ir keliavau. Čia be galo gražios vietos, asfaltuoti keliai, nuostabi augalija, daugiausia spygliuočiai“, – džiaugėsi pašnekovas.

SUNKUMAI SU PADANGOMIS
Su savo laikinais bendražygiais australais Guolis išsiskyrė Novosibirske – tai trečias pagal dydį Rusijos miestas. Toliau – kelionė per Sibirą. Daug problemų vėl buvo dėl padangų. Perdurtas padangas teko montuoti. Buvo ir tokių momentų, kad nebegalėjo nuvažiuoti iki miesto, teko skambintis.
„Kartą taip sustojus, iš Omsko žmonės paimti manęs su visu motociklu atvažiavo autobusiuku. Padangų gauti ten sunku. Sutvarkė, bet ne tiek, kad galėčiau pasiekti namus“, – teigė Guolis.
Kitas atvejis – padanga plyšo likus 80 km iki miesto. Ją atvežė, bet buvo kiaura vidinė kamera. Žmonėms teko grįžti ir atvežti kitą. Remontuoti Guolis baigė trečią valandą nakties.
Nelengvai jis pasiekė Uralą, po to – Maskvą. Ją mažeikiškiui aprodė sutiktas vietos baikeris. Keliautojas sakė, kad Maskva labai pagražėjusi, daug šiuolaikiškų modernių pastatų.
Kertant Rusijos sieną Žydrūnui vėl kilo problemų.
„Pasieniečiui nepatiko, kad esu lietuvis. Ieškojo priekabių, liepė laukti. Šalia – vairuotojai su krovininiais automobiliais laukia savaitėmis. Ta situacija, kokia buvo prieš keletą mėnesių, tokia tebėra ir dabar – kilometrinės eilės“, – pastebėjo Guolis.

TEKO PAŽEIDINĖTI TAISYKLES
Iš Maskvos išvažiavęs 11 valandą, vakare Žydrūnas jau buvo Akmenėje.
„Įvažiavus į Lietuvą jausmas buvo kuo puikiausias. Galiu įvertinti – labai nuostabiai gyvenam: geras, skanus maistas, geros kokybės kuras. Ir žmonės, nors daugelis sako priešingai, visai neniūrūs. Palyginti su Tolimaisiais Rytais, mes čia esame išsiviepę iš laimės. O ten, ypač nepažįstami, niekada tau nenusišypsos“, – pasakojo Guolis.
Mažeikiškiui kelionėje nemažai teko bendrauti su policija ir milicija.
„Daug kartų šiurkščiai pažeidžiau taisykles, kitaip Rusijos nepervažiuosi. Bet perpratau milicininkų pergudravimo sistemą, tad baudų neteko sumokėti nė rublio.
Latvijoje viršijau greitį, bet pavyko susitarti – mainais trumpai papasakojau apie visą savo kelionę“, – šypsojosi pašnekovas.
Kadangi spaudė laikas, ir grįžus į Lietuvą Žydrūnui buvo sunku persiorientuoti: važiavo greitai.
„Dėkui Dievui, niekas nuotaikos nesugadino įvažiuojant į Mažeikius. Džiaugiuosi, kad grįžau gyvas ir sveikas, o juk buvo visko! Fiziškai viskas gerai, bet teko patirti sunkių psichologinių momentų: sėdi savaitę be jokio ryšio, nesiprausęs, malkos šlapios – laužo neužsikursi, vanduo drumzlinas – neatsigersi. Dar prisisiurbusių erkių randi. Ne kartą, norėdamas išsikrauti, staugiau kaip laukinis žvėris. O kas belieka? Užsidedi MP3 grotuvą, šalmą ir važiuoji. Pas mamą juk per pusvalandį neatsirasi ir nepasiguosi“, – samprotavo Žydrūnas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

PATINKA GAMTA
Guolio teigimu, kelionėje jam daug padėjo žmonės: tiek savi klubo draugai, kiti baikeriai ir net nepažįstami.
„Tiek kontaktų išvažiuodamas neturėjau. Viskas veikė kaip grandinė – išvažiuodamas iš vieno miesto, gauni kitame mieste esančių baikerių ar draugų telefonus. Vieni laukia nuoširdžiai, kiti, matėsi, padeda iš pareigos.
Kelyje labai daug padeda ir „furistai“. Kad ir kaip ten būtų, be žmonių tikrai nebūčiau apsiėjęs“, – dėkojo Žydrūnas.
Vyriškis tikino, dėl šios kelionės, kad ir kokia rizikinga ji buvo, tikrai nesigailintis.
„Labiausiai patinka gamta, miestai man nelabai įdomūs, jų esu daug matęs. Įdomu ir pabendrauti su vietiniais gyventojais, kitų šalių baikeriais.
Smagus ir pats važiavimas, nuolat besikeičiantys vaizdai. Parsivežiau daug gražių, tikrai įspūdingų nuotraukų, bet tai nė penkiasdešimt procentų neatspindi to, ką matai iš tikrųjų“, – kelionę apibendrino Guolis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto