„Rugpjūčio pirmąją suėjo 25 metai, kaip aš čia „vargstu“, nes nieko kito nemoku, – juokauja šeimos gydytoja Bernadeta Lukošienė, ir lyg teisindamasi aiškina, kad mediko specialybė – specifinė, ir kito darbo nepasirinksi. Bepigu, tarkim, inžinieriams, kurie savo žinias gali pritaikyti bet kurioje gamybos įmonėje.
NELINKĖJO TAPTI MEDIKE
Kaip ir daugelis mergaičių, mokydamasi vidurinėje mokykloje Bernadeta kūrė eilėraščius, mėgo literatūrą, jai puikiai sekėsi rašyti rašinius. Nenuostabu, kad jau tada ji svarstė, ką studijuos: rinksis literatūrą ar mediciną. Kodėl mediciną, į šį klausimą šiandien tiksliai ji neatsakytų, tuo labiau kad ir tėvai buvo prieš tokį pasirinkimą. Giminėje medikų taip pat nebuvo. Galbūt geraširdė mergaitė labai gailėjo mamos, kuri buvo silpnos sveikatos, todėl dukra tikėjo tapusi gydytoja galėsianti jai padėti.
Darbščių Rudaičių kaimo (Klaipėdos rajonas) kolūkiečių šeimoje augo keturi vaikai, ir visi siekė mokslo.
Septynerius metus finansuoti dukros studijas tėvams buvo nelengva našta. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių tėvai dukrai siūlė rinktis žemės ūkį: vis arčiau namų liksianti.
Tačiau Bernadeta buvo atkakli, nuo pat mažumės jai buvo būdingas labai stiprus pareigos jausmas. Kaip šiandien prisimena: tėvai davė 80 rublių ir išlydėjo į Kauną, nelabai tikėdami, kad jai pasiseks įstoti, nors mokėsi ir labai gerai. Mergina pažadėjo, o giliai širdyje sau prisiekė iš pirmos algos grąžinti tėvams „skolą“.
BUVO NELENGVA, BET ĮDOMU
Laimė šypsojosi Bernadetai, ir, nors konkursas buvo didelis, ji sėkmingai įstojo į Kauno medicinos institutą. “Mūsų kaimo žmonės tiesiai šviesiai klausė tėvų, kiek jie davė, kad aš įstočiau“, – prisimena kaimynų abejones jos sugebėjimais gydytoja. O mergina mokėsi, stengėsi, kad tik gautų stipendiją, kad tik nevargtų tėvai. Iš grupėje besimokiusių per 20 studentų tik trys buvo paprastų kaimo šeimų vaikai.
Prisipažįsta, kad lengva nebuvo, bet užtai įdomu. Mokytis tekdavo daug ir įtemptai. Dėstytojai buvo griežti ir reiklūs. Bernadeta prisimena tarp medicinos studentų prigijusį posakį: „Ko Šalna nepakando, tą Padegimas išdegins“. Tai reiškė, kad profesoriai: Šalna, dėstęs mokslinį komunizmą, ir Padegimas – histologiją (mokslas apie ląstelę) buvo studentų baubas.
„Šiek tiek atsipalaiduoti tekdavo gal tik savaitgaliais, kai mes, trys žemaitukės, bėgdavome į šokius. Klausydavomės „gyvos“ muzikos, šokiams grodavo ne įrašai, o ansambliai. Čia susipažinau ir su savo vyru, kuris mokėsi Kauno politechnikos institute. Vaclovas mokslus jau buvo baigęs, o aš šeštame kurse, kai susituokėme“, – į jaunystės dienas grįžta pašnekovė. Kilimo nuo Viekšnių, V. Lukošius dirbo Mažeikiuose. O anuomet buvo tokia tvarka, kad jei vyras turi aukštąjį išsilavinimą, jo žmonai suteikiama pirmenybė gauti paskyrimą ten, kur dirba vyras. Taip Bernadeta atsidūrė Mažeikiuose.
SEDOJE GAVO PIRMĄJĄ PAMOKĄ
Jaunoji specialistė buvo nukreipta į Mažeikių ligoninės greitosios pagalbos skyrių. Tačiau ten neužsibuvo, nes naujokais tada „kamšė visas skyles“, ir Bernadetą porai savaičių „iškomandiravo“ į Sedą, kur trūko specialistų. Dvi savaitės virto puse metų. Kiekvieną rytą, vasara tai būtų ar žiema, gydytoja autobusu dardėdavo į Sedą. Dažnai pasitaikydavo, kad autobusas taip ir nepasirodo. Tekdavo laukti kito. Telefono, kuriuo būtų galima pranešti, kad gydytoja vėluos, nebuvo. Ir tai, anot Bernadetos, atrodė visiškai normalu.
B. Lukošienė dirbo Sedos ligoninės vidaus ligų skyriuje. Kolektyve ją supo labai geri ir nuoširdūs žmonės. Šiltai gydytoja atsiliepia ir apie savo pacientus sediškius. Dažniausiai atsakomybė už sprendimus tekdavo jai, nes vyr. gydytojas paprastai priiminėdavo ligonius poliklinikoje ir dirbo administracinį darbą. Tad jaunoji gydytoja čia pirmą kartą pasijuto esanti tikra daktarė.
PACIENTAI SAVO GYDYTOJOS NEPALEIDŽIA
Pasak B. Lukošienės, mediko darbas toks, kad niekada nežinai, ar viską gerai padarei. Jeigu iš tiesų viskas gerai, sulauksi tik tylos. Jei ne – nieko gero nesitikėk. „Aš dažniausiai pacientų būnu aprėkiama dėl to, kad prie durų eilė ir prisieina ilgai laukti. Ne kartą teko nuryti ir piktas replikas, esą ką ten taip ilgai veikia, bene operuoja. Arba sviedžia kandžią pastabą: „…baikit pagaliau pliurpti“. Ypač priekaištaujama tada, kai su reikalu užeina kas nors iš kolegų, nors apie tokią jų teisę yra informacija prie kiekvieno gydytojo kabineto durų“, – apie savo darbo kasdienybę prabyla gydytoja.
Iš tiesų, juk niekas nedraudžia persirašyti pas kitą gydytoją. Pacientai pyksta, nervinasi, bet, turėdami galimybę rinktis, ja nepasinaudoja. O gydytoja negali atsisakyti ligonių, nors ir nebesuspėja jų aptarnauti.
Bene kasdien prie gydytojos B. Lukošienės durų, jau seniai pasibaigus darbo valandoms, tebesėdi žmonės. Ji priima visus laukiančiuosius. Žmonės neklausia, apžiūrės juos gydytoja ar ne, bet sėdi ir vienas kitą drąsina: „Sėdėkim, sėdėkim, ji – gera, visus priims“. Tokie žodžiai pamalonina, bet už juos mokama laiko kaina.
TENKA BŪTI IR PSICHOLOGU
Įpusėjusi jau trečiąjį darbo dešimtmetį, Bernadeta išmoko pažinti žmones. Anot jos, dabar jie tapo labai nekantrūs. Ypač tos bobulytės, kurios turi marias laiko, bet visada skuba ir vos ne alkūnėmis skinasi kelią į gydytojo kabinetą. Visus šiuos žmones galima suprasti ir pateisinti: jie pavargę ir nusivylę. Kiekvienas ateina su savo bėdomis ir problemomis, kiekvienas jaučiasi labai svarbus ir nori būti išklausytas, kiekvienam reikia viso tavęs ir viso tavo dėmesio. Jį reikia priimti, nuraminti, paguosti, o kai kada ir pabarti.
„Mums tenka sugerti visas savo pacientų emocijas, tampame savotiškomis kempinėmis. O juk esame tokie pat žmonės kaip ir visi, turime savo šeimas, savo skausmų ir džiaugsmų. Tačiau mūsų darbas yra toks, kad privalai padėti kitam, o pačiam skųstis nevalia. Kartais aiškiai matai, kad žmogui reikalingas psichologo patarimas, tačiau atstumdamas jį gali įžeisti, todėl prisiimi ir pastarojo specialisto funkcijas. Šiais laikais retai tenka išgirsti ką nors džiugaus, retai sutiksi žmogų, sakantį: „kaip man gerai“, – į liūdnus apmąstymus nuklysta pašnekovė.
Anot jos, pačių ligonių labui galėtum leistis su jais į filosofinius apmąstymus apie gyvenimą, bet, deja, laukia šūsnys popierių. Dabar esąs toks biurokratizmas, kokio dar nebuvę nė vienais laikais. Kai tikrina mediko darbą, niekas neklausia, kaip jis bendravo su ligoniu, ar buvo jam malonus, ar viską paaiškino. Svarbiausia, ar pagal normatyvus paskyrė vaistus ir tyrimus, ar sutvarkyti „popieriai“.
Bernadeta džiaugiasi, kad šitą „juodą“ darbą jai jau vienuolikti metai kantriai padeda dirbti bendrosios praktikos slaugytoja Angelė Arlauskienė. Jiedvi – darni komanda. Angelė gydytoją supranta iš pusės žodžio. Tai antroji sesutė per visą jos darbo praktiką. Pirmoji medicinos sesuo, taip pat puiki darbuotoja Vanda Mituzienė, buvo paaukštinta pareigomis ir tapo bendrosios praktikos skyriaus vyresniąja slaugytoja.
VAIKAI UŽAUGO, BET LAIKO NEATSIRADO
Šeima Bernadetai visada buvo užuovėja ir ramybės oazė. Čia visada vyravo supratimas ir savitarpio pagalba. Kai vaikai užaugo, moteriai tapo lengviau. Namuose liko tik pagrandukas Tadas, kuris mokosi „Gabijos“ gimnazijos antrojoje klasėje. Mama sako, kad medicina jis nesižavi, o svajoja apie kompiuterius ir techniką. Vyriausioji Rasa Klaipėdos universitete įgijo lietuvių-suomių kalbų specialybę ir išvažiavo dirbti į užsienį. Paskui seserį sparnus pakėlė ir jaunėlė Laura, praėjusiais metais tame pačiame universitete baigusi vadybos mokslus.
Bernadeta stebisi, kad tada, kai vaikai augo, nebuvo skalbimo mašinų, netrūkdavo visokių rūpesčių, bet laiko ji lyg ir daugiau turėdavusi. Darbe stalčiuje visada laikydavusi kokį nors romaną, kurį, ypač vasarą, po pietų retkarčiais išsitraukdavusi.
„Tada krūvis buvo mažesnis, dirbome stabiliau, mažiau buvo visokių naujovių. Dabar reikia tik vieną dieną nesusipažinti su gaunamais dokumentais, literatūra, ir jau kitą dieną gali paskirti ne tuos vaistus. Nespėsi nė mirktelėti, kai už tokį neapsižiūrėjimą tau atskaitys iš algos. Juk nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl parėjus namo vėl tenka sėsti prie popierių“, – pokalbį baigia gydytoja.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
