Gyvena ir kuria Viekšniuose, dirba visam pasauliui

Lietuvos kultūros indekse prieš kelerius metus skelbta, kad Lietuvoje yra per 10,5 tūkst. profesionaliojo meno kūrėjų. Iš jų beveik 80 proc. gyvena ir dirba trijuose didžiuosiuose šalies miestuose. Kiti – likusioje Lietuvos dalyje. Skaičiuota, kad mūsų rajone – 26 profesionalaus meno kūrėjai. Duomenys senoki, bet turbūt labai nepasikeitę.
Rubrikoje „Provincijos užrašai. Kūrėjai profesionalai“ bandysime pakalbinti Mažeikių krašte įsikūrusius profesionalius kūrėjus, prašysime šiek tiek praverti kūrybos erdves, į kasdienybę įsileisti „Santarvės“ skaitytojus ir pasvarstyti, ar provincija apriboja galimybę kurti.
Pirmoji mūsų naujos rubrikos pašnekovė – viekšniškė 2D animatorė ir grafikos dizainerė Bernadeta STASKEVIČIENĖ.

– Koks buvo Jūsų kelias į veiklą, kuria užsiimat šiandien? Kiek šis kelias planuotas, o kiek jame buvo atsitiktinumų?
– Mokykloje visiškai nežinojau, kuo norėčiau būti suaugusi. Tik baigiamosiose klasėse pajaučiau, kad norėtųsi kūrybiškos profesijos. Nes visada mėgau piešti, siūti, organizuoti, eksperimentuoti.

Į interaktyvaus dizaino specialybę Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje 2007 metais įstojau atsitiktinai ir neturėjau supratimo, kur papuoliau. Bet jau nuo pirmų paskaitų supratau: tai įdomi ir perspektyvi profesija. Labai patiko paskaitos, dėstytojai, jų praktinis požiūris į viską. Be to, kurso draugai buvo labai talentingi ir įkvepiantys žmonės.

Po studijų pavyko įsidarbinti vaizdo grafikos animatore nedidelėje reklamos agentūroje Vilniuje. Pradžia nebuvo lengva, bet dirbau savęs negailėdama ir pavyko pasikloti pagrindus – perpratau televizijos reklamų ir laidų kūrimo techninius niuansus, susipažinau su nemažai šioje rinkoje dirbančių kolegų.                 

– 2D animavimas ar grafikos dizainas – kas užima didžiąją Jūsų darbo laiko dalį?
– Karjeros pradžioje buvo vien 2D animacijos, įvairiausi vaizdo grafikos darbai. Po kelerių metų, jau dirbdama savarankiškai, gaudavau užsakymų iš animacinės reklamos padaryti grafikos dizaino darbą, pavyzdžiui, skrajutę ar plakatą. Tuomet supratau, kad tas pačias programas naudoju piešdama objektus, personažus, fonus savo animaciniams projektams… Po truputį pradėjau priimti ir grafikos dizaino darbų užsakymus. Iš pradžių – nedaug, tik norėdama užpildyti „tarpus“ tarp įprastų darbų. Metams bėgant, situacija visiškai pasikeitė, ir dabar orientuojuosi į grafikos dizainą, statišką vizualaus turinio kūrimą. Dirbu su nuolatiniais klientais, kuriems tik kartais prisireikia mano, kaip animatorės, įgūdžių.

Vis bandau analizuoti, kurių darbų imuosi su džiaugsmu, o kuriuos atidėlioju ir kodėl taip yra. Dirbant su dideliais animaciniais ar kitais vaizdo projektais, net ir turint tikrai stiprių parametrų kompiuterį, niekada negali būti tikras, ar jis nepradės strigti, ar neišeksportuos failų su klaidomis. Pradžioje tas adrenalinas ir stresas buvo lyg variklis, dabar noriu orientuotis į pastovumą.

– Kokia ta grafikos dizainerio kasdienybė?
– Esu pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su keliomis didelėmis įmonėmis ir tiesiog mėnuo iš mėnesio dirbame. Tiesa, gana dažnai pasitaiko, kad visiems mano klientams manęs prisireikia vienu metu. Tada „žongliruoju“ kaip galiu – turiu labai aiškius ne tik dienų, bet ir savaičių planus.

Vis dar tenka ir ofise pavakaroti, ir savaitgaliais padirbėti, nes man labai svarbu neprarasti klientų pasitikėjimo, laikytis terminų.

Mano visos dienos yra tiesiog kabinete, prie kompiuterio. Gyvi susitikimai – labai retas reikalas, nes mano pagrindiniai klientai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Taigi tiesiog susiskambiname, susirašome elektroniniais laiškais. Man tai, kad dirbu viena ir atskirai, visai tinka ir patinka. Galiu susitelkti į darbą ir produktyvumą.

– Ar yra buvę tokių užsakymų, kai nežinojot, nuo ko pradėti? Kaip su tuo susitvarkot?
– Visi didesnės apimties kūrybiniai projektai prasideda nuo tų pačių išbandymų, baimių. Bet jau žinau: tiesiog reikia imti ir pradėti. Mažais žingsneliais, po truputį ir, žiūrėk, pradeda „dėliotis puzlis“.

Labai įpareigoja terminai: susikuriu planelį, kiek ir ko turiu nuveikti konkretiems projektams, kad spėčiau juos atlikti laiku. Paskirstau darbą į etapus.

Patirtis jau leidžia bent apytiksliai apskaičiuoti, kiek kas užtruks. Patirtis po truputį augina ir pasitikėjimo savimi jausmą, drąsą imtis didelių projektų.

– Ar būna, kad pritrūksta „parako“, arba kitaip įkvėpimo, motyvacijos, idėjų? Kaip to pasikraunate?
Tikrai būna dienų, kai tiesiog „nesidirba“. Bet negaliu sau leisti nieko nedaryti. Jei užstringu ties kokiu projektu, imuosi kito tai dienai numatyto darbo. Lengvesnio, paprastesnio. Paskui sugrįžtu prie to, kuris anksčiau nesisekė. Kartais terminai neleidžia taip elgtis, tuomet tiesiog darau, kaip tuo metu galiu geriausiai. Dažnai padarau dešimtis versijų, kol gimsta tokia, kurią negėda siųsti klientui.

Lipau per savo principus daug kartų. Mano darbe nelabai yra laiko laukti „mūzos“. Man atrodo, įkvėpimas visada ateina, tačiau jis turi tave aptikti dirbantį. Net ir kūrybiniame darbe didelį sėkmės procentą skirčiau disciplinai, nuoseklumui ir tiesiog darbui darbo metu.

O po darbo būtina rasti būdų, kaip padėti sau neperdegti, rasti laiko atostogoms. Dirbant „ant savęs“ tai nėra paprasta. Bet dėl kūrybinės kokybės ateities projektuose – būtina.

– Kokius iki šiol įgyvendintus savo projektus labiausiai prisimenat ir kuriuos galėtumėt pavadinti įdomiausiais, labiausiai Jus auginusiais kaip kūrėją?
– Jų buvo tikrai daug ir įvairių. Bet labiausiai įsiminę ir verti paminėjimo – vaizdo projektai, kurti Mažeikių muziejui ir jo padaliniams. Ne tik todėl, kad kiekvienam jų sukurti prireikė nemažai laiko, bet ir dėl to, kad jie yra tiesiogiai susiję su kraštu, kuriame gyvenu, kuriame auga mano vaikai.

Aviacijos pradininko Griškevičiaus muziejuje Viekšniuose galima pamatyti mano kurtą animacinį filmuką apie garlėkį, Vaistinės muziejuje – apie garsųjį vaistininką Juozą Aleksandravičių, kurį žmonės vadino Balandėliu, o Mažeikių muziejaus archeologijos salėje – informacinį filmą „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių, žemaičių“.

Kurdama jaučiau didžiulę atsakomybę, neskaičiavau darbo valandų, įdėjau daug širdies, nes tai nėra sezoniniai projektai ar aiškų galiojimo terminą turinčios reklaminės kampanijos. Tai didelę pridėtinę vertę turintys projektai. Jie pasakoja istorijas, stiprina ryšį su vieta, bendruomene, kultūros paveldu, yra rodomi atvykstantiems turistams.

– Savo veiklą, darbą pavadinot „Kuku On“. Ką reiškia šis pavadinimas, kiek laiko dirbate ne samdomą darbą, o, kaip dabar sakoma, pati sau?
– Nuo 2012 metų, kai mano gyvenime atsirado vaikai, pradėjau dirbti savarankiškai. Iš pradžių nuotoliniu būdu dirbau su keliais klientais iš agentūros Vilniuje. Kiti užsakymai atėjo iš kolegų, su kuriais jau buvome kartu dirbę. Žodžiu, šalia vaikų auginimo visada buvo ir darbinės veiklos.

Pavadinimas „Kuku On“ atsirado paaugus antram vaikui, kuomet jau „pilna koja“ norėjau ir turėjau grįžti į darbus. Kadangi pasirinkome gyventi Viekšniuose, panagrinėjusi darbo rinką suvokiau, kad samdomo darbo pagal savo specialybę ir kompetencijas rajone nerasiu. Taigi, maždaug prieš 10 metų nusprendžiau bandyti „freelanceriauti“ (teikti paslaugas įvairiems užsakovams be ilgalaikės darbo sutarties – aut. past.)ir atrodė, kad komunikuojant, ieškant klientų pirmiausia reikia turėti veiklos pavadinimą. Veikla kūrybinė, žmonės, dirbantys šioje srityje, yra truputį „nurauti“ – menininkai. Taigi pavadinime tas „kukū“ reiškia lengvai saviironišką požiūrį į save ir kūrybą. Pasirinkau mąstyti nestandartiškai ir tą kitoniškumą profesiniu aspektu sąmoningai priimti kaip privalumą. Rezultatas – šmaikštus ir lengvai įsimenamas pavadinimas.

– Kokią dalį Jūsų veikloje sudaro kūrybinė laisvė ir užsakovų sumanymai, norai?
– Kadangi šiuo metu daugiau orientuojuosi į grafinį dizainą, tai reiškia, kad pirmiausia tenka įgyvendinti kliento užduotis, o ne realizuoti asmeninį kūrybiškumą. Tai darbas, kuriame svarbu įsiklausyti ir suprasti, ko klientas nori, kokį tikslą turi jo veikla, kam skirta žinutė.

Dizainerio kūrybiškumas pasireiškia ne per „kaip man gražu“, o per tai, kaip aiškiai, tiksliai ir vizualiai suprantamai jis perteiks kliento idėją. Kartais tai reiškia atsitraukimą nuo savo asmeninio skonio ir sprendimo, kuris geriausiai veikia būtent tam konkrečiam žmogui ar prekės ženklui, suradimą. Kūryba čia tarnauja tikslui.

Aišku, yra bendrosios taisyklės, kas tinka, kas ne, kokios spalvos dera, kokie šriftai įskaitomi ir kaip išdėstyti informaciją taip, kad dėmesys pirmiausia kryptų į objektą „A“, o tik po to į „B“, „C“, „D“.

Visada dirbti lengviau ir paprasčiau, kai dizainerio ir kliento estetinis skonis sutampa. Kūrybinės laisvės yra minimaliai, kai įmonė turi patentuotą stiliaus knygą, – tuomet tiesiog techniškai dėlioji (aišku, reikia sugalvoti vis naujų versijų, naujų kompozicijų, tad kūrybos šiek tiek visada yra net ir šiuose darbuose). Bet yra projektų, kur atsiunčia informaciją ir sako: „Daryk kaip nori, pasitikiu“, visiška laisvė.

Man patinka visokie projektai. Kartais išsisemiu, kai tenka vien kūrybinės laisvės projektai, nes tada reikia nuspėti kliento skonį ir kartais atrodo, kad būtų pravartu turėti aiškiaregystės dovaną – juk versijų, kaip tą pačią informaciją perteikti vizualiai, gali būti milijonai, o aš turiu nuspėti kliento skonį. Tuomet, gavusi kokį monotoniškesnį užsakymą, jį įgyvendindama pailsiu. Man labai patinka ta dinamika, kiekviena mano darbo diena skirtinga. Projektai ir klientai labai skirtingi, su kiekvienu nauju darbu gilinuosi vis į naują sritį. Dėl to visai džiaugiuosi, kad šiuo metu daugiausia dirbu su nuolatiniais klientais. Vieni kitus žinome, lengvai susikalbame, bendradarbiaujame su pagarba kito laikui.

– Kokių įžvelgiate trūkumų, o gal – privalumų, galimybių, kai gyvenama ir kuriama toli nuo didžiųjų miestų?
– Pačioje veiklos pradžioje nelabai tikėjau, kad gyvendama ne didmiestyje, o regione vieną dieną turėsiu darbo ir galėsiu pati sau užsidirbti algą. Atrodė, kad sritis gana siaura, ir viskas sukasi tik didžiuosiuose miestuose.

Bet turėjau pabandyti. Manau, ta veiklos pradžia buvo lengvesnė dėl išlikusio kontakto su buvusiais kolegomis. O paskui viskas įsisuko: rekomendacijos, bendri projektai, tinkamai atlikti darbai padėjo plėstis kontaktų ratui. Supratau, kad šioje veikloje svarbiau yra atliktų darbų pavyzdžiai, o ne tai, kur dizaineris gyvena.

Buvo situacija, kai Japonijoje freelanceriu dirbantis lietuvis vienam projektui Tokijuje ieškojo 2D animacijos specialisto iš Lietuvos. Ir išsirinko mane vien dėl to, kad buvau vienintelė darbų profesionalumu neatsiliekanti nuo didmiesčiuose dirbančių specialistų, bet gyvenanti regione. Jis sakė, kad įėjo į mano paskyrą pasmalsauti, peržiūrėti darbus, nes pamatė, kad dirbu Mažeikių rajone.

Visiškas atsitiktinumas ir sėkmė, nes tas bendradarbiavimas mane nuvedė iki bendrų projektų su Tokijo universiteto inovacijų centru, vietine vaizdo rinkodaros agentūra. Projektai buvo vienas už kitą įdomesni, visiškai konfidencialūs, nes susiję su įvairiomis inovacijomis, ateities technologijomis. Pavyzdžiui, teko animuoti būsimuosius „Honda“ automobilių gamyklos gaminius.

Vis tik dar ir dabar galvoju, kad mums abiem su vyru didmiestyje profesinės galimybės būtų buvusios didesnės, bet kaime – gyvenimo kokybė geresnė. Vaikus auginti čia paprasčiau.

Visada laviruojame ir ieškome protingo balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Renkantis, kur gyventi, prioritetas buvo šeimos poreikiai, o tik po to, aplink juos „lipdėme“ karjeras. Tokias, kokios įmanomos pagal aplinkybes.

Dabar mano veiklai jau būtų nesvarbu, ar aš dirbčiau ofise didmiestyje, ar kabinete mažame miestelyje, ar šiltuosiuose kraštuose. Svarbu turėti greitą internetą ir nemažą stalą, ant kurio tilptų visa kompiuterinė „amunicija“.

– O kaip dėl bendraminčių – kitų kūrėjų profesionalų, ar nepritrūksta bendrystės?
– Nuolat bendrauju su klientais, su kolegomis. Dauguma tapo kone draugais, mes ir pajuokaujame, ir paatviraujame. Tiesa, bendravimas dažniausiai vyksta nuotoliu.

Esu ne kartą pagalvojusi apie kūrėjų bendruomenę, kartais tą bendrystės jausmo alkį pajaučiu šventiniu laikotarpiu. Kai socialiniuose tinkluose apstu vaizdų iš šventinių renginių, darbostogų, konferencijų. Arba, kai tiesiog jaučiu, kad įmonėje, su kurios atstovais bendrauju, – geras mikroklimatas tarp darbuotojų. Tada trumpam „baltai užpavydžiu“, nes aš visada viena, visada pati sau. Bet kol kas koncentruoju savo energiją į darbus, vaikų poreikius ir hobius.

Šiuo metu gyvos bendrystės pasisemiu badmintono ir funkcinėse treniruotėse.

Tiek metų dirbdama kūrybinį darbą supratau, kad laisvalaikiui kūrybiškos veiklos rinktis jau neturiu resursų. Sportuoti pradėjau dėl sveikatos, bet atradau daug daugiau nei fizinį kūno stiprinimą – bendrystės jausmą, naujų draugų.

Kūrybinį, meninį darbą dirbančių žmonių Mažeikių rajone pažįstu nedaug. Būtų smalsu bendromis jėgomis sukurti tokią bendruomenę, kurios nariai vieni kitiems netrukdytų dirbti (paprastai sakant, „nevogtų klientų“), bet esant didesniam projektui galėtų kooperuotis arba iškilus sunkumams – palaikytų ir padrąsintų vieni kitus.

Meno žmonės dažniausiai – jautrios asmenybės, todėl palaikymo, gražaus žodžio visada labai reikia.