Gyvenimą moteris padalijo trims mūzoms: darbui, šeimai ir kelionėms

Mažeikių senamiesčio poliklinikos slaugos administratorė Zita Keršienė sako, kad jos gyvenimas ramus, ji turi gerą vyrą, puikius vaikus ir mėgstamą darbą. Kiek teko pakeisti darbo kolektyvų, ji niekur nesutikusi blogų žmonių. Gal todėl, kad pati yra taikaus ir ramaus charakterio, labai jautri kitų bėdoms ir nelaimėms.
PROFESIJĄ LĖMĖ
ATSITIKTINUMAS
Zita buvo kaimo vaikas. Gimusi Viekšniuose, nuo pusantrų metukų apsigyveno Krakiuose, tuomet vadintuose Paulianka. Mama augino vaikus – Zitą ir šešeriais metais už ją jaunesnę Nijolę, o tėtis dirbo vairuotoju. Vėliau tėvai gyvenvietėje pasistatė namą. Zita, baigusi Krakių aštuonmetę mokyklą, Mažeikiuose pradėjo lankyti 1-ąją vidurinę.
Mergaitė visą laiką svajojo studijuoti biologiją. Galbūt meilę šiam mokslui įžiebė jos biologijos mokytoja, puiki savo dėstomojo dalyko specialistė Eugenija Žemgulienė. Tačiau vienuoliktoje klasėje per atvirų durų dieną draugė jos paprašė padėti nuvažiuoti į Šiaulių medicinos mokyklą. Net nenujausdama, kad sutikimas padėti draugei nulems visą jos gyvenimą, ji nedvejodama išvažiavo su ja į Šiaulius.
„Kaip dabar pamenu, man didžiulį įspūdį paliko anatomijos kabinetas. Jame išdėlioti muliažai – plaučiai, širdis, griaučiai, kiti žmogaus organai – man pasirodė kažkuo ypatingi ir labai įdomūs. Nors niekada gyvenime nebuvau pagalvojusi apie mediciną, staiga akivaizdus tapo medicinos ryšys su biologija. Juk žmogaus anatomija – tai biologijos mokslo šaka“, – apie savo jaunystės „atradimą“ pasakoja Zita ir sako, kad sugrįžusi iš Šiaulių medicinos mokyklos jau buvo tvirtai nusprendusi studijuoti mediciną.
Zitos biologijos mokytoja buvo pritrenkta tokio staigaus savo mokinės pasikeitimo. Ji dar bandė merginą perkalbėti, sakydama, kad į medicinos mokyklą ji visada suspėsianti. Anot jos, gabi mokinė turėjo visas galimybes įstoti ir studijuoti biologiją Vilniaus valstybiniame universitete. Tačiau Zita nebesitraukė. Tuo tarpu jos draugė, grįžusi iš Šiaulių, visam gyvenimui atsisakė medicinos ir, baigusi vidurinę, tapo siuvėja.

DARBO PRADŽIĄ LYDĖJO PIRMIEJI SUKRĖTIMAI
Anatomija Zitai ir toliau liko mėgstamiausia disciplina. Ją dėstė labai griežta ir reikli, bet mokanti puikiai ir labai įdomiai perteikti reikalingą medžiagą specialistė, beje, bendrapavardė Keršienė.
Beveik dveji mokslo metai prabėgo labai greitai. Atėjo laikas rinktis būsimąją darbovietę. 1983-iaisiais paskyrimų į Mažeikius nebuvo. Labai prisirišusi prie namų, Zita rinkosi tą medicinos įstaigą, kuri buvo arčiausiai tėviškės. Taip ji atsidūrė Akmenės centrinėje ligoninėje. Vyr. gydytojas Povilas Maneikis pasiūlė rinktis Viekšnius arba Akmenę. Akmenės pirmojoje rajoninėje ligoninėje medicinos sesers reikėjo vaikų bei vidaus ligų skyriuose. Zita pasirinko pastarąjį ir jame išdirbo 10 metų. Iš pradžių į darbą važinėdavo iš Krakių, o kai ištekėjo ir išvažiavo gyventi į Mažeikius, kelias dar pailgėjo.
Jaunai medikei, ką tik palikusiai mokyklos suolą, pirmosiomis dienomis buvo sunku susitaikyti su žiauria gyvenimo realybe. Praėjus daugiau negu 20 metų, moteris kaip dabar prisimena patirtą pirmąjį sukrėtimą.
„Naktimis skyriuje budėdavo dvi medicinos seserys, sanitarė ir gydytojas. Vienoje palatoje gulėjo senukas. Jis buvo jau labai silpnas, tad prie jo nuolat budėjo dukra. Apie 8 valandą vakaro atbėgo ji pas mus į postą nusigandusi, šaukdama, kad tėtis miršta. Pakvietėme gydytoją ir nubėgome į palatą. Padėti niekuo nebegalėjome. Dukra uždegė žvakę ir pasikūkčiodama ėmė verkti, o aš, stovėdama prie lovos galo, taip pat nebeišlaikiau ir prisidėjau prie jos. Gydytoja man liepė ramintis ir pasiuntė išgerti vaistų. Man tada buvo labai baisu“, – pasakoja Zita, tvirtindama, kad prie mirties priprasti negalima, tik metams bėgant užsigrūdini, tampi tvirtesnė, imi suprasti, kad seno žmogaus mirtis – natūralus procesas, ir to pakeisti neįmanoma.
Kur kas sunkiau susitaikyti su jauno žmogaus arba vaiko netektimi, nes jiems dar visas gyvenimas buvo prieš akis. Kalbėdama apie tai, Zita prisimena ir kitą atvejį, kai Akmenės ligoninėje apie pusmetį kas kiek laiko gulėdavo jaunas, gal kokių 18 metų vaikinas. Jis sirgo onkologine liga, buvo sulysęs taip, kad ir adatos nebebuvo kur įdurti. Jokios vilties išgyti jam nebebuvo. Zita netapo skaudaus jo atsisveikinimo su gyvenimu liudininke. Vaikinas mirė ne ligoninėje, gal tai atsitiko namuose, o gal sostinėje.

IŠSISKIRTI VISADA SUNKU
Akmeniškių medikų kolektyvas buvo nuostabus. Atėjus dienai, kai reikėjo atsisveikinti, Zita ir vėl negalėjo sulaikyti ašarų. Tačiau 10 metų nuolatinio važinėjimo iš miesto į miestą moterį išvargino. Tuo labiau kad ir vaikai dar buvo maži.
Mažeikių centrinės ligoninės vyr. gydytojas Eugenijus Zalagėnas pasiūlė laikinai padirbėti vidaus ligų skyriuje. Po trejų darbo metų buvo lygiai taip pat gaila išeiti. Apie koleges Zita atsiliepia pačiais gražiausiais žodžiais. Anot jos, niekur, kur jai tik teko dirbti, ji nesutikusi nė vieno blogo žmogaus. Ir nors jau dešimtmetis, kai paliko ligoninę, su visomis buvusiomis bendradarbėmis susitinka ir iki šiol bendrauja.
Didžiulį smūgį Zita išgyveno tada, kai reikėjo pereiti dirbti į polikliniką. Ligoninėje ji budėdavo paromis, o vėliau turėdavo kelias laisvas dienas. Dabar gi reikėjo į darbą eiti kasdien, ir su tuo buvo labai sunku apsiprasti.
„Kad man nebereikia dirbti naktimis, labiausiai laiminga buvo mažoji dukrytė Vitalija. Kaip gerai, kad dabar mamytė kiekvieną vakarą bus namuose, džiūgavo ji“, – jauniausios šeimos atžalos nuotaikas apibūdina pašnekovė.

ŠEIMA TEIKIA DŽIAUGSMĄ
Zita šiltai atsiliepia ir apie savo gyvenimo vyrą Kazimierą. Jis nebuvo iš kažkur atsiradęs jaunikis ant balto žirgo. Kaip ir jo išrinktoji, užaugo Krakiuose. Čia jiedu susipažino, čia atšoko ir vestuves. Ekonomistas, baigęs Kauno žemės ūkio akademiją, jis dirbo Ukrinuose, vėliau rajono komjaunimo komitete. Tada šeima gavo butą Mažeikiuose ir čia apsigyveno. Dabar jau daugiau kaip 10 metų Kazimieras – Darbo biržos ekonomistas.
Mama laiminga, kad gali didžiuotis ir savo vaikais. Vyresnysis Justinas studijuoja ekologiją Klaipėdos universitete. Galima sakyti, jis įgyvendino mamos svajonę, nes biologijos mokslas turi labai daug bendro su ekologija.
Mums besišnekučiuojant, suskambo Zitos mobilusis telefonas. Justinas, norėdamas pradžiuginti mamą, pranešė, kad sėkmingai išlaikė matematikos egzaminą.
Ši disciplina kėlė vaikinui daugiausia rūpesčių. Kai šis barjeras įveiktas, galima sakyti, kad sesija baigta. Tai patvirtino ir džiaugsmu spinduliuojančios Zitos akys.
Dukra Vitalija – Gabijos gimnazijos trečios klasės gimnazistė. Laikas jau ir jai rinktis profesiją. Kol kas dar svyruoja tarp dailės, ekonomikos ir medicinos. Tačiau mamos širdis jaučia, kad mergaitė rinksis mediciną. ZITA sako, kad dukra svajoja tapti chirurge.

KELIONĖMS ATIDUODA VISĄ LAISVALAIKĮ
Gerai tarp savęs sutariantys šeimos nariai turi ir bendrą pomėgį – visi labai mėgsta keliauti. Anot Zitos, visa Lietuva išvažinėta. Kelionių iniciatorius ir organizatorius visada būna tėtis. Ne tik atostogų, bet vasarą ir šiaip nė vieno savaitgalio šeima nepraleidžia namuose. Jei neišeina kur nors toliau išsiruošti, tai išvažiuoja nors į Plinkšes, Platelius.
Prieš metus visa šeima pirmą kartą aplankė netoliese esančias Kamanų pelkes. Pasivaikščiojimas apžvalginiu taku padarė didžiulį įspūdį. „Žmonės išsikarsto po visus užsienius, o dažnai nemato, kas yra po pat nosimi. Jie net neįsivaizduoja, ką reiškia savo akimis pamatyti akivarą, prie tako tarsi raudonus karoliukus pabertas spanguoles, augalus, kurie būdingi tik pelkėms, ir kurių niekur kitur neišvysi“, – savo emocijomis dalijasi Zita.
Keršiai buvo nuvažiavę ir į Panevėžio rajoną, kur aptvertoje teritorijoje gyvena mūsų miškuose beišnykstantys stumbrai, Telšių rajone aplankė miškuose gyvenantį žemaitį, kuris augina vilkų šeimyną. „Pas telšiškį buvome nuvažiavę praėjusių metų rugpjūtį. Vilkė ką tik buvo atsivedusi jauniklius. Jie labai gražūs, primena mažus šuniukus“, – sako moteris, įsitikinusi, kad kiekvienas pirmiausia turime susipažinti su ta vieta, iš kurios esame kilę.
Praėjusią vasarą šeima buvo išvažiavusi į Latviją. Zitą ypač sužavėjo Ventspilis. Mieste labai gražu, visur gėlynai, net gėlių laikrodis ir piramidės iš gėlių. Pajūris ten irgi ryškiai skiriasi nuo mūsų – labai erdvu, puikiai įrengti paplūdimiai.

MOKOSI NE DĖL KARJEROS
2003-iaisiais Zita įstojo į Klaipėdos universiteto tęstinių studijų institutą. Šiam žingsniui ją pastūmėjo ne tik vyras, bet ir gydytoja Diana Balčiūnienė-Balčiauskienė, su kuria Zita tada dirbo.
„Pati tikriausiai nebūčiau ryžusis trejų metų neakivaizdinėms studijoms. Kasmet tekdavo atlaikyti po keturias sesijas. Dabar, kai jau pavasarį gausiu diplomą ir įgysiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą, smagu. Jau baigiu rašyti diplominį darbą, kuriame nagrinėsiu temą, kaip bendruomenės slaugytoja gali paveikti hipertenzijos koregavimą. Sausio 31-ąją – diplominio darbo gynimas“, – džiaugiasi pašnekovė. Buvusi bendruomenės slaugytoja, gavusi diplomą, taps slaugos reabilitacijos specialiste.
„Kai kišenėje turėsiu diplomą, būsiu protingesnė, – juokiasi Zita ir priduria: – O jeigu rimtai, tai kiekvienas specialistas turi stengtis kelti savo kvalifikaciją“.
Metus dirbusi bendruomenės slaugytoja su gydytoju Remigijumi Kontaru, Z. Keršienė nuo šių metų pradžios, nors ir be didelio noro, steigėjams pasiūlius, sutiko dirbti ką tik įsikūrusioje VšĮ Mažeikių senamiesčio poliklinikoje slaugos administratore.
„Kam reikėjo ir mokytis, jei nenori daryti karjeros, šaipėsi iš manęs gydytojas R. Kontaras“, – kolegos pasakytus žodžius prisimena medikė ir bando lyginti bendruomenės slaugytojos darbą bei dabartines savo pareigas. Jos teigimu, poliklinikoje ir taip turi atlikti daug „popierinio“ darbo, o slaugos administratorei jo dar daugiau. Moteriai labiau norisi bendravimo su žmonėmis, ligoniais, norisi dirbti tikrą medikės darbą: leisti vaistus, perrišti žaizdas. Tačiau juokaudama priduria, kad ir nuo popierių širdies nepykina, nes ji visada mėgusi rašyti.
„Kol kas dar yra išlikęs jaudulys ir nerimas dėl naujųjų pareigų, – sako ji. – Rytais atsibudus pirmoji į galvą ateinanti mintis būna: ką šiandien dar reikės padaryti, ko privalau neužmiršti, ką ir kam turiu pasakyti…“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Nors širdžiai mielesnis tiesioginis mediko darbas, Zita nenusimena ir susidūrusi su šūsnimis „popierių“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto