Gyvenimas ant svarstyklių (dešimta savaitė)

Rezultatas: minus aštuoniolika kilogramų.

Atrodo, kad mano svarstyklių sąstingis bus praėjęs. Anądien net nustebau: oho, koks rezultatas! Bet per anksti buvo švęsti, paaiškėjo, kad viena ranka netyčia atsirėmiau į knygų lentyną. Nepatikėsite – tas judesys išsyk „nuėmė“ du kilogramus.
Dabar svarstykles stumiu į kambario vidurį ir niekur nesikabinėju. Bet jos rodo, kad per savaitę palengvėjau dar dviem kilogramais. Žinau, kad tas „lengvėjimo“ greitis neilgam. Svoris pagal Sistemą (negaliu viso to vadinti dieta, kažkaip ranka nekyla parašyti, vadinkime geriau taip) labai sparčiai mažėja pirmuosius du mėnesius, paskui organizmas pripranta ir ima gudrauti. Arba tai darome mes…
Vienas pagrindinių Daktaro įvardytų tabu buvo alkoholis. Nė lašo jokia proga – net su vaistais. Kai mano sesė, kuri Sistemos laikėsi neakivaizdžiai (pareiškusi, kad ji jokiais būdais niekam nemokės tooookių pinigų!), išgėrė vieną taurę šampano, įsitikinome, kad draudimas turi pagrindą.
Ko tik ji nedarė – ir iškrovos dienas pratęsė, ir visiškai badavo, – svarstyklės sustingo gal dviem savaitėms. Taip mes įsitikinome, kad su svaigalais juokauti negalima ne tik prie vairo ar darbo vietoje.
Daktaras mums aiškino, kad sėkmingam svorio metimo procesui gali sutrukdyti ir nežymus Sistemos pakeitimas. Anuomet sugebėjau įvykdyti jo reikalavimą – pirmuosius du mėnesius neiti į jokius balius su užstalėmis. (Tiesa, mes bandėme prieštarauti, tvirtinome, kad tikrai susivaldysime ir nuo to vaišių stalo nepačiupsime nei mėsos, nei torto gabalo. Daktaras pabaksnojo pirštu į smilkinį: suprask, visi pavojai slypi čia, įgūdžiai valgyti tai, ką reikia, ir tada, kai reikia, dar neįsitvirtinę mūsų smegenėlėse.)
Tiesa tai ar ne, išsiaiškinau neseniai. Prieš mėnesį turėjau dalyvauti gerų draugų rengiamame jubiliejuje. Ir ne šiaip kelioms valandoms užsukti, kai gali pabūti, pasirodyti, o paskui tyliai pasitraukti, – o visam savaitgaliui.
Važiavau, nes draugai yra draugai, įsikūriau viešbutyje, pasveikinau jubiliatą, o paskui bandžiau pritaikyti jų vaišių stalą prie manosios Sistemos. Iš dalies sekėsi – tinkamo maisto buvo, bet valgiau ne laiku.
Grįžus iš šventės ilgas dvi savaites teko „išsilaižinėti“ – aš vėl norėjau valgyti ne tada, kai privalu norėti. Ir teko iš naujo pasijusti Pavlovo šunimi, kuriam staiga perdegė garsioji lemputė…
Bet nėra to blogo… Kaip ir pirmąsias dvi dietos savaites, vėl daug ką pasidariau namuose: pertvarkiau spintas, stalčius, šiek tiek patobulinau interjerą, net svečiams visokių skanėstų savaitgaliais gaminau. Užimtumas – tai vienintelis būdas atsikratyti įkyrios minties: „O šaldytuve (puode, keptuvėje, etc.) yra… Ir aš šito noriu!“
Taip pamažu ir priėjome prie mano trečiojo patarimo: NUOLAT TURĖKITE KĄ VEIKTI.
Tas veiksmas nebūtinai tvarkymasis. Nors moterys turėtų pripažinti – generalinė ruoša yra geras būdas užmiršti tikrą alkį – nekalbu apie norą ką nors kramtyti. Pradedi iš ryto, įsijauti – ir tik pamatai, kad jau vakaras. O šeimyna (jei neįtraukta į šiuos svarbius procesus) guli išsekusi ir dejuoja: mirštam iš bado…
Tačiau kiek galima tvarkytis? Yra dar vienas mano atrastas būdas: dėlionės. Tiesa, prieš kelerius metus viename detektyve perskaičiau apie tokį pagalbinį lieknėjimo metodą ir nusijuokiau – viskas išrandama dar ir dar kartą: ratas, elektros lemputė, radijas… Ir sotinamieji „puzliai“. Tuo metu, kai svorį metėme ne tik dėl savęs, bet ir dėl Daktaro (pabandyk nuvažiuoti be rezultato!), svarbi atrodė kiekviena alkana minutė.
Viena Liepojoje sutikta storulė nuoširdžiai guodėsi: ji kiekvieną vakarą verkia graudžiomis ašaromis, taip norisi ko nors skanaus. Mes, prisipažinsiu, neverkėme, tačiau ieškojome būdų, kaip neužsiraudoti.
Namų ruoša, dėlionės, draugai… Pastarieji taip pat gali tapti Sistemos dalimi.
Eikite į svečius. Ne į balius, o šiaip. Jei draugai geri, iškęs mūsų „kvailystes“ – galiausiai mes esame labai pigios viešnios – užpylei arbatos, padarei kavos – ir bendraukim. Tiesa, kai ką trikdo toks maistais ir gėrimais neapipavidalintas vizitas. Viena mano jaunystės bičiutė net supyko: „Tai ką – dabar sėdėsim kaip kvaišos ir viena kitai į akis žiūrėsim?!“, bet šampano butelį paslėpė…
Dar yra telefonas. Nežinau, kieksyk skambinau ir sakiau: „Pasikalbėkite su manimi, aš labai noriu valgyti…“ Ir kalbėjosi, – kur jie visi dings? Tam ir yra draugai, artimieji, kad ištiestų pagalbos ranką. O jei dar telefonu – visiškai veltui.
Žinoma, brangiausias yra mūsų laikas. Bet kai pratiniesi prie naujosios Sistemos, jis pasidaro kažkoks tamprus. Lėtas. Ištemptas. Ypač kai norėtum vakarieniauti, o laikrodis sako: lukterk, dar valanda liko. Arba kai vienuoliktą vakaro svajoji apie rytdienos sumuštinį su rūkyta dešra… Rytojus kada nors išauš, bet dar reikia užmigti, išmiegoti, atsikelti, pasidaryti tą sumuštinį ir… skanaus, dar viena diena praėjo.
Pusryčių sumuštinius jau aprašiau.
Tiesa, vieną ir tą pačią savaitės dieną pusryčiams reikia suvalgyti du kiaušinius. Be nieko. Gėrimas – tradicinis: kava, arbata be cukraus.
Dabar pietūs. Kaip ir sumuštinius (su mėsa arba sūriu) kaitaliojame mėsos ir žuvies patiekalą: vieną dieną – mėsa, kitą – žuvis.
Pagrindinis patiekalas neturi būti sunkesnis nei 130 g (jei svoris didelis – 150 g). Gaminame ką norime ir kaip norime. Taigi galima troškinti karpį grietinėje ir patiekti 100 g grietinės padažo ir 50 g karpio, arba atvirkščiai. Tas pats ir su mėsiškais pietumis.
Garnyras – 5 arba 6 (pagal mūsų svorio atsargas) valgomieji šaukštai šviežių daržovių, jų turi būti ne mažiau kaip 3 rūšių, konservuoti gali būti tik žirneliai.
Gėrimas – 220–230 ml sulčių. Galima išsispausti pačioms, galima pirkti parduotuvėse, tačiau tik sultis. Nektarai, gėrimai ar kitokie patobulinimai mums netinka.
Tad iki kito trečiadienio.
ONĖ

Oi, vos neužmiršau patarimo. SUSIRASK LIKIMO DRAUGĄ – VIENAM LIEKNĖTI SUNKIAU nei dviese, trise ir t. t.

One Reply to “Gyvenimas ant svarstyklių (dešimta savaitė)”

  1. Jonė parašė:

    Smagu. Sėkmės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto