Sveiki, seniai nesimatėme ir nesikalbėjome, o jei tiksliau, aš nerašiau, o jūs neskaitėte. Nuo mūsų paskutiniojo susitikimo praėjo keturi mėnesiai, o jei matuotume laiką pasiektu rezultatu – septyni kilogramai.
Tada, liepos pabaigoje, rezultatas buvo trisdešimt keturi, dabar – keturiasdešimt trys prarasti gyvo svorio kilogramai. Galėčiau teigti, kad visiškai savo pasirinkto gyvenimo būdo neatsisakiau, tik truputį pristabdžiau tą svorio metimo procesą. Vasaros pagundos ir rudeninis derlius atėmė dalį ryžto:)
Kaip ir sakiau pačioje dienoraščio pradžioje, kol žmogus tvirtai laikosi taisyklių, rezultatas pasiekiamas stabiliai. Kai tik jis pradeda improvizuoti, išradinėti savo taisykles, visi procesai buksuoja arba išvis sustoja. Dabar galiu tik pasiguosti, kad svorio metimo mėnesinis vidurkis – beveik keturi kilogramai, na, gal vieno kito šimto gramų tam vidutiniam rezultatui ir trūksta.
Galėjo būti visi penkiasdešimt ar net daugiau.
Praėjusią savaitę vėl pasišnekėjau su savimi. Rimtai ir dalykiškai. Pastebėjau, kad vėl vakarais jaučiuosi alkana, vėl varstau šaldytuvo dureles – ir ne tik tam, kad pauostyčiau rūkytos dešros gabalėlį. Kartais imu ir atsipjaunu. Save guodžiu, kad tai ne ankstesnis „šliosas“, o tik gabalėlis, bet sąžinė graužia: vis tiek darai tai, kas negalima. Atsipalaiduoji.
Reikia susiimti.
Šeštadienį pasikviečiau artimą draugę ir pasiūliau jai kartu su manimi atšvęsti šuns gimtadienį. Nusipirkome skanių sūrių, šuniui – jautienos su kaulu, atsidarėme butelį vyno ir atšventėme. Pirmadienis tapo naujo etapo pradžia.
Vėl tas pats sumuštinis, tie patys pietūs ir tas pats vakarinis muistymasis – ką čia sugalvojus, kad užimtum rankas, kojas ir smegenis.
Pasimatavau krūvą „ateities“ drabužėlių. Vienam reikėtų dar kokių trijų kilogramų (arba centimetrų), kitas reikalauja visų dešimties… Dabar galvoju: ar tas tikslas padės priemonėms, ar vėl pereisime į improvizacijų lygmenį?
Norėtųsi, labai norėtųsi. Taip ir matau tą ateities viziją: visa graži ir liekna įžengiu į naujamečių iškilmių salę… Bėda ta, kad tų iškilmių lyg ir nenusimato. O tiksliau, nieko nesinori, nes nusibodo džiaugtis tik tuo, kad jau atsikračiau didele per didelių drabužių krūva, kad dabar turiu kelis skudurėlius, kuriuos labai išradingai komponuoju, – priešingu atveju kolegos pagalvotų, jog vis dažniau nenakvoju namuose.
Ta drabužinė krizė labiau matoma ir jaučiama žiemą, o ne vasarą. Vasarą gali susirinkti įvairesnį garderobą, bet kai kalba apie paltus ir kailinius, daug nepaimprovizuosi – jie tau geri arba ne.
Įvertinau situaciją spintoje. Kailiniai jau tinka, striukėje, kuri praverstų ne tokiomis šaltomis žiemos dienomis, dar jaučiuosi kaip skilandis pakuotėje – užtrauktuką užtraukiu, o kvėpuoti bijau. Ką jau kalbėti apie bandymus atsisėsti ar pasilenkti…
Vadinasi, teks dar kankintis. Įsivaizduoti naujametį balių, šokius ant auštakulnių ir dar kokių nors gundančių vaizdelių prisifantazuoti. Juolab kad aplinkiniai sako: stabdyk. Esą jau gerai atrodai, o jei toliau varysi, būsi panaši į medūzą, ilgai gulėjusią saulėkaitoje…
„Žinau, žinau“, – atsakau. Viską suprantu, bet niekaip dar nesusidėlioja tas tolesnio gyvenimo vaizdelis. Ką, kiek ir kaip valgyti, kad nereiktų praėjusio laiko ir centimetrinės juostos vynioti atgal.
Į pagalbą atskubėjo draugės. Viena padovanojo megztuką, kuriam, blaiviu žvilgsniu vertinant, dar reikėtų mėnesio. Kita įbruko švarkelį, kuris šiuo metu gali būti naudojamas kaip detalė, bet pasistengus… Tik gaila, vis nėra to išskirtinio drabužio, kurį matuočiaus ir svaigčiau, degčiau noru: kad ir ką man tai kainuotų, žūtbūt pasiekti n-tąjį dydį!
O dabar apie malonius dalykus. Už pastangas kartą jau buvo atlyginta. Visiems mums reikia dėmesio ir mūsų pastangų įvertinimo, tiesa? Klausimas tas, kaip tas dėmesys parodomas. Jei banaliai, pavyzdžiui, šūktelėjus „Gal sergi?!“ – tai geriau nereikia. Jei konstatuojama „Gerai atrodai“ – jau šilčiau, bet ne į dešimtuką. Geriausias komplimentas, kai gali praeiti pro tave pažįstantį žmogų ir jis nesureaguoja. Natūralus.
Vieną gražią dieną taip ir atsitiko. Tas minutes, kai savo geros pažįstamos veide mačiau intensyvias pastangas suvokti, kas čia pažįstamo ir kas nesuprantamo, jaučiausi lyg būčiau stovėjusi ant nugalėtojų pakylos. „Taip, rezultatas akivaizdus!“ – net suklykė mano svikliova, nosis užsirietė, nugara išsitiesė ir prie tos moters priėjau karalienės eisena. Žodžiai tokiais atvejais mažai ką reiškia.
Pagyrimas be teksto.
Suprantama, jei tau to reikia… Kartais pagalvoju, jog pati nežinau, ko man reikia. Žaidžiu savo žaidimus, kariauju su savimi pačia, rengiu visokias taktikas ir strategijas…
Tiesiog esu užsiėmusi. Lengviau judu, geriau jaučiuosi, mažiau vietos užimu automobilyje, autobuse ir prie stalo… Gal to ir pakanka?
Pažiūrėsim.
ONĖ
