Gyvenimas ant svarstyklių (penkiolikta savaitė)

Rezultatas – dvidešimt trys kilogramai.
Pasisvėriau šį rytą, paskui ilgai mąsčiau, koks buvo praėjusio trečiadienio rezultatas. Atėjusi į darbą pasižiūrėjau ankstesnius duomenis. Aha, yra prarastas kilogramas… Du geri dalykai: tai, kad svoris pamažu krenta, ir tai, kad rezultatas man kažkaip mažiau rūpi.
Matyt, jau nebesu priklausoma nuo svarstyklių. Tiesiog gyvenu, o kas iš tokio gyvenimo būdo išeis – kitas klausimas. Nebe toks svarbus, koks buvo, tarkime, prieš porą mėnesių.
Ir aplinka apsiprato. Dabar, jei norėčiau kokio nors efektingo pasirodymo, reikėtų sutikti seniai matytus žmones. Jie sakys: „One, kas tau pasidarė?!“, o aš kukliai nudelbsiu akis: „Nieko reikšmingo, nekreipkite dėmesio… Tiesiog nuo pečių ir kitų kūno vietų numečiau ketvirtį centnerio…“
Iki mano atostogų liko labai nedaug – vos dvi savaitės, tad planuoju keliones. Bet ne į tolimus kraštus, – kas ten mane pažįsta? Į artimus, kad susitikčiau su senokai matytomis draugėmis, kitais bičiuliais ir atsiimčiau pelnytų emocijų dozę. Tačiau nemanykite, kad esu tokia naivi ir tikiuosi, jog visos jos bus teigiamos.
Štai viena mano sena ir gera draugė prieš porą mėnesių be jokių užuolankų pareiškė: „Tai ką, negi kada nors būsi gražesnė už mane?!“ ir susiraukė. Juokai juokais, o kažkaip nesmagu pasidarė –  negi dabar turėsiu jaustis kalta ir atsiprašinėti, kad aš kankinuosi ir nevalgau, o ji – ne?
Taigi, kaip jau sakiau, reikia pasiruošti įvairioms reakcijoms, nes SPRENDIMAS LIEKNĖTI DŽIUGINA NE VISUS. Tiksliau, vienus erzins pats sprendimas ir procesas, kitus – rezultatas. Tačiau yra ir tokių, kurie nuoširdžiai džiaugsis, kad tu keitiesi. Ir tarp jų – ne tik mus mylintys ar gera linkintys žmonės.
Taigi, pasvarstykime, kam NEPATINKA mūsų pasiryžimas ir lieknėjimo procesas.
Pirmiausia prekybininkams. Į parduotuves dabar vaikštau labai tikslingai. Akcijas seku atidžia erelio akimi. Kadangi perku tik mėsą, žuvį, žuvies konservus, daržoves ir sultis, retkarčiais – aliejų, kiaušinius ir prieskonius, gerai žinau, kokios šitų produktų kainos visuose mūsų miesto prekybos centruose ir kokios realios akcijos. Valgau po nedaug, tad labai noriu, kad maistas būtų skanus ir kokybiškas, tad jei koks nors produktas netenkina mano asmeninės kontrolės reikalavimų, parduotuvę išbraukiu iš lankytinų sąrašo. Mažeikiuose jų pakankamai. Štai viename prekybos centre – pigiausia konservuota skumbrė, tačiau daržovės kartais atrodo lyg grąžintos iš šiukšlių konteinerio. Mąstau: kaip galima prekiauti beveik pūvančiais pomidorais ar salotomis, suvytusiomis tarsi besigražinanti šimtametė?
Jau turiu išsirinkusi mėsos ir žuvies prekystalius, net pardavėjas, kurios man patinka. Ir bet kokie reklamos ir rinkodaros vadybininkų siūlymai ar vedžiojimai už nosies manęs nebeveikia. Aš žinau, ko noriu.
Antra – dabartinis mano gyvenimo būdas yra nuostolis farmacininkams. Jaučiuosi gerai, nieko nebeskauda – net galvos. Jokių virškinimo fermentų nebereikia, nes skrandis be problemų susitvarko su tuo minimumu, kurį kasdien gauna. Nuotaika dažniau pakylėta nei surūgusi, miegu gerai – smegenims svarbu kaip nors neskausmingai sutrumpinti laiką nuo vakarienės iki pusryčių… Taigi jokių raminamųjų, migdomųjų ar antidepresantų. Maisto papildų taip pat nereikia, o svarbiausia – jokių liekninančių preparatų, kurie, mano giliu įsitikinimu, yra tik akių dūmimas. Netikite? Perskaitykite instrukcijas – jie padės pasiekti norimo rezultato, jei gersite tas piliules, kapsules, arbatas ir… mažai valgysite bei daug judėsite! Jeigu nors vienas iš tų preparatų būtų veiksmingas neįdėjus asmeninių pastangų, visas pasaulis jau dėvėtų S dydžio drabužėlius!
Trečia grupė, kurią kartais labai erzina mūsų gyvenimo pokyčiai – artimieji. Ne visi, žinoma, bet pasitaiko išimčių, o gal tiksliau – atvejų, kai jie pasiunta. Savus žmones taip pat galima suprasti – kam patiks ilgus mėnesius maitintis mišrainių likučiais, paslapčiomis skanauti saldumynus, vietoj bulvių ir makaronų graužti žalias daržoves – esą taip sveikiau…
Baliuose irgi esi persona non grata – nebegeri, nebevalgai, visus stebi kritišku žvilgsniu, o paskui  ramiai primeni, kas ką ne taip sakė ar darė, – žodžiu, gyvas priekaištas, o ne baliauninkas.
Ir pati baisiausia, vyrų akimis, dietos pasekmė – nuolatinis naujo garderobo poreikis. Ir ne kokio nors atsitiktinio skudurėlio, kurio įsigijimą dar būtų galima išgyventi, bet visų drabužių – „nuo-iki“!
Tad tas vaikinas, kuris dar prieš kelis mėnesius sakė žmonai, jog lyginant su kokia nors teležvaigžde ar realia moteriškaite ji esanti per stora, dabar gali nusigraužti rankas iki alkūnių. Procesas prasidėjo ir jau tampa nebevaldomas!
Jei kas ir džiaugiasi, tai drabužių pardavėjai. Jiems neabejotinai pasisekė, kad kažkas keičia figūros matmenis bei įpročius. Nes moterį, kuri staiga pasijunta esanti gražesnė nei vakar ar užvakar, apima lengva beprotybė. Bet ir tai praeis, – pažadėkite savo vyrams. O kol kas – ir mažiausia pergalė turi būti apdovanojama.
Tad mano patarimas: SKATINKITE SAVE mažomis dovanėlėmis ir didelėmis dovanomis. Sakykite sau kaip ta aktorė reklamoje: AŠ TO VERTA. Užteks slapstytis ir atsiprašinėti, kad esi nestandartinis – ne toks, kokį demonstruoja grožio etalonai, ne „unisex“ madai kuriančio dizainerio mūza ar dar kokia nors grožybė-tobulybė…
Galvą aukščiau!
Taip besielgianti ONĖ