Gyvenimas ant svarstyklių (šešiolikta savaitė)

Rezultatas – dvidešimt keturi kilogramai.
Kol kas viskas vyksta įprastu ritmu – po kilogramą per savaitę. Išskyrus tai, kad maitinimasis tampa jau nebe svarbiausiu mano gyvenimo dalyku, o priešpaskutiniu – besivelkančiu kažkur uodegoje.
Jau išblėso tas pradinis entuziazmas ir noras save skaniai (nors ir dozuotai) pamaitinti. Dabar pereiname prie „studentiško“ valgiaraščio – kai laiko gaminti ir nebėra, ir gaila. Todėl kulinariniai procesai vyksta greitai ir neskausmingai. Užvakar valgiau pienines dešreles, pašildytas mikrobangų krosnelėje, vakar – žuvų pirštelius, pasirinktus pagal universalią rekomendaciją: viena kaina užbraukta, mažesnė parašyta dideliu šriftu, o geltonas lapelis skelbia „Akcija“.
Kita vertus, jau imu skinti pirmuosius laurus. Štai mano manikiūrininkė vakar kilstelėjo antakį: „One, ir kur jūs dingstate?“ Supratau, kad ji taip pasakė ne todėl, kad pavėlavau visas penkias minutes, tai jau buvo šioks toks komplimentas. Komplimentų man dabar reikia kaip gliukozės įtampos nuvarytoms smegenims. Nes bet koks maratonas dalyvius išsekina ir atbukina, tad bent kas dešimt kilometrų turėtų stovėti žiūrovų minios ir skanduoti: „Šaunuolis! Spausk, nepasiduok!“ ir pan.
Iš pradžių buvau nusiteikusi tylėti kaip auksinė žuvelė. Vaikščioti tais pačiais drabužiais, kurie maskuoja ne tik perteklinius kilogramus, bet ir jų praradimą. Niekam nieko neaiškinti, nepasakoti apie savosios dietos privalumus, nė vieno neagituoti daryti taip, kaip aš, kartu su manimi, geriau už mane… Prisimenate tokį seną sportuojančio jaunimo šūkį ir į neviltį varančias PDG normas?
Pasiryžimo neatkreipti į save dėmesio užteko neilgam. Juk nesu kokia nors kankinė, kad nuolat su savimi derėčiausi namuose (nes noriu valgyti, gerti, kramtyti, užkandžiauti), ir darbe (vaidinu, kad viskas po senovei, nors VISKAS iš esmės keičiasi). Tik vieno priesako sau pavyksta laikytis – niekam neperšu tokio gyvenimo būdo, veikiau – atsiprašinėju.
Štai ir mano pažįstama – nužvelgė, patylėjo, o paskui papasakojo juokelį: „Moterys, nesilaikykite dietų. Vyrams turi kilti noras jus suvalgyti, o ne pamaitinti…“ O aš jai atsakiau kitu juokeliu: „Kalorijos – tai maži padarėliai, kurie naktimis siaurina mūsų drabužius“. Ir daugiau nieko. Jokios agitacijos, jokių klausimų-atsakymų vakaro, jokių įvertinimų. Mes viena kitą supratome.
Gal ir gerai jaučiuosi, kai mane slepia seni drabužiai, nors taip ir norisi kažką apsitempti, paryškinti, parodyti. Suprantu, kad tai apgaulingas troškimas. Nes vidumi jaučiuosi daug liaunesnė, grakštesnė, mažesnė, nei yra iš tikrųjų. Čia ta pati istorija kaip ir apie senstantį kūną, bet amžinai jauną sielą. Kažkodėl visiems matyti tik kūnas, o siela slapstosi… Anądien pažiūrėjau nuotraukas iš vieno pobūvio. Nieko gero nematau, atrodau sau taip pat, kaip ir prieš tris mėnesius.
Gal paprasčiausiai nebemoku rengtis? Gal be reikalo varstau spintos duris, ieškodama senienų, kurios būtų numeriu ar dviem mažesnės už vakarykščius drabužius? Labai reikia kažko naujo, gražaus, ryškaus, tonizuojančio! Reikia dovanų sau. Ir tai neturėtų būti kvepalai, šalikėlis, rankinė – per tiek metų įgrisusios universalios dovanos, kurios neturi nei S, nei XXXL dydžio.
Reikia pribloškiančių dovanų. Arba mažų malonumų. Šiandien net pagalvojau: o gal reikėtų prisiauginti blakstienas? Eik sau, One, – tuoj užginčijau mintį. – Juk tiek dar neišprotėjai. Priešingu atveju turėčiau įtarti, kad kartu su riebalais kažkur išteka mano smegenys, kuriomis taip didžiavausi (kai daugiau nebuvo kuo).
Kažkoks vidinis konfliktas. Artimoji aplinka pastebi, kad tapau agresyvesnė ir irzlesnė. Bendradarbiai kol kas pretenzijų nereiškia, bet nemanau, kad toje sferoje man geriau pavyksta apsimesti ir nesukelti neigiamų emocijų. Todėl ir dovanosiu sau didžiausią dovaną – ATOSTOGAS.
Grožėsiuosi pavasariu, žydinčiais sodais, keliausiu… Tokios svajonės. O kol kas atrodo, kad visus metus nieko nedirbau. Arba vaidinu naujoviškame filme apie Pelenę – kol nenušveisiu varinių puodų, nepasodinsiu tuzino rožių krūmų, neperrinksiu dviejų maišų kruopų, tol niekas į puotą  manęs neišleis.
Ei, ir su jumis atsisveikinu visam mėnesiui. Kai grįšiu, jau bus suėję visos dvidešimt savaičių, arba penki mėnesiai. Pretekstas švęsti, ar ne?
Švęskime pavasarį – kas kaip mokame ir kaip sau leidžiame. Toks mano patarimas visiems – nepriklausomai nuo svorio ir įsitikinimų.
Iki birželio.

ONĖ