Gyvenimas ant svarstyklių (vienuolikta savaitė)

Rezultatas: minus devyniolika kilogramų.
Ir tai tik vos vos… Kaip jau sakiau, didžioji kilogramų griūtis greitai baigsis. Dabar turėčiau užmiršti svarstykles kokiam mėnesiui. Nes kad ir kaip optimistiškai ar realistiškai būtum nusiteikęs, tas svarstyklių rezultatas kelia nuotaiką arba gerokai ją numuša. Sakau sau: One, juk žinai kaip būna… Ir vis tiek lieku pikta, jei visos savaitės pastangos lieka manųjų svarstyklių neįvertintos.
Nors jei labai atvirai, pradėjau painioti prioritetus. Atsainiau elgtis su maistu ir pačia Sistema. Prisimenu Daktarą, kuris mums aiškino: net  banko valdybos pirmininkas nutraukia posėdį, atsiprašo kolegų ir išeina papietauti, o mes dar teisinamės: nebuvo laiko pavalgyti, pasiruošti maisto, buvo nepatogu valgyti…
Kiekvienąsyk jis mums kalė į galvą tą pačią tiesą: dabar valgymas yra svarbiausias – ne karjera, ne šeima, ne meilė, ne draugai, ne pramogos, o MAISTAS.
Fantastinis vaizdelis, kuriuo galėjo grožėtis Latvijos, dažniausiai Saldaus, gyventojai, buvo toks: dvi damos sėdi skverelyje, apsikrovusios stiklainiukais su maistu, ir su įkvėpimu valgo. Damos akivaizdžiai neperalkusios, iš atsargų galėtų gerai gyventi dar mažiausiai pusmetį.
Matau praeivių žvilgsnius ir sakau draugei: „Eina jie pro šalį ir galvoja – tos mat neprivalgiusios, iki namų nebepareis, viešoje vietoje kavinę pasidarė“.
Draugė atsako: „Man dzin, aš čia nieko nepažįstu ir manęs niekas nežino, o štai Mažeikiuose būtų sudėtingiau…“
Mažeikiuose viešai pietauti ar vakarieniauti nereikėjo. Užtat pasipuikuoti pasiekimais – pats tas. Bet tai jau kita tema.
Taigi valgymas, pagal Daktarą, mums turėtų būti valstybinės reikšmės dalykas. Atrodytų, kai žiūri į gerokai kilogramų pasitaupiusį žmogų, ir taip aišku, kad valgis jam svarbiausias. Nieko panašaus, – vėl girdžiu Daktarą, – kišti į save bet ką ir bet kaip gali tik labai sveiki žmonės ir tai neilgą laiką. Organizmas yra sistema, ir elgtis su juo reikia sistemiškai. O jei esi ligonis – kad ir toks, kuriam kalorijos greitai virsta kūno riebalais, – tos sistemos turi laikytis visą gyvenimą.
„Visą gyvenimą be bandelių?“ – draugės balse girdžiu siaubą.
„Visą gyvenimą be keptų bulvių su svogūnais?“ – išsigąstu pati.
„Pyragai – tai šlykštu“, – atsako mūsų guru. Ir paaiškina: jei vaikui dar kūdikystėje pradėtume skiepyti įgūdžius, kad tai, kas saldu, yra „fe“, – jis išaugtų nepriklausomas nuo konditerijos ir kitų nereikalingų „gardumynų“.
Mums jau viskas prarasta. Nors… kadangi manęs vaikystėje niekas nelepino saldumynais, jiems esu abejinga iki šiol. Gal Daktaras ir teisus? Galima ne tik išsiugdyti priklausomybes, bet ir jų išvengti. Jei būčiau jauna mama, užtrenkčiau duris kiekvienam, kuris mano vaikui neša saldainį ar bandelę… Bet šaukštai jau po pietų. Mano vaikas ne tik paveldėjo mamos, senelės, tetos ir visų kitų giminės moterų polinkį kaupti nereikalingas atsargas, bet ir išsiugdė nuostatą: kas saldu, tas skanu.
Užtat dabar valgo pagal Sistemą – kartu su manimi. Tą patį, tik kitais kiekiais – jos svoris menkesnis, tad ir kalorijų gyvybinei organizmo veiklai palaikyti reikia šiek tiek mažiau.
Keistas dalykas: atrodytų, valgymas, maisto gamyba – toks privatus reikalas, bet dietos kančiomis geriau su kuo nors dalytis.
Vėl prisiminiau vieną Daktaro reikalavimą: maistą turi gamintis pats. Tiesa, tarp jo pacientų, su kuriais susitikome atvykę pirmąjį kartą, buvo ir vyrų. Jiems Daktaras padarė nuolaidų: tegul gamina žmonos, bet tik išklausiusios jo instrukcijų.
Todėl vienas iš didžiausių patogumų yra tada, kai valgiai gaminami ne vienam žmogui, o visai šeimai. Kitas patogumas – psichologinis. Jei esi vienas kankinys, kai kiti valgo ką nori ir kada nori, turi sukaupti valią kiekvienąkart, kai kažkas puotauja ar reikalauja skanėstų. Jei šeimynykščiai pasirašo susitarimą bent jau panašiai maitintis, vargo ir diskomforto bus mažiau.
Anąsyk pas Daktarą važinėjomės kartu su drauge. Pietaudavome viena pas kitą. Kuriai buvo patogiau, kartais paruošdavo ir vakarienę. Na, o pusryčių sumuštinis – individualus reikalas.
Dar vienas pliusas – su kitu, tuos pačius išbandymus patiriančiu žmogumi lengva kalbėtis ir apie sunkumus, ir apie laimėjimus. Nes ne visi tai gali suprasti.
Pasigailėjau, prieš septyniolika metų nesusilažinusi su draugės vyru. Išsiaiškinęs, ko aš besisvečiuodama nieko nebevalgau ir negeriu, jis nužvelgė mano stotą ir pasakė: „Kiek? Žadi numesti šešiasdešimt kilogramų? Nesąmonė!“ Pats siūlė lažintis, kad nepasiseks.
Kai rezultatas buvo pasiektas, aš džiaugiausi savo ištverme, o jis – sutaupytu tūkstančiu dolerių. Truputį apmaudu, kai pagalvoji, kiek naujų drabužių būčiau išlošusi… Bet, matyt, pati savimi nelabai tikėjau.
Šiemet jis lažintis nepanoro, o aš įkyriai ir nesipiršau. Bent jau neoponuoja – nemenkina mūsų ir taip nelengvo pasiryžimo.
Taigi dabar esame dietininkų šeimynėlė: aš, mano dukra ir šuo. Kadangi pastarąjį pavasariop susuko radikulitas (pasirodo, šunis ta poniška liga taip pat puola), į Sistemą įtraukėme ir jį. Tiesa, šuniui dietą koreguojame – na, nemėgsta jis kai kurių daržovių, ir tiek.
Tačiau jei taip darytume mes pačios, būtų blogai. Žinau iš asmeninės patirties.
Tad mano patarimas būtų toks: NEKOREGUOKITE DIETOS. Apie korekcijų pasekmes pasikalbėsime kitą trečiadienį.
O dabar apie vakarienę. VAKARIENĖ taip pat kaitaliojama padieniui: vieną vakarą valgau raudoną mišrainę, kitą – mėsos salotas. Kiekis – po šešis valgomuosius šaukštus (reikėtų stengtis kabinti kaip druską – ne su kaupu, o saikingai, bet šito kažkaip neišeina laikytis, todėl šaukštas panašesnis į kastuvą). Jei sveriate mažiau – reikia numesti dešimt ar porą dešimčių kg – dėkitės penkis šaukštus.
Raudonai mišrainei reikės: virtų – burokėlio, morkos ir bulvės, rauginto ar konservuoto agurko, raugintų kopūstų, svogūno. Šešis šaukštus mišrainės užpilame vienu valgomuoju šaukštu aliejaus. Prie raudonos mišrainės dar priklauso šiek tiek konservuotos žuvies. Tai gali būti ir šaukštas kitas ikrų, ir keli šprotai. Bet apie 50 g – ne daugiau.
Mėsos salotoms reikės: virtų bulvių ir kiaušinio, rauginto ar konservuoto agurko, konservuotų žirnelių, dešros arba mėsos. Salotas pagardiname dviem arbatiniais šaukšteliais majonezo.
Prie bet kurio pagrindinio vakarienės patiekalo priklauso toks pat gabalėlis duonos, kaip ir pusryčiams, tik be sviesto ir priedų. Ir dar – iki 250 ml bet kokio skysčio be cukraus. (Tai gali būti pienas, kefyras, sultys, kava ir kakava su pienu, svarbu – nesaldinti. Mūsų šeima pamėgo rūgpienį – valgome jį su duona, kaip atskirą patiekalą.)
Vakarieniauti kaip ir pusryčiauti ar pietauti reikia tuo pačiu laiku. Vakarienės patiekalų (kaip ir pusryčių, pietų) grafikas sudaromas visam laikui. Tarkime, kiekvieną pirmadienį valgome mišrainę, kiekvieną antradienį – mėsos salotas, tada trečiadienį – vėl mišrainę ir t. t.
Dabar apie visos dienos meniu. Patirtis rodo, kad geriausias derinys yra: a) sumuštinis su sūriu – mėsos patiekalas – raudona mišrainė; b) sumuštinis su mėsa ar dešra – žuvies patiekalas – mėsos salotos.
Paaiškinsiu, kodėl. Žuvis, kurią valgome pietums, yra geriau virškinama nei mėsa, todėl greičiau pasijuntame alkani. Mėsiški pusryčiai ir sotesnė vakarienė tai tarsi kompensuoja.
Kitąsyk parašysiu apie iškrovos dieną, nes kartą per savaitę reikia valgyti varškę. Apie tai minėjau pirmajame savo rašinyje, bet netiksliai.
Kita vertus, jei kas nori, gali susidaryti grafiką ir imti maitintis pagal šią Sistemą jau dabar. Primenu, kad tarp valgymų galima gerti arbatą, kavą ir vandenį (suprantama, be cukraus), kramtyti becukrę kramtomąją gumą. Valgyti tuo pačiu laiku, paklaida – pusvalandis (tai yra pradėti valgyti penkiolika minučių anksčiau arba vėliau).
Onė
P. S. Šiandien pasidariau kraujo tyrimus. Jie parodė, kad pustrečio mėnesio dietos ir prasidėjęs pavasaris manęs nenualino. Net priešingai.