„Nieko nebus“, – trumpai tarstelėjo humoristas Juozas Erlickas, po dviejų valandų pasirodymo ir autografų dalijimo pamatęs mane – „Santarvės“ korespondentę. Tai reiškė – jokių interviu. Gyvasis klasikas pavargo, todėl nebegaliojo išankstiniai susitarimai.
Nuojauta, kad pokalbis gali neįvykti, pradėjo kirbėti dar per pirmąją koncerto dalį – scenoje rašytojas dirbo „iš dūšios“. Per pertrauką nubėgau į užkulisius pasitikslinti, ar jis nepersigalvojo. „Jeigu nesurasiu atsarginių durų ir nespėsiu pabėgti – kalbėsiu“, – pažadėjo humoristas.
Pabėgti nespėjo, tik kalbėti nenorėjo. Pasiūlė pačiai sukurti atsakymus. Nesutikau.
– Rašytojau, per literatūros pamokas mažeikiškiai mokytojai vaikams su pasididžiavimu aiškina, kad Jūs kilęs iš Mažeikių rajono. Vilniuje mes pagarbiai žvelgsime į ant Katedros stogo stovinčią Jūsų skulptūrą (per koncertą J. Erlickas sakė, kad dabar derasi su Vyriausybe dėl tokio garbingo jo talento įamžinimo – V. S.) ir žinosime, kad Jūs iš Mažeikių rajono. Tačiau mus skaudins mintis, kad mažeikiškiams Jūs nesutikote duoti interviu…
– Tai negražu… (akimis rodo, kad įjungčiau diktofoną) Nežinau, ką daryti… Kaip pasitaisyti? (gilus atodūsis) Na, klauskite…
– Jūsų brolis Antanas yra sakęs, kad Lietuvoje yra tik du švyturiai – vienas Klaipėdoje, kitas – Juozas Erlickas, o trečias visai nereikalingas. Kaip manote, koks Jūsų spindulio šviesos stiprumas?
– (atodūsis) Taip ir maniau, kad bus sunkūs klausimai, į kuriuos aš neturėsiu jokio atsakymo…
– Kodėl sunkūs? Negi brolis Antanas buvo neteisus?
– Atėjo Sigitas (rodo į muzikantą)… Tegul jis už mane kalba.
– Su Sigitu kalbėsime kitą kartą. Tai vis dėlto koks Jūsų spindulio stiprumas?
– Tarkim, kad šimtas gigabaitų.
– Tai yra daug ar mažai?
– Aš nežinau, kas yra tas gigabaitas. Manau, kad daug… O gal ir mažai… Šiaip ar taip, daugelis mažeikiškių nėmaž nenorėjo, kad aš jiems pašviesčiau. Matyt, mano šviesa neatsklinda iš Vilniaus iki čia, kadangi jie nerado kelio (per koncertą salėje buvo daug laisvų vietų – V. S.). Vadinasi, aš neįstengiau smarkiai pašviesti. Kadangi esu susijęs su tais Mažeikiais – visai netoli gimęs, tai galėjo ir daugiau ateiti. Šiaip kituose miesteliuose, su kuriais neturiu nieko bendro, kartais būna pilnos salės.
– Jūs gimėte Stalino mirties dieną, netrukus po tylos minutės, kuria Viekšnių ligoninės gydytojas ir gimdyvės pagerbė šį reikšmingą faktą. Kaip tai atsiliepė Jūsų gyvenime?
– Kaip neatsilieps? Vos tik gimus, reikėjo gi pradėti visus tuos darbus, kuriuos paliko Stalinas. Jau tada pavargau. Matote, koks aš pavargęs. Reikėjo viską tvarkyti, o dabar dar čia jūs atėjote. Ir vėl vargai… Blogai, kad būdamas mažulėlis vaikas turėjau tiek daug dirbti, nešti tarybų šalies rūpesčius. Tai dabar vaikai gimsta ir nieko jiems nereikia. Ir dar sakoma, kad jie gyvens geriau už mus. Jiems viskas patiekta į priekį, o man pačiam reikėjo atlaikyti viską ir dar kitiems padėti.
– Iš tikrųjų sunki dalia… Dar mokydamasis garsėjote kaip didelis darbštuolis – Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogai Jus prisimena, kaip mėgusį treniruotis, kilnoti sunkius daiktus, pavyzdžiui, šaškes. Į šeštadienio talką atsinešėte žaislinį kibirėlį ir kastuvėlį. Kaip dabar žiūrite į darbą?
– Jeigu galima nedirbti, tai nedirbk. Aš taip žiūriu. Jeigu ant manęs savaime kristų pinigai, tai aš nedirbčiau. Nerašyčiau… Kitiems liepčiau… Būčiau toks, kaip koks Kingas, turėčiau savo brigadą ir jai diriguočiau. Jeigu kiti brūžintų už mane, jau būčiau prirašęs daug romanų… Dabar tenka pačiam. Dar su parkeriu rašau, nes man, tarybiniam žmogui, sunku įsisavinti naujas technologijas. Tai vat, kiek aš su tuo parkeriu turiu braukyti, kraigalioti. Ranka paskausta, galva apsvaigsta, akys aptemsta…
– Per koncertą sakėte, kad atvažiuodamas bendrakeleiviams daug pasakojote apie Mažeikius. Ką jiems pasakojote?
– Galbūt žinote, kad aš esu iš Akmenės rajono. Mažeikiai man didelių asociacijų nesukelia. Net ir šaškėmis mes žaisdavome Akmenės rajone. Ir kitus reikalus tvarkydavome ten. Mažeikiai mums buvo svetimas miestas.
– Vis dėlto kokios mintys kyla, išgirdus minint Mažeikius?
– Ai, aš jau noriu miego…
– Esate sakęs, kad kitados buvote žemaitis. Kodėl dabar nebenorite būti žemaitis?
– Kad žemaičiams patinka tik keiktis arba juokauti. Gausi į kramę… Negražu…
– Negi Jumyse nieko žemaitiško nebeliko?
– (kraipo galvą) Ką aš galiu žinoti… Tegu perpjauna per pusę ir pasižiūri.
– Esate tituluojamas gyvuoju klasiku. Kaip pats save pristatytumėte?
– Aš savęs taip niekada nevadinau. Kažkas pavadino, kažkas pasigavo, taip ir liko. Man tai gana kvailai skamba. Tačiau ar aš turėčiau bėgti ir kažką kažkam aiškinti? Vis tiek gyvasis klasikas skamba gražiau negu grafomanas…
– Vienoje interneto svetainėje skaičiau komentarą: „Panašu, kad Erlickas išsikvėpė, pasuko lietuvišku vieškeliu – lyrizmai, pagraudenimai, gamtos vaizdeliai… Tačiau jis gali rašyti bet ką – vardą turi, todėl visi jį daugiau girs nei peiks“. Kitas rašo: „Erlickas dar nėra nukaršęs senis. Jis dar parodys, ką gali, dar turi sauso parako, iš jo dar nebyra smėlis“. Kuris komentatorius yra teisesnis?
– Tegu tie, internete rašantys, patys ką nors parodo. Aš esu pakankamai daug prirašęs ir galiu visai nieko neberašyti. Galiu ir rašyti, jeigu man norisi. Galiu ir neberašyti. Ir taip gerai. Kitas taip kaip aš niekad neparašys, kad ir kaip stengtųsi.
– Pykstate ant tokių komentatorių?
– Internete rašymas be pavardžių, tai tas pats, kas rašyti tualete ant durelių. Aš galiu vertinti tų nuomonę, kurie rašo laikraštyje ir pasirašo savo pavardę. Tada galiu įsižeisti arba gerbti, sakyti, kad jis yra teisus ar ginčytis su juo. Tačiau man nerūpi bevardžių komentarai.
– Šiandien reklamavote savo knygas. Štai knygoje „Apreiškimai“ ėmėtės Mokytojo, patariančio, apšviečiančio, paguodžiančio, vaidmens. Koncerto motto: „Jei ne aš – viskas čia būtų dar blogiau…“ Tampate pranašu, guodėju, geradariu?
(Atsistoja ir nueina skaičiuoti pinigų, kuriuos prieš keliolika minučių atnešė Kultūros centro darbuotoja. Suskaičiavęs pinigus, tvarkingai sudeda knygas. Grįžęs atgal pareikalauja kito klausimo.)
– Per koncertą sakėte, kad ruošiatės kitąmet dalyvauti Eurovizijoje. Kokių tikitės rezultatų?
– Kokių aš dar galiu tikėtis, jei ne pačių geriausių? Su manimi dirba švedai, suomiai, norvegai, danai, austrai, vengrai ir vienas bulgaras. Jis su manimi dirba todėl, kad yra daktaro Basanavičiaus anūkas. Kai Basanavičius gyveno Bulgarijoje, ten turėjo keletą nesantuokinių vaikų. Šitas jaučia ryšį su Lietuva ir man padeda. To anūko pavardę galbūt žinote. Tai – Kirkorovas. Neseniai lankėsi Lietuvoje, dirbo su manimi, pasikalbėjome apie jo senelį… Jis tai nieko neatsimena, aš daugiau pasakojau apie daktaro Basanavičiaus nuotykius čia, Lietuvoje.
– Kas Kirkorovui padarė didžiausią įspūdį?
– Tai, kad daktaras Palangoje nutiesė Basanavičiaus gatvę.
– Šiandien taip jausmingai kalbėjote ir dainavote apie meilę, vienoje iš dainų nuo rytojaus žadėjote būti geras geras. O štai viename interviu Jūsų žmona ir dukros guodėsi, kad namuose esate baisus kaip velnias…
– ( akys išplėstos, pakeltas balso tonas) Kur galėjo būti toks interviu? Aš joms… Norėčiau jį perskaityti ir imtis priemonių…
– Tai vis dėlto koks Jūs namuose?
– Na, jeigu ten buvo parašyta, o aš apie tai nieko nežinau, vadinasi, tai – tiesa… Apsisuku ir duodu su pagaliu…
– Jūsų kūryboje dažnai kalbama apie smurtą. Esate agresyvus?
– Na, ne visur taip jau ir duodu. Tačiau juk ir gyvenime duoda. Ir aš gaunu…Negaliu sakyti, kad taip nėra.
– Dažnai gaunate?
– Tris kartus per savaitę…
– Koks Jūsų požiūris į dabartinę valdžią?
– Po teisybei, manęs ji nė trupučio nedomina. Nors kai kuriems žmonėms atrodo, kad aš neva rašąs ir pilietiškus kūrinius. Tai čia būna tik taip, ką aš pats įsivaizduoju. Štai parašiau: „Vakar Petras Kurmelis – korespondentas, o šiandien – prezidentas“. Na, taip įsivaizduoju. Politika sveiko žmogaus nė kiek neturėtų dominti. Gal ir nebedomins, kai truputį pasveiks…
– Kas Jus domina?
– Niekas manęs nebedomina. Dabar.
– Supratau, kad nebenorite kalbėtis su manimi. Ir vis tiek Jūs žavus.
– (kukliai žybteli akimis) Tik gal ne šiandien…
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
Gyvos gyvojo klasiko mintys (ir atodūsiai)
