Į devintąją dešimtį įkopęs senukas savo negaliai pasiduoti nelinkęs

Aštuoniasdešimt antruosius gyvenimo metus bebaigiantis Liuliškių kaimo gyventojas Antanas Vitkauskas prieš penkerius metus po ligos neteko kojos. Bet vyriškis nelinkęs pasiduoti savo negaliai: įvairiausius ūkio darbus stengiasi nudirbti pats.
Tuo įsitikinome apsilankę Liuliškėse: Antaną radome sode bevarpantį žemę.
BE DARBO NENUSĖDI
Dirba Antanas Vitkauskas atsisėdęs ant savadarbio medinio suoliuko. Jį kartkartėmis persikelia į kitą vietą. Taip ir keliauja po savo ūkį.
Šiek tiek judėti padeda dešinė koja, kuri, pasak vyriškio, taip pat nėra sveika, bet ją nuo chirurgo skalpelio išgelbėti dar pavyko. Pagrindinė transporto priemonė – vežimėlis.
Sėdėjimas be darbo vyriškiui nepriimtinas. „Negaliu būti be darbo, tada man nuobodu. Kol dar galiu judėti, stengiuosi taip ir daryti“, – nepraranda optimizmo žmogus. Dešinė koja ilgėliau ant jos pastovėjus pradeda smilkti ir skaudėti.

APIE ŠEIMĄ – PUIKŪS ATSILIEPIMAI
Antanas kilęs iš Židikų apylinkių, gimė ir gyveno netoli esančiame Senmiestės kaime. Vedė sulaukęs trisdešimties metų. Žmoną Bronę surado kaimo vakarėlyje, ji taip pat kilusi iš tų pačių vietų: netoli esančio Papelkių kaimo. Su ja tebegyvena iki šiol. Jau daugiau kaip pusė amžiaus. Sūnus Algis įsikūręs Mažeikiuose, dirba naftos įmonėje, dukra Danutė – specialiosios internatinės mokyklos logopedė. Senelius aplanko ir du anūkai – tai sūnaus Algio palikuonys. Vyresnysis mokosi penktoje, mažėlis – trečioje klasėje.
Žmona, sūnus bei dukra ir yra pagrindiniai tėvo pagalbininkai. Antanas ir Bronė teigia, kad be vaikų pagalbos dabar vargu ar išsilaikytų.
Apie Vitkauskų šeimą ir jų vaikus puikiai atsiliepia ir Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos pedagogai. Mokyklos direktorės pavaduotoja Janina Limantienė sakė, kad tiek Danutė, tiek Antanas buvo neišpuikę, nuoširdūs ir geri mokiniai, tad mokykla jais ir dabar gali didžiuotis.

DIRBO RANKOMIS
Susituokę Vitkauskai nusipirko beveik dešimties hektarų ūkelį, jame tebešeimininkauja iki šiol. „Turim karvelę, jautelį, paršelį. Taip ir gyvenam“, – pasakoja Antanas.
Vyriškis sakė pripratęs visą amžių darbuotis, todėl ir dabar negali nusėdėti. Visą amžių abu sutuoktiniai sunkiai dirbo kolūkyje, tad visi darbai nuo seno įprasti. „Anksčiau nebuvo jokios technikos, daugiau dirbom rankom, tik dabar darbas visai kitoks, žmogui padeda vėliau atsiradusios įvairiausios mašinos“, – prisiminimais dalijasi Antanas ir rodo nuo darbo sugrubusius ir išsisukinėjusius pirštus.

LINKSMIAUSI PRISIMINIMAI – IŠ JAUNYSTĖS
Puikiai senukas prisimena jaunystę. Pasakoja, kad gyvenimas tais laikais buvęs daug smagesnis. Židikuose, Skliaustėje ar kokiame kitame kaimelyje susirinkdavo jaunimas, tuoj atsirasdavo muzikantų ir prasidėdavo šokiai. „Kol jauni buvome, prisigalvodavom visokiausių „rabakų“, – žemaitiškai porina pašnekovas.
Dabar esą nebe tie laikai, pabendrauti nebėra su kuo, nes daugelis bendraamžių jau iškeliavo Anapilin. Iš senų draugų, pažįstamų liko vos vienas kitas.
Viskas buvę gerai, kol Antanui neprasidėjo bėdos dėl kojų. Vyriškis pasakojo, kad daktarai iš pradžių neįtarę nieko sudėtingo, o kai susizgribo, buvo jau per vėlai: teko amputuoti koją. Tai įvyko 2000-aisiais Klaipėdoje. Pamažu vyriškis apsiprato, teko pradėti mokytis gyventi kiek kitaip.

DAUGIAU BŪNA LAUKE
Esant geram orui, Antanas daugiau laiko praleidžia lauke.
Aplinkiniai sako dažnai jį matą vis ką nors dirbant laukuose. Žmona Bronė pasakoja, kad vyras į lauką iškeliauja nuo ankstaus ryto.
Antanas gauna pensiją, kuri, pasak jo, nėra didelė, kadangi dirbant kolūkyje buvo lauko darbininkas, tad ir atlyginimas buvęs ne kažin koks. Invalidumo atsisakė, kadangi būtų gavęs dar mažiau. Daug pensijos pinigų išleidžia vaistams.
„Niekuo, ačiū Dievui, nesiskundžiam, kol kas dar gyventi galima“, – šypsodamiesi sakė Bronė ir Antanas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto