Savaitgalis praėjo Liepojoje, tarptautinėje konferencijoje, skirtoje regioninei spaudai. Konferencijos rezultatus galėčiau apibūdinti vienu sakiniu: Latvijoje tas pats, kas ir pas mus. Regionų laikraščiai susiduria su panašiomis problemomis ir laikmečio iššūkiais, kaip ir mūsiškiai.
Jei visiškai atvirai, konferencijos įspūdžius gerokai užtemdė ir į antrą planą nustūmė ekskursija. Išvyka į kalėjimą. Tas kalėjimas kalėjimu vadinamas tik dabar, nes sovietinė armija kalėjimų neva neturėjusi. Liepojoje, tame „nekalėjime“, kurį laiką būdavo apgyvendinami dezertyrai ir politiškai įtartini kariškiai. Jei labai priešinosi, politikavo ar šiaip nepatiko tenykščiams darbuotojams, iš laikinosios bausmės vietos iškeliaudavo į amžinojo poilsio.
Kalėjimas mus pasitiko po ilgo klaidžiojimo autobusu – net vietiniams sunku buvo surasti nelabai didelį raudonų plytų statinį tarp panašių pastatų – griūvančių ir pamažu užželiančių piktžolėmis bei krūmais.
Penkiasdešimt žurnalistų bei leidybinių susivienijimų atstovų iš Latvijos, Estijos, Lietuvos, Slovakijos ir net Briuselio pasitiko sovietinės armijos kapitonas. Rūstus, skardžiabalsis. Ir nė mažiausios šypsenos užuominos…
O dabar visiškai subjektyvūs išgyvenimai, kuriuos pavadinčiau „2 valandos, pakeitusios požiūrį į pasaulį“.
Kapitonas piktai mesteli repliką. Šalia stovinčios moterys susižvalgo. „Ką jis sako?“– bandau prisiprašyti kurią nors būti mano vertėja. „Liepia palikti rankines autobuse“. Dar ko! Rankinėje pasas, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, kaip grįšiu namo… Paseku damų, pabandžiusių užsikabinti rankines ant kaklo, pavyzdžiu.
Kapitonas akivaizdžiai niršta – mes nemokame tvarkingai sustoti gretomis, nemokame marširuoti, sagos atsegiotos, užtrauktukai neužtraukti. Kol kolona tampa patrauklesnė, praeina dvidešimt minučių. Per tą laiką šiek tiek pramokstu latviškai. Susiskaičiuoti pirmais ir antrais, pritariamai ir garsiai riktelti vadui, kad jis visiškai teisus, atskirti kairę koją (ir komandą) nuo dešinės.
Pagaliau mus įveda į kalėjimą. Rankos už nugaros. Rankinė nepatogiai tabaluoja ant kaklo. Karišku (beveik) žingsniu kopiame į antrąjį aukštą. Prie grotų mus pasitinka dvimetrinis šviesiaplaukis Apolonas desantininko uniforma. Šitas dar baisesnis, nes ironiškas (kaip iš filmo apie esesininkus). Latviai viską supranta, tačiau nesišypso. Tie, kurie pabando prabilti apie teises (kaip supratau) ar priminti, jog už savo pinigus (bilietai!) gali diktuoti žaidimo taisykles, daro pritūpimus.
Atrenka keturis, sustato prie sienos. Į kabinetą po vieną. Kiti – veidu į sieną! Rankas prie sienos! Kojos – pečių plotyje! Nosimi turime įsiremti į apipelijusius dažus. Ką gi… Pritūpimų daryti kažkaip nesinori… Įstumta į kažkokią patalpą, atsiduriu tarp įvairiausių medicininių agregatų. Už rašomojo stalo sėdi medikė. Pirmas malonus žmogus šitame kalėjime. Ji švelniai klausia, kuo skundžiuosi. Nors prieš valandą pradėjo skaudėti galvą, neišsiduodu: dar ims mane rengti ir guldyti po aparatais. Sakau, kad esu kaip ridikėlis. Daktarė netiki. Liepia užsimerkus pasiekti nosį, ištiesti rankas ir pastovėti ant vienos kojos. Užpildo kortelę ir įduoda į rankas. Vėl rankos prie sienos. Vėl mane veda. Rankinė ant kaklo, rankos už galvos, kortelė rankose.
A, fotobandymai… Rankas surakina surūdijusiais antrankiais, įduoda lentelę su numeriu, pastato prie dryžuotos sienos. Rankinę bandau permesti už nugaros, kad netrukdytų fotografuotis. Įdomu, išeinant atiduos kortelę? Atminimui.
Po stoviniavimo voroje ir veidu į sieną trise patenkame pas tardytoją. Tas pats kapitonas sėdi po Lenino portretu, rūko papirosą, pučia dūmus į veidus ir klausinėja. Greit sužinau, kad būsiu čia, kol nustatys mano asmens tapatybę (mat sieną perėjau be vizos). Kolegės sulaikomos už apolitiškas pažiūras – nes sakė dirbančios privačiame laikraštyje.„Viskas priklauso liaudžiai!“ – užriko kapitonas.
Pagaliau formalumai baigti. Atsiduriame belangėje. Visiška tamsa. Laukiu, kol kaip grafas Montekristas imsiu matyti tamsoje. Nesulaukiau. Iš belangės mus perkelia į kitą kamerą. (Pastebėjau, kaip greitai visi išmokome gerų vietos manierų – išėję iš kameros jau be prižiūrėtojo komandos sustojame poza „rankos prie sienos, kojos pečių plotyje“.)
Kamera nedidelė, šiek tiek mažesnė už įprastą daugiabučio namo virtuvę. Iš pradžių esame keliese, po to atvedami vis nauji ir nauji kolegos. Vietos mažėja. Jau stovime kaip rūbinėje po koncerto – petys petin.
Pagaliau mus vėl rikiuoja koridoriuje. Gal jau paleis? Ne, siūlo kažkur įeiti po dešimt. Ten išvietė. Dešimt skylių. Dvi mūsų kolegės jau mosikuoja „švabromis“, matyt, nusikalto ar per gerai atrodė.
Desantininkas Apolonas kalba maloniau, suprantu, kad kažką pasakoja. Nugirdęs, kaip prašau kolegės nors ką išversti, ima pasakoti rusiškai. Du kartus per parą kaliniai buvo atvedami prie tualeto. Įeidavo po dešimtį ir tik porai minučių. Visus reikalus atlikti reikėdavę taip, kad neliktų pėdsakų (apie vandenį ir popierių galėjai tik pasvajoti). Jei prižiūrėtojai nuspręsdavę, kad komanda nusikalto higienos reikalavimams, visi eidavo semti atmatų duobės. Sėmėjams buvo įduodami du puslitriniai stiklainiai ir aštuoni valgomieji šaukštai. Užduotis – sausa duobė…
Po „parašos“ apžvalgos (niekas nesusigundė išbandyti) mus veda į bufetą. Suprantame, kad jau viskas. Laisvę galime pažymėti stiklinaite baltosios, kompotu ir sumuštiniu iš kilkės, svogūno ir juodos duonos.
Šaunuoliai latviai, galvoju, koks genialus sumanymas. Kokia savikaina! – tik pora ar trejetas kietų vyrukų, truputis užkandos ir pačių „kalinių“ vaizduotė. Mano apsilankymas kainavo 5 latus. Kokie pageidavimai, tokios kainos.
Kolegos iš Liepojos sakė, kad toks „extreme’as“ dabar labai madingas. Mokinukai važiuoja klasėmis, yra piliečių, kurie pageidauja čia praleisti visą parą… Taigi kalėjimas dabar gerokai garsesnis ir populiaresnis nei prieš trisdešimt metų.
Antrąkart ten grįžti nenorėčiau. Bet giliai viduje krustelėjo, o išėjus pasaulis pasirodė šiek tiek gražesnis, paslaptingesnis ir įdomesnis.
Taip ir tebeatrodo. Kol kas.
A. M.
Į kalėjimą!
