Į Laižuvos varpinę perkelti senosios bažnyčios varpai

Keliais etapais vyksiančio projekto metu pirmiausia remontuojama varpinė, o kitąmet tikimasi pradėti šventoriaus tvoros Kryžiaus kelio koplytėlių tvarkybos darbus.

Istorijos vingiai prie pat Lietuvos ir Latvijos sienos esančios Laižuvos ir aplinkinių kaimų tikinčiųjų negailėjo. Iš kelių kadaise miestelyje buvusių bažnyčių dabar likę tik iš lūpų į lūpas žmonių perduodami prisiminimai, viena kita iliustracija bei Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis.
Tačiau ne viskas vien liūdna ir juoda. Senoji bažnyčios varpinė šią vasarą sulaukė meistrų. Naują, saugią vietą įgijo ir vertingi varpai.

Paminėta XVII amžiuje

Laižuvos bažnyčia buvo minima jau 1635 metais Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventoriniuose dokumentuose. (Seniau Mažųjų Dirvėnų, o dabar Dirvonėnų kaimas yra Telšių rajone, prie kelio Užventis–Tryškiai–Viekšniai.)
Vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė apie tai, kad vyskupas Aleksandras Sapiega 1661 metais suteikė parapijos teises Laižuvos bažnyčiai, kuri buvo pastatyta Onos Pacaitės-Važinskienės pastangomis. Be visa ko, ši moteris klebonui buvo užrašiusi 71 valaką žemės. Bažnyčia buvo medinė, jai suteiktas Švč. Trejybės vardas. Įkurta parapija buvo nedidelė, bet tuo laiku Telšių vyskupijoje viena iš turtingesnių.

Vienažindžio statyta bažnyčia neišliko

Senoje medinėje varpinėje vertingi varpai kabėjo iki šios vasaros.

1773 metais Laižuvoje buvo pastatyta nauja bažnyčia. Apie 1876-uosius metus Laižuvos klebonu paskirtas Antanas Vienažindys. Kartu su vargonininku Juozapu Ramanausku ir parapijiečiais jis pastatė tvartą, klėtį, suremontavo kleboniją, o 1883 metais sumūrijo Kryžiaus kelio stočių koplytėles. Tačiau jau po metų miestelyje kilo gaisras, kurio metu bažnyčia, prieglauda ir altarija sudegė.
Per keletą mėnesių A. Vienažindžio rūpesčiu buvo pastatyta prieglauda, tvartas, laikina bažnyčia kapinėse. Prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią.
Leidimas buvo gautas 1889 metais, o statybos vyko 1890–1892 metais. Bažnyčia buvo raudonų plytų, su dviem bokštais. Statybos darbams vadovavo meistrai ir inžinieriai iš Latvijos.
Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis Švč. Trejybės bažnyčią pašventino 1892 metų gegužę.
Parapija augo: 1841 metais jai priklausė 1864 tikintieji, 1934 metais – 4000, 1940-aisiais Laižuvoje buvo 3815 parapijiečių.
Deja, ir šiai Laižuvos bažnyčiai nebuvo lemta išlikti: 1944 metų spalio 28-ąją ją susprogdino vokiečiai, traukdamiesi iš miestelio.

Projektas pradėtas įgyvendinti

Šiandien Laižuvoje apie buvusią gotikinę, dviejų bokštų, raudonų plytų bažnyčią primena tik jos šventorius – bažnyčios pamatų liekanos, akmenų mūro tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis, varpinė, kuri sovietmečiu buvo paversta trąšų sandėliu.
Šiuo metu senoji Laižuvos varpinė yra tvarkoma, į ją neseniai perkelti varpai.
Kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bažnyčios nebeliko, vertingi parapijos varpai buvo pakabinti šalia prieglaudos suręstoje medinėje varpinėje. Pastato būklei nuolat blogėjant, pradėta baimintis dėl varpų saugumo.
Istoriko Povilo Šverebo ir Savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės paveldosaugai Rūtos Končiutės-Mačiulienės siūlymu bei iniciatyva, pritariant parapijos klebonui Donatui Stulpinui, pernai buvo parengtas Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčios vietos, šventoriaus tvoros ir Kryžiaus kelio koplytėlių tvarkybos bei remonto projektas, kurį finansavo Savivaldybė.

Objektas vertingas visomis prasmėmis

Projektas bus vykdomas keliais etapais. Pirmasis jų – varpinės tvarkyba – atliekamas šią vasarą. Šių metų darbus finansuoja Savivaldybė ir Laižuvos parapija.
Kitąmet norima pradėti šventoriaus tvoros Kryžiaus kelio koplytėlių tvarkybos darbus. Tačiau tai priklausys nuo finansinių galimybių. Lėšų bus ieškoma Savivaldybės biudžete, taip pat ir teikiant paraišką Kultūros paveldo departamentui.
„Buvusios Laižuvos bažnyčios šventoriaus tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Tai vertingas rajono kultūros paveldo objektas – istorine, religine, architektūrine ir menine prasmėmis, menantis ir Laižuvoje dirbusias iškilias asmenybes, kunigus – poetą A. Vienažindį ir rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą“, – sakė specialistė paveldosaugai R. Končiutė-Mačiulienė.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. Česlovo KAVARZOS
ir iš Savivaldybės administracijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*