Į mediciną atvedė noras pažinti save ir kitus

Pirmiausia su Algina Šamonskiene, dirbančia UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centras“ medicinos psichologe, bandome išsiaiškinti, kuriai medikų kategorijai ji artimiausia.
Medicinoje išskiriami slaugos darbuotojai ir gydytojai. Medicinos psichologą labiau būtų galima tapatinti su gydytoju, nes jis artimesnį ryšį turi su gydymo procesu nei su slauga.
Mėgstanti bendrauti, organizuoti, būti kompanijos siela jauna moteris sako ne iš karto apsisprendusi, kokiu gyvenimo keliu jai eiti.

TIKĖJO, KAD JOS PAŠAUKIMAS – REŽISŪRA
Šeduvos vidurinėje mokykloje Algina buvo žinoma kaip aktyviausia visų renginių organizatorė ir jų vedėja. Todėl niekas nesistebėjo, kai, baigusi vidurinę, ji pasirinko režisūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Nors nuo to laiko praėjo ne vieni metai, ji ir šiandien išliko tokia pat nerimstanti, ieškanti kažko naujo, įdomaus, netradicinio.
„Praėjusią vasarą atšvenčiau savo 30-ąjį gimtadienį. Sugalvojau, kad reikia jį skirti rytietiškos kultūros populiarinimui. Šventę nusprendžiau surengti „Šaltinėlyje“. Visiems savo svečiams šalia tikrų vardų daviau rytietiškus. Visi jie vilkėjo įvairių Rytų šalių tautų – indų, kinų, arabų – drabužiais. Šokome rytietiškus šokius, valgėme jų tradicinius valgius“, – prisimena Algina savo šventę.
Nežiūrint to, kad mama buvo akušerė, vėliau daug metų dirbo medicinos seserimi, mergina niekada nepagalvojo, kad taip pat galėtų tapti medike.
Į šią profesiją ji žiūrėjo labiau su baime nei su pasigėrėjimu. Nors nuo mažų dienų visur sekiojo paskui mamą, mergaitė bijojo kraujo, baiminosi žiūrėti, kaip leidžiami vaistai.
Visam gyvenimui išliko vaizdas, kai į ligoninės priimamąjį, kur dirbo Alginos mama, atvežė merdinčią moterį.
„Jos rankos ir veidas buvo pamėlę. Mama vėliau man aiškino, kad ją buvo ištikusi klinikinė mirtis. Tai buvo baisu“, – šito vaizdo Algina negali pamiršti ir dabar.

STUDIJOS PRIVERTĖ SUSIMĄSTYTI
Pradėjusi studijuoti režisūrą, mergina ėmė mąstyti giliau.
Pamažu atėjo suvokimas, kad visos savęs atiduoti menui ji negali, kad norisi daugiau bendrauti su žmonėmis. Dirbti bet kaip, atmestinai buvo ne jos charakteriui: arba gerai, arba – visai nieko.
Režisūroje norint ko nors pasiekti, reikia begalinės kantrybės, įdėti labai daug darbo. 15 minučių režisūriniam etiudui, kasdien repetuojant, reikia ruoštis pusę metų. Alginai norėjosi greitesnio rezultato.
„Ko nors nepadarydavai, ir visos pastangos tapdavo beprasmės. Iš nevilties apsipildavau ašaromis. Tai priversdavo susimąstyti apie savo galimybes, skatino norą save pažinti ir stiprinti, studijuoti ne tik savo, bet ir kitų psichologiją“, – pirmuosius žingsnius į psichologijos mokslą apibūdina pašnekovė.
Besimokydama antrame kurse, Algina įstojo ir į Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto edukologijos specialybę. Baigusi du režisūros kursus, šias studijas metė ir įsitvirtino jau kitoje mokslo šakoje.
Dėstomi dalykai padėjo merginai įsigilinti į savianalizės procesą, iš naujo atrasti savo asmenines savybes, pajusti savo vertę.

VISĄ SAVE ATIDAVĖ MOKSLAMS
Po penkerių metų studijų Algina gavo bakalauro diplomą. Anot jos, pagal mūsų įstatymus, medicinos psichologu tiek mokykloje, tiek ir medicinos įstaigoje gali dirbti tik turėdamas magistro laipsnį.
Su bakalauro diplomu turi teisę būti tik medicinos psichologo asistentu. Tai paskatino stoti į Vytauto Didžiojo universitetą, sveikatos psichologijos magistrantūros studijas.
Nuo 2002-ųjų iki 2005 metų birželio trejus metus kas antrą savaitgalį Algina trims dienoms išvykdavo į Kauną: lankė paskaitas, laikė įskaitas ir egzaminus.
Nebuvo lengva, nes reikėjo ne tik mokytis, dirbti, bet ir auginti sūnų. Vis dėlto šį gyvenimo etapą moteris sėkmingai įveikė.
Negana to, dar anksčiau Vilniaus universiteto praktinės psichologijos centre ji baigė klinikinės psichodiagnostikos kursus.

MIELA PRISIMINTI VAIKYSTĘ
Turbūt gražiausi prisiminimai ateina iš vaikystės. Mielai apie ją pasakoja ir jaunoji moteris:
„Kai buvau maža, atsistojusi priešais veidrodį, išdarinėdavau visokias grimasas, pamėgdžiodavau kaimynų eiseną, manieras, ir apskritai mėgau visus parodijuoti. Gal tai paveldėjau iš tėčio, kuris, baigęs Žemės ūkio akademijoje agronomiją, kuri laiką dirbo Radviliškio rajono laikraštyje.
Jam sekėsi rašyti humoreskas, kurti eilėraščius, turėjo ir artistinių gebėjimų. Šeimos narių ir artimųjų gimtadieniai, vardadieniai būdavo pažymimi tai progai skirtais jo eilėraščiais, deklamuojamais su tam tikra intonacija“.
Tėvai nesikišo į vidurinę baigusios dukros pasirinkimą, leido jai pačiai spręsti, kuo tapti.
Pasak Alginos, nors tėtis ir nieko nesakė, bet dėl režisūros nelabai džiūgavo. Jam norėjosi, kad vienturtė dukra imtųsi ko nors konkretesnio.
Tėvams nerimą kėlė tai, kad antrame kurse ji sumanė keisti specialybę. Jie abejojo, ar jų mergaitė ištvers dvigubą krūvį: mokydamasi vienos profesijos, savarankiškai turėjo pasivyti nuo pirmo kurso studijuojančiuosius edukologiją.

TARSI VOVERĖ RATE
Pirmoji Alginos darbovietė, baigus Klaipėdos universitetą, buvo Psichologinė pedagoginė tarnyba. Čia ji susidurdavo su vaikais, turinčiais intelekto sutrikimų.
Tai nebuvo jos vienintelė darbovietė – moteris sukosi tarsi voverė rate: tuo pačiu metu lopšelyje-darželyje „Bitutė“ dirbo psichologe su tokiais pat intelekto sutrikimų turinčiais vaikais, metus dėstė psichologiją Sedos vidurinėje mokykloje.
2000-aisiais prie poliklinikos pradėjo kurtis psichinės sveikatos priežiūros skyriai.
Jiems reikėjo medicinos psichologų, bendradarbiaujančių su psichiatru ir atliekančių psichodiagnostinius tyrimus. Jų atliekamų tyrimų akcentai orientuoti į psichikos sutrikimus, ir tai jau galima vadinti medicina. Medicinos psichologas turi žinoti visas ligas ir požymius, sukeliančius vieną ar kitą sveikatos sutrikimą.
2000-ųjų vasarą Algina jau dirbo poliklinikos psichinės sveikatos priežiūros skyriuje.
Į šį skyrių atėjo dirbti psichiatras ir narkologas, taip pat vaikų psichiatras, dar viena medicinos psichologė, trys socialiniai darbuotojai ir tiek pat psichikos slaugytojų.
Nuo 2006-ųjų sausio 1 dienos šis skyrius nuo Poliklinikos atsiskyrė, persikėlė į kitas patalpas ir tapo UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centras“. Algina dabar jau nebesiblaško tarp nesibaigiančių darbų. Ji dirba šiame centre bei Mažeikių ligoninės psichiatrijos skyriuje.

IR PSICHOLOGEI TENKA BŪTI PACIENTE
Medicinos psichologė savo pacientus skirsto į tris kategorijas. Tai tie, kuriuos siunčia psichiatras arba šeimos gydytojas. Jiems reikia atlikti psichodiagnostinį tyrimą.
Kiti čia pasirodo savo noru, nes nori pasikonsultuoti dėl asmeninių problemų. Ir treti, paprastai tai būna vaikai, pas medicinos psichologę lankosi vos ne prievarta.
Pirmą kartą juos atveda tėvai, vėliau jie čia ateina liepiami tėvų ir medicinos psichologės. Jie nesupranta, kodėl turi lankytis pas medicinos psichologą ir nenori spręsti savo problemos. Dėl to dažnai rezultatus sunku pastebėti.
Algina su šypsena prisimena savo pacientę, atsiųstą psichodiagnostiniam tyrimui. Ji atėjo ir pareiškė: „Jeigu jūs pereisite mano testą, tada ir aš leisiuosi jūsų ištiriama“.
„Ji man liepė nupiešti kelmą, gyvatę, saulę ir namą. Kai tai padariau, išsakė savo pastebėjimus, – pasakoja Algina. – Kadangi kelmą nupiešiau be žolės, vadinasi, nesu paleistuvė, nes žolėje galima voliotis. Gyvatę nupiešiau be liežuvio, todėl nesu ir liežuvautoja. Saulė ir namas mano piešinyje buvo arti vienas kito, vadinasi, mano namai šilti ir šeimyninis gyvenimas darnus. Tik po to, pasidžiaugusi savo testo rezultatais, moteris sutiko atlikti ir jai skirtą užduotį“.
Beje, medicinos psichologų testai atliekami panašiai kaip ir tas, kurį su Algina atliko jos pacientė.
Užduotys reikalauja piešti, atitinkamai suskirstyti piešinukus, komentuoti tai, kas nupiešta. Davus užduotį nupiešti medį, namą ir žmogų, pagal objektų formą, dydį, išdėstymą, detales specialistas vertina ir daro išvadas apie paciento psichinę būklę.

GYVENIMAS – NE TIK DARBAS
Į Mažeikius Algina atvažiavo paskui savo vyrą Joną. Jis Klaipėdos universitete baigė chemijos inžineriją, vėliau tos pačios specialybės žinias gilino Kauno technologijos universitete. Sudaręs sutartį su AB „Mažeikių nafta“, jis penkerius metus dirbo bendrovėje.
Tuo metu Algina vien darbu nesitenkino. Jai reikėjo dar kažkokios veiklos, bendravimo su jaunimu. Taip gimė projektas „Psichosocialinė reabilitacija“, kurio išdava – užimtumo kambarys, gyvuojantis jau antri metai.
Noras save realizuoti atvedė ją į Savivaldybės kultūros centro folklorinį ansamblį „Alksna“.
Sūnaus gimimas privertė nutraukti dainavimą. Nuo vaikystės labai mėgstanti dainuoti jauna moteris galvoja, kad dabar jau laikas būtų grįžti į kolektyvą.
Mokydamasi vidurinėje, ji baigė Šeduvos muzikos mokyklos akordeono klasę. Su šiuo muzikos instrumentu nesiskiria ir dabar, nors prisipažįsta, kad į rankas jį paima retokai – trūksta laiko.
„Labai mėgstu skaityti. Anksčiau neatsiplėšdavau nuo lengvesnio turinio knygų, dažniausiai romanų, dabar labiau domina psichologinė literatūra, – kalba apie savo pomėgius pašnekovė. – Negaliu atsispirti norui keliauti. Nebūtinai toli. Patinka turistinės išvykos į gamtą su šeima, draugais. Kasmet važiuojame į Varnių „Bliuzo naktis“, mėgstame pasilepinti prie jūros, Molėtų krašto ežerų. Kelionėmis po užsienį negaliu pasigirti. Tik studijų metais buvau Čekijoje, Prancūzijoje, na, ir, žinoma, Rusijoje, Latvijoje“.
Jau daugiau kaip pusmetis, kai Algina Mažeikiuose liko su sūnumi Benu.
Vyras gavo geresnį pasiūlymą Klaipėdoje, tad visa šeima susitinka tik savaitgaliais.
Mažajam Benui spalį suėjo treji metukai. Jis lanko lopšelį-darželį „Pasaka“. Ramų tėčio charakterį paveldėjęs berniukas kaip ir mama mėgsta dainuoti, jam netrūksta kūrybinės fantazijos ir išradingumo.
„Kaip ir aš, Benas neturi kantrybės, ir nė minutės jo nepriversi palaukti,“ – juokdamasi apie savo atžalą pasakoja moteris.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto