Į muziejų grįžo restauruota Šatrijos Raganos kanapa

Per laiką rašytojos minkštasuolis naujai buvo aptrauktas tris kartus,
tačiau jį atnaujinę meistrai išsaugojo labai daug autentiškų dalykų.

Trečiadienį į Židikuose esantį Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinį muziejų po restauracijos sugrąžinta rašytojai priklausiusi kanapa arba kitaip vadinamas minkštasuolis.
Baldas nustebino jį atnaujinusį restauratorių: buvo rasta tai, ko retai pasitaiko, – išlikę visi trys sluoksniai audinio, kuriuo anksčiau kanapa buvo aptraukta. O tarp jų – ir pats pirmasis, originalus audinys.

Turėjo viziją – sukurti jaukų kampelį

Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja ir vyriausioji fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė sakė, kad rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai priklausiusių daiktų nėra išlikę labai daug. Tačiau ir tų, kurie išliko, dalis yra blogos būklės. Todėl ne visi jie rodomi visuomenei.
„Iš išorės suremontuotame Židikuose esančiame Šatrijos Raganos memorialiniame muziejuje, atnaujintoje ekspozicijoje, lankytojams rodomas jau restauruotas rankdarbių stalelis. Memorialinis kambarys papildytas pernai restauruota rašytojos kėde. Įgyvendindami viziją: prieškambario kampelis – lyg išėjusios-grįžusios Marijos Pečkauskaitės simbolika, bandome atkurti jaukią aplinką. Yra skėtis, batai, pakaba, lagaminas. Iki šiol trūko tik minkštasuolio, ant kurio rašytoja prisėsdavo apsiauti ar nusiauti batų“, – apie idėją nors ir pamažu, bet nuosekliai ieškoti galimybių atnaujinti rašytojai priklausiusius daiktus kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.

Baigė įgyvendinti projektą

Minkštasuolio restauravimu Mažeikių muziejus baigė įgyvendinti projektą „Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos asmeninių daiktų restauravimas“, kurio bendra vertė – 3100 eurų.
Praėjusiais metais rašytojos kėdės restauravimas kainavo 1,3 tūkst. eurų, minkštasuolio – 1,8 tūkst.
Pagrindinį finansavimą projektui iš Kultūros rėmimo fondo skyrė Lietuvos kultūros taryba. Prie projekto įgyvendinimo lėšomis prisidėjo ir Mažeikių rajono savivaldybė.
Pasak R. Ramanauskienės, Mažeikių muziejaus fonduose yra saugoma daug daiktų, kuriems reikalinga restauracija. Tačiau trūksta finansinių galimybių juos visus atnaujinti. Dėl šios priežasties restauravimo darbai vyksta pamažu.

Kanapą padarė kaimo meistras

Šatrijos Raganai priklausiusią kanapą ir kėdę atnaujino Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studentus restauravimo subtilybių mokantis ir meninių baldų restauravimo studijų specializaciją koordinuojantis kaunietis restauratorius Bangutis Prapuolenis, garsaus Lietuvos meno kūrinių restauratoriaus, baldininko Jono Prapuolenio sūnus.
Tai jau ne pirmoji restauracija, kurią Mažeikių muziejaus užsakymu atliko B. Prapuolenis. Praėjusių metų pavasarį jis atnaujino ir kitą rašytojai priklausiusį daiktą – kėdę.
Per ilgą laiką kanapa jau buvo praradusi savo pirminę išvaizdą – minkštoji dalis deformuota, surūdijusios spyruoklės, išplyšę diržai, atsiklijavusios jungtys, mediena pažeista kenkėjų.

Rašytojos Šatrijos Raganos memorialiniame muziejuje greitai buvo surasta vieta
restauruotam minkštasuoliui.

Restauratorius, matydamas medieną, iš kurios minkštasuolis buvo pagamintas, ir gamybos technologiją, spėja, kad baldą galėjo pagaminti kaimo meistras XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje.
Pasak specialisto, tokie baldai Europoje tradiciškai būdavo kemšami jūros žole ir arklio ašutais. O Šatrijos Raganos kanapa buvo prikimšta liepos medžio karnos – po medžio žieve esančia medžiaga. Tai rodo, kad baldą gaminęs meistras taupė arba neturėjo iš ko nusipirkti prabangos preke kadaise buvusios jūros žolės.

Kiekvienas objektas – savotiškas galvosūkis

B. Prapuolenis, bendraudamas su „Santarve“, sakė, kad kiekvienas restauruojamas baldas ar daiktas yra savotiška mįslė, galvosūkis, kurį žingsnis po žingsnio tenka išsiaiškinti. Juk kiekvieną daiktą darė vis kiti meistrai, o kiekvienas žmogus – unikalus kūrėjas. Todėl ir prisilietimas prie daikto, kurį sukūrei ne tu, o kitas žmogus, yra tam tikras išbandymas ir įdomumas.
Restauratoriui tenka užduotis, išbandymas atsižvelgti į tą konkretų daiktą ir, žinoma, laikytis reglamentuotų restauravimo normų. Restauruojamų objektų buvo ir yra įvairių – drožinėti dirbiniai, baldai, altoriai. Bet nė vieno objekto, kurį jam yra tekę atnaujinti, kaip labai reto, įdomaus atvejo, B. Prapuolenis neišskyrė.

Minkštasuolyje buvo išlikę daug autentikos

Muziejinių eksponatų restauraciją gali atlikti tik atitinkamas kategorijas turintys specialistai. Kategorijos apibrėžia restauratorių profesines žinias, įgytus praktinius konservavimo bei restauravimo įgūdžius, specialistų veiklos sritis bei ribas.
Pirmos kategorijos meninių baldų restauratorius B. Prapuolenis pasakojo, kad jam yra tekę atnaujinti daugybę įvairių objektų – medžio drožinių, baldų, bažnyčių altorių. Vienas iš jų buvo padarytas 1765 metais. Jo restauracija, pasak „Santarvės“ pašnekovo, buvo sudėtingas darbas. Proceso metu matėsi, kaip anksčiau meistrai prie jo buvo prisilietę, kokių pakeitimų padarę.
„Restauruojant tenka nuspręsti, ar tą pakeitimą reikia išsaugoti, ar vis dėlto reikia grįžti prie pirminio vaizdo. Šatrijos Raganos minkštasuolio atveju, bėgant laikui, taip pat buvo padarytų pakeitimų. Pavyzdžiui, tekstilinė baldo dalis buvo pakeista tris kartus. Ir visus tuos tris audinio sluoksnius ankstesni meistrai buvo palikę. Pati minkštoji dalis nebuvo sugadinta. Ji buvo visiškai susidėvėjusi, deformuota, pažeista drėgmės ir dėl to buvo nusidėvėjusios kanapos spyruoklės. Virvučių surišimai, kanto suformavimas buvo išlikę originalūs“, – kalbėjo restauratorius ir pasidžiaugė savo pirmtakais, kurie išlaikė baldo autentiką.

Žinutės iš praeities ir žinutės ateičiai

Restauruodamas senus daiktus B. Prapuolenis yra radęs įdomybių – savotiškų žinučių iš praeities. Pavyzdžiui, atvirlaiškį su tekstu, kuriame buvo nurodytas adresas, kuriuo baldo savininkas turėjo atvykti pas meistrą pasiimti taisomo daikto. Šatrijos Raganos minkštasuolis ir nustebino, ir nudžiugino meistrą trimis išlikusiais audinių sluoksniais.
„Nepaprastai smagu kažką tokio aptikti. Būna, atidengi vieną ar kitą baldo sluoksnį ir atrandi kokio nors seno laikraščio skiautę. Kai kam gal atrodytų, kad tai menkniekis. Tačiau aš kaip restauratorius sužinau ir tai, kokiame mieste galėjo būti padarytas baldas, ir datą, kada jis maždaug galėjo būti pagamintas bei naudojamas. Aš pats restauruodamas baldą kažkada esu jame paslėpęs laikraštį. Anksčiau meistrai ant baldų pažymėdavo savo vardus, pavardes ar bent inicialus. Net jei ant baldo būna tik meistro inicialai, tai vis tiek vertinga informacija, galima išsiaiškinti, kas daiktą padarė“, – kalbėjo pašnekovas.
Vis dėlto tokios paslėptos staigmenos yra veikiau retenybė nei kasdienybė.

Restauratoriai darbo turės

„Santarvės“ pašnekovas į klausimą, kokia yra Lietuvos restauratorių ateitis, sakė, kad darbo restauratoriai tikrai turės.

Nuotraukoje, užfiksuotoje pernai Mažeikių muziejuje, – restauratorius
Bangutis Prapuolenis ir Raimonda Ramanauskienė.

Šalies muziejų fonduose, bažnyčiose saugoma daugybė eksponatų, kuriems verkiant reikalingas specialistų prisilietimas. Be to, atgimsta dvarai, todėl jų savininkai jaučia poreikį turėti gražių, atnaujintų senovinių daiktų. Dar viena niša – kolekcininkai, kurie supranta restauracijos svarbą, siekia daiktus išsaugoti ateities kartoms, todėl investuoja į restauravimą. Ir apskritai vis daugiau žmonių nori savo buityje turėti širdžiai mielų daiktų, baldų. O juk miela yra tai, kas priklausė tavo seneliams, proseneliams ar kitiems giminaičiams.
„Atvirai kalbant, būna, kad žmonės man atveža beviltiškų baldų. Tuomet pasakau, kad restauravimas kainuos daugiau, nei pats tas baldas yra vertas. Bet tada kalba jau pradeda suktis ne apie materialią vertę, o apie prisiminimų išsaugojimą“, – pasakojo B. Prapuolenis.
Nuotr. Bangučio Prapuolenio ir iš Mažeikių muziejaus archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto