Šiais metais susitinkame paskutinį kartą. Kažkaip simboliška, kad ir paskutinę metų dieną. Gamta šiemet neduoda iki galo pasidžiaugti tikromis šventėmis, gaili sniego, tad iš tiesų, kaip tame feisbuke, norisi paklausti – ar gruodis išvis atsimena, kad yra žiemos mėnuo? Vargu.
Kalėdos atėjo ir praėjo taip pat be sniego, laimė, bent pirmąją jų dieną išvydome seniai matytą saulę. Ir ji ilgai neužsibuvo – vėl rudeniški orai, lietūs…
Kažkokios keistos šiemet tos šventės – toks įspūdis, kad jos buvo skirtos valgyti, žiūrėti televizorių ar sėdėti prie kompiuterio ir tokiu būdu bendrauti su pažįstamais žmonėmis bei stebėti, kas darosi pasaulyje. O ten – nieko gero: nukritęs lėktuvas, autoįvykiuose žūstantys žmonės ir kitokie neramumai. Mūsų televizijos kanalai, kaip ir kasmet, per šventes rodo tuos pačius filmus, matytus koncertus, tad jei ne viena kita nauja laida, išvis tektų tos „dėžės“ atsisakyti. Vienas televizijos kanalas antrąją Kalėdų dieną išvis nuėjo lengviausiu keliu – visą dieną, dvylika valandų, skyrė jau matytam laidų-koncertų ciklui, rodė tuos pačius dainininkų veidus… Ir eiti kur nors per šias šventes nesinorėjo, žodžiu, šventės vyko namuose. Šiandien lauksime ir, manau, sulauksime dar vienos šventės – gal ji bus kitokia?
Nesureikšminant gamtos kaprizų, televizijų nuobodybės, vis tiek smagu, kad galėjome vieni kitus pasveikinti šv. Kūčių ir Kalėdų proga, palinkėti to, ko įprasta linkėti per tokias šventes. Štai vienos pažįstamos moters sūnelis paklausė, kokią dovaną ji labiausiai norėtų gauti iš Kalėdų senelio. Išgirdęs, jog geriausia dovana yra tai, kad visi namiškiai sveiki, mažylis tuoj išpyškino kitą klausimą: „Mamyte, o tai tu iš senelio gavai dovanų „Eurovaistinę?“
Su tomis dovanomis kartais reikia elgtis labai atsargiai ir gerai apžiūrėti, kas tai yra ir kam skirta. Autoservise dirbantis vyrukas iš savo kliento dovanų gavo autogesintuvą – tokios dovanos jam kaip tik ir reikėjo. IR KĄ JŪS MANOT? Tik kai pradėjo žiūrėti, kurioje savojo automobilio vietoje tą saugos priemonę galėtų įkurdinti, pastebėjo, jog tai ne gesintuvas, o puikiai užmaskuotas kažkokio gėrimo butelis.
Nežinau, kaip žmogus sureagavo į tokį „gesintuvą“, bet pritaikyti pagal pirminę paskirtį tikrai negalėjo.
Ir kokių dovanų tik nėra! Man gražia kalėdine dovana tapo Kultūros centre vykęs koncertas su žymiais dainininkais, įsimintinomis melodijomis, įspūdinga scenografija ir apšvietimu. Pusantros valandos trukusi muzikinė kalėdinė šventė praėjo labai greitai. Mažeikiškiams šiame koncerte imponavo ir tai, kad pabaigoje prie atlikėjų prisijungė choras „Draugystė“. Buvo matyti, kad mūsų choras, atlikėjų pasirengimas patiko ir koncerto šeimininkams.
Šisbeitauskas nebūtų Šisbeitauskas, jei neįžvelgtų ir kažko kito. Į salę žiūrovai buvo įleidžiami pro dvejas duris. Turintieji kasoje įsigytus bilietus į salę galėjo įeiti pro bet kurias duris, o atėjusieji su vadinamaisiais elektroniniais bilietais ar kvietimais – tik pro vienas. Tai žiūrovams sudarė šiokių tokių nepatogumų, nes kai kuriems, turintiesiems e-bilietus, teko kelti iš vietų visą eilę žiūrovų arba apeiti salę. Pasirodo, XXI amžiuje vis dar sunku įsigyti du bilietų skenerius ir netrikdyti žiūrovų.
Prieš gerą savaitę Mažeikiuose vyko sudėtinga ir, sakyčiau, retai matoma operacija: ant būsimo pėsčiųjų tako per geležinkelį konstrukcijų buvo keliamas pagrindinis tilto rėmas, sujungęs miesto senamiestį su keliu į mikrorajoną. Žmonės kelias valandas stebėjo šį įvykį: fotografavo, filmavo. Manau, kada nors tai taps istoriniais kadrais. Kažką panašaus man yra tekę stebėti, kai Kurmaičiuose, šalia senojo geležinkelio tilto per Ventos upę, buvo atvežta, padėta ir pritvirtinta didžiulė metalinė naujo tilto konstrukcija. Tuomet dar nebuvo išmanių mobiliųjų telefonų, tad labai gailėjausi, kad viso to negalėjau įamžinti. Vaizdas iš tiesų buvo įspūdingas ir džiaugiausi, kad buvau istorinio įvykio liudinininkas.
Nežinau, kaip dabar ten viskas atrodo, ar tebėra senukas „geležinis“ tiltas – taip jį vadino mažeikiškiai. Vaikystėje prie to tilto dviračiais važiuodavome padūkti – egzotiška ir visus traukianti ta vieta buvo, ypač du raudonų plytų gynybiniai bokštai… Gal ten karstytis ir buvo pavojinga, bet kas mums, paaugliams, tuomet rūpėjo – viena iš nedaugelio pramogų, ir tiek.
Beje, šiandien ne tik Naujųjų metų išvakarės, bet ir Atsikratymo blogomis mintimis diena. Tad taip ir padarykim – visa, kas per šiuos metus buvo neigiama, surašykime ant lapo, suplėšykime ir išmeskime į šiukšlių dėžę. Arba dar geriau – sudeginkime. Kitas metodas, kaip atsikratyti mus kankinančių juodulių: surūšiuokime mintis, gerąsias pasilikime, o blogąsias meskime į įsivaizduojamą laužą, kaitrią ir ryškią ugnį. Tuomet į Naujuosius žengsime lydimi pozityvių minčių ir puikios nuotaikos!
sisbeitauskas@santarve.lt