Pikeliškio suburtas ekipažas Gibraltarą pasiekė „žiguliu“

Spalį trys lietuviai vaikinai išsiruošė į neeilinę kelionę. Senu „Lada“ markės automobiliu jie pasiryžo iš Lietuvos nuvažiuoti iki Afrikos krantų ir sugrįžti atgal.
Už keliautojus geru dešimtmečiu vyresnės mašinos ekipažą sudarė pikeliškiai Laurynas Graikšas ir Albertas Inta bei ukmergiškis Minvydas Baranauskas.
Savo tikslą vaikinai pasiekė, o apie kelionėje patirtus įspūdžius, nuotykius bei išmoktas pamokas L. Graikšas papasakojo ir „Santarvei“.

Traukia praeivių žvilgsnius

Pasidalyti kelionės įspūdžiais, papasakoti apie joje patirtus nuotykius ir iššūkius į „Santarvės“ redakciją šios kelionės iniciatorius ir pagrindinis organizatorius L. Graikšas atriedėjo žydra 1985 metų gamybos „Lada 2107“. Ta pačia, kuria neseniai įveikė 10 tūkst. kilometrų kelionę maršrutu Lietuva–Gibraltaras–Lietuva, pakeliui aplankant įvairias Europos šalis.
Prieš išvykdami į šią kelionę, ekipažo nariai buvo užsibrėžę tikslą sau ir automobiliui – iki Afrikos nuvažiuoti nepakėlus kapoto. Kelionės metu kapotą pakelti vis dėlto teko, nes „žiagas“ (taip savo „Ladą“ kartais pavadina Laurynas), kaip ir pridera 33 metų amžiaus automobiliui, šiokius tokius „ragus“ rodė. Vis dėlto, patirti gedimai kelionės dalyvių nenuvylė, per daug neišgąsdino ir neataušino noro ateityje leistis į naujas keliones.

Automobilio istorijos nežino

Žvelgiant per redakcijos langą į atvykusį pašnekovą, matėsi, kad gatvės praeiviai, lydimi neaišku ko – prisiminimų apie praėjusius laikus, nostalgijos ar paprasčiausio smalsumo – vis atsigręždavo į tarp galingų šiuolaikinių automobilių aikštelėje pastatytą mažutį žydrą „žiguliuką“.
L. Graikšas, pradėdamas pasakoti apie spalio 1–18 dienomis vykusią savo ir draugų kelionę, sakė, kad šiuo „žiguliu“ vasaromis važinėjasi jau penkerius metus. Tai sezoninis automobilis, kurį pikeliškis visaip puoselėja – remontuoja, saugo.
Pašnekovas šį automobilį pirko iš labai tolimo mažeikiškio giminaičio. Apie tai, kokia šio automobilio istorija, kiek ir kur buvęs savininkas juo važinėjosi, Laurynas nežino.
„Net nežinojau, ar buvęs „žiguliuko“ savininkas dar gyvas. Bet po mūsų žygį iliustruojančia nuotrauka „Facebooke“ viena mergina, matyt, to žmogaus giminaitė, parašė komentarą, kad papasakos buvusiam savininkui, į kurį pasaulio kraštą jo buvusi mašinėlė nuriedėjo… Tas komentaras mane ir nustebino, ir nudžiugino. Bet kokiu atveju tikiuosi, kad buvęs „Lados“ savininkas sužinos, kur dabar ši mašinėlė pabuvojo, ir tai išgirdęs nusišypsos“, – kalbėjo L. Graikšas.

Iš pradžių garsiai pasvajojo

Kai prieš ketverius metus pikeliškis Vilniuje įstojo į teatro ir kino pedagogiką, kai pirmą kartą savo „žiguliu“ išvažiavo į sostinę, jau ta kelionė jam atrodė iššūkis.
O planą apie tolimesnį žygį šiuo automobiliu vaikinas regzti pradėjo dar praėjusiais metais, kai su draugais „žiguliu“ nuvažiavo į Taliną.
„Ta kelionė buvo sėkminga – be jokių problemų nuvažiavome, parvažiavome. Tada garsiai ir pasvajojau: norėčiau išvažiuoti kur nors toli“, – prisiminė Laurynas.
Ispanijoje, netoli Valencijos, gyvena vaikino krikšto tėvas. Laurynas vis pasvajodavo, kad būtų įdomu su savo „žiguliu“ nuvažiuoti aplankyti krikštatėvio. Be to, kilo ir išsirutuliojo mintis tokio žygio metu pasiekti ir piečiausią Europos tašką – Gibraltarą.

Į kompaniją pasikvietė bičiulius

Vilniuje šiuo metu gyvenančiam, renginius vedančiam L. Graikšui iš pradžių atrodė, kad idėja „žiguliu“ pasiekti Gibraltarą – nereali.
Artėjo 2018 metų pavasaris. Šiltasis metų laikas Laurynui – darbymetis, todėl jis galvojo apie tai, kad išvažiuoti reikėtų rudenį, pavyzdžiui, spalį, kai pasibaigs užsakymai, renginiai.
Tik nežinojo, ką pasikviesti keliauti drauge. Pirmiausia važiuoti pasiūlė savo bičiuliui nuo vaikystės A. Intai, su kuriuo drauge ir mokyklą baigė, ir dabar kartu Vilnių „okupuoja“. Bičiulis tokiai Lauryno sumanytai avantiūrai „pasirašė“. Tada pikeliškiai pakalbino kitą savo draugą – ukmergiškį Minvydą.
Kai keliautojai apie savo sumanymą važiuoti į Gibraltarą pradėjo kalbėti garsiai, daug kas iš jų artimųjų juokėsi ir sumanymą palydėdavo replika: „Na, na… Važiuokit, važiuokit“.

Kelionei taupė iš anksto

Šiai kelionei ekipažo nariai taupė pinigus. O jų prireikė – maistui, nakvynei, pramogoms.
Kiekvienas ekipažo narys 18 dienų trukusiai kelionei išleido vidutiniškai po 900 eurų.
Dar apie 500 eurų atsiėjo „žiguliuko“ remontas prieš kelionę, atsarginės dalys.
Nesunku suskaičiuoti ir išlaidas kurui. Beje, mašina yra varoma benzinu ir dujomis. Keliautojai sako stengęsi kur galima ir kiek galima daugiau važiuoti dujomis. Jų litras vidutiniškai kainuoja 65 euro centus.
Šimtui kilometrų Lauryno automobilis „srebia“ apie 10 litrų dujų. Žygio metu kalnais, miestais, kaimais buvo nuvažiuota iš viso 10 tūkst. kilometrų.

Ekipažo nariai pasidalijo pareigas

Vaikinai atidžiai planavo kelionės maršrutą. Apie savo būsimą žygį jie parašė specialiai sukurtuose žygio „Iki Afrikos nepakėlus kapoto“ profiliuose socialiniuose tinkluose. Tad atsirado draugų lietuvių, šiuo metu gyvenančių įvairiose Europos šalyse ir kvietusių vaikinus apsilankyti, užsukti, pabūti.
Keliautojai skirstėsi ir pareigas. „Žigulio“ savininkas Laurynas kelionėje buvo vairuotojas numeris 1, mechanikas ir geros nuotaikos ambasadorius. Albertas – vairuotojas numeris 2, navigatorius ir vertėjas, o ukmergiškiui Minvydui, kuris nei vairuoja, nei apie automobilius išmano, teko žygio virtuvės šefo pareigos.

Išvykstant drebėjo kinkos

Kadangi automobilis – ne guminis, o ekipaže trys vyrai, kuriems reikėjo įvairių daiktų: drabužių, virtuvės rakandų, palapinės, miegmaišių – jiems teko nelengva užduotis: gerai apgalvoti, kokius daiktus vežtis.
L. Graikšas sako, kad nors į tokią ilgą kelionę jis su draugais važiavo pirmąkart, dėl reikalingų daiktų kiekio nepersistengė, nesuklydo.
„Susikrovėme daiktus, apklijavome „žiagą“ lipdukais, kad žmonės matytų, kas čia mes tokie esame, ir išvažiavome. Tiesa, dabar sėdime, kalbamės, juokaujame ir atrodo, kad viskas buvo labai paprasta. O iš tiesų prieš išvažiuojant drebėjo kinkos. Likus porai dienų iki spalio 1-osios, iki išvykimo, sakiau sau: palauk, Laurynai, ar tai iš viso įmanoma?“ – pasakojo L. Graikšas.

Su visais gedimais susidorojo

Vaikinas gali daug ir ilgai pasakoti apie kelionėje iki Afrikos krantų patirtus nuotykius, apie automobilio gedimus – išprotėjusį spidometrą, apie Lenkijos kaimelyje sugedusį generatorių, dėl kurio kelionė, nuo Vilniaus nutolus vos 700 kilometrų, galėjo baigtis.
Bet kelionė nesibaigė, nes atsitiktinai rasti išeitį iš susidariusios padėties padėjo pijokėlis iš Lenkijos, nekalbėjęs nei rusiškai, nei lenkiškai, tačiau supratęs, ką reiškia vaikinų ištarta frazė „Generator kaput“.

L. Graikšas „Santarvei“ pasakojo ir apie įsimintiną „žiguliuko“ kopimą į Austrijos Alpes antra pavara. Automobilis juk ne pats galingiausias, o kalnai – ne patys mažiausi.
Pašnekovas prisiminė ir sprogusią padangą, už kurios remontą vieno Austrijos kaimelio meistrai lietuvių paprašė 52 eurų – Lietuvoje ši paslauga atsieitų penkis kartus mažiau.
Jis prisiminė Ispanijoje sugedusį „Lados“ karbiuratorių, Prancūzijoje trūkusį variklio diržą…
Ir vis tik visas kelionėje pasitaikiusias technines kliūtis ekipažas, pasinaudojęs savo sumanumu ir sutiktų žmonių pagalba, įveikė.

Lietuvis lietuviui draugas

Atskiro pasakojimo verti ir keliautojų pamatyti gamtovaizdžiai, patirti pojūčiai, nakvojant Alpių kalnų papėdėje ar palapinėje paplūdimyje – 19 žingsnių iki jūros.
Pačių geriausių įspūdžių vaikinams paliko Venecija, Verdono kanjonas Prancūzijoje.
Pačių geriausių žodžių verti ir kelionėje sutikti žmonės – užsieniečiai ir lietuviai.
Beje, po šios kelionės Laurynas sako norintis paneigti mitą, kad užsienyje lietuvis lietuviui – ne draugas.
Vaikinas sutinka su mintimi, kad kai užsienyje lietuviai tarpusavyje pradeda konkuruoti, būna įvairių situacijų. Tačiau kaip keliautojas jis patyrė, kad tautiečiai yra ir labai svetingi, ir draugiški.
Pavyzdžiui, vienoje „Facebooko“ grupėje vaikinai paskelbė, kad atvažiuoja į Valensiją, Ispanijos miestą prie Viduržemio jūros.
Į jų pranešimą atsiliepė ten pusmetį gyvenanti klaipėdietė mergina. Ji visiškai nemokamai keliautojams surengė ekskursiją po Valensiją, aprodė turistų labiausiai lankomus ir pamėgtus objektus.

Pajuto turistų dėmesį

Pasiekę savo kelionės tikslą – Gibraltarą, vaikinai iš pradžių pasijuto keistai, apėmė mintys iš serijos „Ir ką, jau viskas? O kas toliau?“
Jie sustojo nusifotografuoti prie turistų pamėgto lankytino objekto – švyturio.
„Tada atvažiavo turistų autobusiukas. Įdomiausia tai, kad iš jo išlipę turistai suskubo fotografuoti ne tą švyturį, o mus ir „žigulį“. Atvažiavo dar antras, trečias autobusas su turistais… Žmonės mus kalbino, fotografavo“, – apie nesurežisuotus įvykius papasakojo L. Graikšas.
Ir vis tik tada, dešimtąją kelionės dieną, Gibraltare keliautojai pajuto namų ilgesį.

Nesusipratimas su vokiečiais pareigūnais

Keliaudami namo vaikinai vėl patyrė įvairių nuotykių. Pavyzdžiui, susidūrimą su Vokietijos policija.
Buvo naktis, Laurynas vairavo, o jo pakeleiviai miegojo. Policija pradėjo sekti „žigulį“ ir tai aplenkdavo jį, tai nusukdavo į autobano (greitkelio – red. past.) aikšteles, tai vėl pradėdavo sekti lietuvių automobilį.
Toks pareigūnų elgesys Laurynui pasirodė keistas. Jam net buvo kilę įtarimų, kad gal tai ne policija, o kokie nors pareigūnais apsimetę nusikaltėliai.
„Staiga žiūriu: ant jų automobilio švieslentės – angliškas užrašas raudonomis raidėmis „Follow me“. Supratau, kad man liepia sekti iš paskos. Puoliau žadinti Albertą ir Minvydą“, – pasakojo Laurynas.
Jo bičiulis Albertas pasakė pamiršęs įspėti, kad vokiečiai policininkai, stabdydami automobilius, juos „vedasi“ nuošaliau, į kaimelius, į pakelėje esančias aikšteles, nes autobane dėl didelio greičio stabdyti mašinų jie negali.
Vis tik vaikinams pavyko pareigūnams paaiškinti, kad vairuotojas nesupranta anglų kalbos, o jo pakeleiviai miegojo, todėl ir nesureagavo tinkamai.

Svarbios kelioninės pamokos

Po kelionės nuo Lietuvos iki Gibraltaro ir atgal praėjo jau kelios savaitės, tačiau L. Graikšas sako vis dar tebegyvenantis joje patirtais įspūdžiais.
Pasak pašnekovo, ši kelionė buvo ir vyriškos draugystės išbandymas, ir didžiulis nuotykis.
Ji išmokė vaikinus pakantumo vieni kitiems. Pamokė ir nepulti į kraštutinumus, niekada negalvoti, kad dabar tai jau viskas bus blogai.
„Iš tikrųjų nėra padėties be išeities. Reikia pasitikėti savimi, įvertinti situaciją, bet niekada negalvoti, kad bus blogai.
Juk kaip save įtikini, taip dažniausiai ir nutinka. Geriau ar blogiau, tačiau visos problemos ar keblios situacijos vis tiek išsprendžiamos“, – sakė pikeliškis.

Buvo ir rimtų pamąstymų

Pasak L. Graikšo, jis ir pakeleiviai turėjo progų pamąstyti apie tai, ar teisingai gyvena, ar viską daro taip, kaip reikia, ar iš tiesų visi aplink esantys žmonės geri ir teisingi.
Albertas ir Laurynas, dar prieš išvažiuodami į Gibraltarą, kalbėjosi, kas juos paskatino tokiai kelionei. Jie mąstė ir apie tai, kad kiekvienas, turėdamas po tūkstantį eurų kelionei, galėtų nusipirkti lėktuvo bilietus, nuskristi, pavyzdžiui, į Turkiją, prie baseino kaitintis saulutėje, valgyti krevetes ir mėgautis programa „Viskas įskaičiuota“.
Ir vis tik jie pasiryžo avantiūrai – dardėti sena „Lada“ prie Afrikos krantų.
„Manau, kad mus prie to vedė mus auginę, mokę, brandinę žmonės. Kad ir mūsų auklėtoja Valerija Mažonienė. Ji mus, mokinius, vežiodavosi į visokias ekskursijas, žygius, ekspedicijas… Kol buvome maži, gal to taip ir nevertinome. Būdavo, kad, užuot kažkur važiavus ar ėjus, norėjosi ką nors įdomaus nuveikti su draugais. Bet važiavome, ėjome, domėjomės ir, matyt, todėl užaugome tokie – norintys patirti ką nors įdomaus, norintys padaryti kažką gero kitiems“, – atviravo L. Graikšas.

Tikisi, kad kam nors bus pavyzdys

Pašnekovui vaikystėje didelį įspūdį palikdavo į Pikelius užsukdavę latviai baikeriai. Tuomet jis pagalvodavęs, kad užaugęs norėtų būti panašus į tuos motociklininkus – keliauti, išmanyti apie techniką, mokėti ją remontuoti.
Galbūt tada ir pradėjo formuotis L. Graikšo potraukis remontuoti seną techniką. Kai dirba renginiuose, jis pasipuošia kostiumu, daug bendrauja su žmonėmis, šypsosi. O didelę dalį savo laisvalaikio praleidžia garaže.
Pašnekovas tiki, kad gal ir jo bei bičiulių žygis į Gibraltarą senutėle „Lada“ kam nors taps įkvėpimu. Įkvėpimu keliauti, įgyvendinti vienokius ar kitokius sumanymus. O gal kam nors ši kelionė bus pavyzdys, kad nereikia galvoti, ką apie tave pasakys kiti.

Galvoja apie ateities kryptį

Vaikinas sako jau dabar galvojantis apie tai, į kokį žygį būtų galima leistis kitąmet. Drąsos netrūko ir iki pirmojo žygio. Jo metu keliautojai įgijo patirties, pasimokė iš klaidų. Todėl ateities planuose – ir daugiau kilometrų, ir tolimesnės kryptys.
„Taip, galbūt tie pinigai, kuriuos išleidau kelionei, būtų pravertę, pavyzdžiui, nuosavo būsto pradiniam įnašui. Gal būčiau pasiėmęs paskolą ir nereiktų gyventi nuomojamame būste. Bet pinigai – uždirbamas dalykas.
Svarbu sau pasakyti, ar sutaupęs naujam, madingam telefonui, prabangioms vestuvėms, drabužiams ar dar kam nors, jausiesi laimingesnis nei išsiruošęs į kokį nors gyvenimo nuotykį, kad ir tą, į kurį išvažiavome mes“, – įsitikinęs „Santarvės“ pašnekovas.
Vaikinas sako, kad šios pirmosios tolimos kelionės metu pasisėmė pilnas saujas gerų įspūdžių, patirties, suvokimo. Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad ateityje, kitąmet viso to pasisems dar daugiau.
Ir užsimena, kad kitąkart jo kelionės „žiguliu“ kryptis gali būti Azija.